Gerai žinomas faktas: nedarbo lygis labai aiškiai susijęs su ekonomikos pakilimais ir nuosmukiais. ES šalyse ekonominio pakilimo metais nedarbo lygis būna 3–5 proc., smukimo laiku gali perkopti ir 10 proc., o ypač nesėkmingu laikotarpiu kai kuriose šalyse viršija ir 20 proc. Visos tradicinės politikos išmonės pasirodydavo bejėgės prieš ekonominius ciklus. Nei pašalpos, nei pastangos remti naujų darbo vietų steigimą iš esmės nekeičia nedarbo padėties. Pašalpos leidžia vos išgyventi, bet gali mažinti norą dirbti, o darbo vietos lengvai kuriamos ekonominio pakilimo metu ir gana sparčiai nyksta per nuosmukį.
Taigi įprasti darbo problemų apibūdinimo ir sprendimo būdai jau ne kartą išbandyti ir padėties darbo srityje iš esmės nepakeitė. Veikiausiai nepakeis ir Lietuvoje, nes sisteminių partijų atstovai vis dar primeta visuomenei atgyvenusius tikslus, vis dar siūlo senoviškai suprantamą ūkio efektyvumą, t.y. pagrindinių siekiu laiko didesnį bendrąjį vidaus produktą (BVP). Paprasčiau sakant, nori, kad darbuotojai pagamintų vis daugiau. Jei tokiems darbuotojams pavyksta mokėti vis mažiau, o gausus bedarbių būrys leidžia nekelti atlyginimų, jų požiūriu išauga ir ūkio efektyvumas.
Taigi vis labiau akivaizdu, kad nedarbo problemas reikia spręsti naujais būdais. Vienas jų – laimės ekonomikos nuostatų įgyvendinimas.
Svarbiausia jų – tai būtų nuostata perorientuoti ekonomiką iš nuolatinio BVP augimo į kokybiškai kitokio vertinamojo rodiklio – bendrosios nacionalinės laimės (BNL) – lygio kėlimą. Kadangi laimingas žmogus yra ekonominė vertybė, nes jis sugeba daugiau uždirbti, naujas tikslas padeda visuomenei tapti ne tik laimingesne, bet ir turtingesne.
Naujas tikslas numato ir naują kelią sprendžiant nedarbo problemas. Didžiojoje Britanijoje veikiančio Naujosios ekonomikos fondo (NEF) specialistai, remdamiesi bendresnėmis laimės ekonomikos nuostatomis, teigia, kad reikia iš esmės pakeisti kai kurių "normalių dalykų", o ypač darbo laiko sampratą. Antai vergai dirbo visa parą, išskyrus pertraukas pavalgyti ir miegoti. Viduramžiais valstiečiai dirbo nuo aušros iki saulėlydžio – vasarą apie 16–18 valandų. Panaši darbo trukmė buvo ir pirmuose fabrikuose, ir visi manė, kad tai normalu. Vėliau imta kovoti už 8 val. darbo dieną ir tik XX a. 7-ajame dešimtmetyje pereita prie penkių dienų darbo savaitės.
Taigi nekelianti abejonių išvada – esamas darbo laiko standartas yra rinkos ekonomikos, pramoninio kapitalizmo palikimas. Jis nebeatitinka visuomenės poreikių ir naujų galimybių, kurias suteikia modernios, informacinės technologijos.
NEF siūlo numatyti ir siekti naujo tikslo –perėjimo nuo 40 ar daugiau valandų darbo savaitės prie žymiai trumpesnės darbo savaitės. NEF atstovų nuomone, toks sprendimas – tai ir naujas kelias iš daugelio ekonominių problemų bei krizių, su kuriomis susiduria modernios visuomenės. Nauja "normali" darbo savaitė padėtų spręsti tokias problemas, kaip neracionalus vartojimas, darbuotojų pervargimas ir stresas, o galiausiai suteiktų laiko, kuris leistų žmonėms tobulėti, daugiau rūpintis vieni kitais ar tiesiog džiaugtis gyvenimu.
Panašiai samprotauta ir Europos Parlamente svarstant darbo laiko direktyvą. Ispanijos atstovas A. Cerc‘as teigė, jog darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyra spręstų demografines problemas, o italas L. Cocilovo nurodė, kad pusiausvyros nebuvimas kenkia visuomenei: didina susirgimų skaičių, stiprina stresą, skatina darbo klaidas bei pravaikštas. Visa tai svarbu ir Lietuvai.
Darbo valandų skaičius ES valstybėse skiriasi. Antai vidutinė darbo savaitė Prancūzijoje – 29,8 val., Vengrijoje – 35,6 val., o Lietuvos - 38,3 val. Ar reikia priminti, kurioje iš šių šalių aukštesnis darbo našumas ir gyvenimo lygis?
Argumentai už darbo laiko pertvarką teikiami iš trijų visuomenės turtingumą apibūdinančių sričių: gamtinių, žmogiškųjų ir finansinių išteklių tausojimo bei gausinimo.
Trumpesnė darbo savaitė skatintų racionalesnę gamybą ir vartojimą, o todėl atsirastų prielaidos tvaresnei plėtrai. Ji taip pat įtakotų naujų, efektyvesnių technologijų, gamybos būdų plėtrą, nes verslas būtų priverstas daugiau investuoti į našesnių darbo vietų kūrimą.
Trumpesnė darbo savaitė sudarytų geresnes prielaidas nuolatiniam asmeniniam ir profesiniam tobulėjimui, kitaip sakant, socialinio kapitalo augimui.
Labiausiai diskutuotinas klausimas: ar trumpesnė darbo savaitė prisidės prie visuomenės turto gausėjimo. Jos šalininkai teigia, kad prilyginus neapmokamus vaikų priežiūros, namų ruošos ir panašius darbus mokamam darbui ir įvertinus juos pagal minimalų darbo užmokestį pastebėtume, jog apie penktadalį BVP sukuria neapmokamas darbas. Trumpesnė darbo savaitė padidintų šią dalį.
Rimčiausias finansinis argumentas už trumpesnę darbo savaitę – jau dabar dirbantys nevisą darbo dieną, dirbantys namuose savo pajamomis lenkia dirbančius tradicinėse darbo vietose. Jų darbas labiau atitinka perspektyviausias žinių ekonomikos kryptis ir sukuria vertingiausią produktą. Antai J. Enriquez‘as pateikia duomenis, kad vidutinė namuose dirbančių JAV darbuotojų alga yra kone dvigubai didesnė negu vidutinis dirbančių įprastoje darbo vietoje atlyginimas.
Trumpesnė darbo savaitė padėtų spręsti ir nedarbo problemą. Tam tereikia darbo savaitės trukmę pastoviai koreguoti siejant su nedarbo lygiu. Pavyzdžiui, bedarbių skaičiui pasiekus dešimt procentų sutrumpinti darbo savaitės laiką tokiu pat dydžiu.
Beje, panašus principas realizuojamas kai kuriose Vakarų Europos šalyse, kai sumažėjus gamybai valstybė finansuoja dalį darbo savaitės laiko. Pavyzdžiui, keturias darbo dienas apmoka darbdavys, o viena valstybė. Turint omeny, kad atleidus dalį darbuotojų jiems tektų mokėti pašalpas, pastarasis sprendimas akivaizdžiai patrauklesnis, nes išsaugomi darbuotojų profesiniai gebėjimai ir verslo pasirengimas sparčiai reaguoti į naujas galimybes.
Šiandien Lietuvoje dažnai ginčijamasi dėl mokesčių dydžių, pavyzdžiui, ar taikyti progresinį, ar palikti ligšiolį vienodą apmokestinimą. Šių ginčų esmė – noras turtą perskirstyti teisingiau.
Ar nereikėtų teisingiau perskirstyti ir kitų gėrybių? Darbas nėra vien pajamų šaltinis. Tai ir savęs realizavimo, prasmingos veiklos bei daugelio kitų poreikių tenkinimas, kurie galiausiai lemia žmonių laimę.
Laimės ekonomikos šalininkai norėtų, kad pasitenkinimo gyvenimu visuomenėje būtų daugiau. Tačiau tai, kas šiandien siūloma Lietuvos visuomenei, menkai panašu į laimingesnį gyvenimą.