Autobusą vairuojanti Monika tiki: vieną dieną pro jo duris įžengs ir jos būsimas vyras

Tie, kas nesivažinėja visuomeniniu transportu, tikriausiai ir nepastebėjo, kad vos prieš pora mėnesių prie Plungės autobusų parko vairuotojų komandos prisijungė nauja darbuotoja – Monika Papievytė. Jauna mergina drąsiai teigia atradusi savo svajonių profesiją ir ragina kitus nebijoti svajoti, nes svajonės išties pildosi.

Daugybė į gatves išriedančių dailiosios lyties atstovių jau seniai įrodė, kad moterys nėra nė kiek blogesnės vairuotojos už vyrus. Net ir patys vyrai neretai pripažįsta, kad yra nemažai puikiai vairuojančių moterų. Tačiau išvysti moterį prie keleivius vežančio autobuso vairo – vis dar neįprastas reginys, bent jau Plungės mieste.

Bet jauna, vos 26-erių metų, energinga, mėgstanti bendrauti su keleiviais ir savo profesiją įsimylėjusi autobuso vairuotoja Monika, gyvenanti Stalgėnų kaime, laužo stereotipus ir tikina: nėra nieko neįveikiamo, jeigu tik labai nori.

„Žemaitis“ teiravosi jaunosios vairuotojos, kuo ją sužavėjo ši išskirtinė profesija bei su kokiais iššūkiais tenka susidurti išriedėjus į kelią.

– Monika, papasakokite, kaip atrodo įprasta jūsų darbo diena?

– Kokia bus diena, visų pirma priklauso nuo maršruto ir grafiko. Dažniausiai mano rytai būna ankstyvi, kartais keleivius pradedu vežti jau nuo 6.25 valandos, kitom dienom – nuo 9 valandos arba po pietų.

Kiekvieną kartą išjudėdama į kelią pasitikrinu padangas, šviestuvus, pasipildau langų valymo skysčio, degalų atsargas, pasitikrinu blaivumą ir – pirmyn į kelią su gera nuotaika. Smagiausia, kad tokį darbą galiu lengvai derinti su savo asmeniniais planais, o ateityje svarstau ir apie tolimesnes studijas.

– Kas paskatino pasirinkti autobuso vairuotojos specialybę?

– Šį darbą pasirinkau iš simpatijų didelių gabaritų technikai, ne mažiau patinka ir vairuoti bei bendrauti. Pirmą kartą prie tėvelio traktoriaus vairo atsisėdau būdama gal kokių 6-erių. Iki šiol pamenu, kaip važiuodavome į laukus presuoti šieno. Sulaukusi 18-os laikydama vairavimo teises iškart supratau, kad vairavimas yra būtent tai, kas man sukelia pliūpsnį gerų emocijų, todėl laiko veltui nešvaisčiau ir praėjus vos keletai metų išsilaikiau vilkiko vairuotojo teises. Kas čia žino, gal vieną dieną, susikrovusi mantą, ir į tolimesnį reisą išvažiuosiu.

Mano nuomone, vairuojant svarbiausia yra justi transporto priemonės gabaritus. Atvirai pasakius, ne visi yra gimę vairuoti, dažnu atveju nejaučia transporto priemonės, prie kurios vairo sėdasi, pervertina savo gebėjimus, todėl įvyksta avarijos.

O ir šis viešojo transporto vairuotojo darbas tikrai yra ne kiekvienam. Bet aš pajutau, kad galiu, sugebu ir noriu tai daryti. Dažną syki net garsiai ištariu, kad esu sutverta vairuoti (šypsosi – aut.).

– O kaip į jūsų pasirinkimą sureagavo šeima ir draugai?

– Artimiausiems šeimos nariams tai nebuvo staigmena, jie nuo pat vaikystės matė mano susidomėjimą technika. Autobuso vairavimo egzaminą išlaikiau iš pirmo karto, nes tai buvo mano svajonė, kurios atkakliai siekiau, taip pat turėjau puikų vairavimo mokytoją. O kai tėvams pasakiau, jog dirbsiu Plungės autobusų parko vairuotoja, sulaukiau ypatingai didelio palaikymo ir paskatinimo.

Šeima ir draugai džiaugiasi mano pasirinkimu, bet tuo pačiu metu ir išgyvena, kad kelyje nenutiktų kokia nors bėda ar nepatekčiau į avariją. Šeimoje auga dar dvi jaunesnės sesutės ir brolis, kurie labai manimi didžiuojasi. Kartą mažoji sesė man pasakė, kad užaugusi būtinai išsilaikys autobuso teises ir bus tokia pati kaip aš. Neslėpsiu – tokie žodžiai glosto širdį.

– Kuo skiriasi lengvojo automobilio vairavimas nuo autobuso?

– Pagrindinis skirtumas, žinoma, yra šių transporto priemonių gabaritai. Lengvuoju automobiliu paprasčiau laviruoti ir prisiparkuoti. Kai pradėjau vairuoti autobusus, supratau, kad net ir jie tarpusavyje nėra vienodi, skiriasi savo forma ir ilgiu. Yra tekę vairuoti ir maršrutinį autobusiuką, bet su tokiu man neįdomų – pernelyg mažas. Maniškis, kuriuo kasdien važinėju Plungės–Žemaičių Kalvarijos maršrutu, talpina 31 keleivį. O šiaip kasdien riedant gatvėmis priprantama prie vairuojamos transporto priemonės, kad ir kokia ji bebūtų.

– Smalsu, kokių keleivių reakcijų sulaukiate, kai jie prie autobuso vairo pamato jauną merginą?

– Reakcijų būna labai įvairių: vieni iškart skuba pagirti, kitiems tai sukelia nuostabą, todėl akylai stebi visą kelią, kaip manevruoju – kaip tokia jauna mergina gali vairuoti tokią didžiulę transporto priemonę?! Dar kiti, išvydę mane prie vairo, netgi suabejoja, ar verta lipti į autobusą, svarsto, gal kažką supainiojo. Pasitaiko ir komplimentų išgirsti iš jaunų vaikinų, kurie merkdami akį giria mano darbą.

Kartą turėjau tokį smagų nutikimą, kada į autobusą įlipo mano giminaitis, kuris nežinojo, kad dirbu vairuotoja. Išvydęs mane, sėdinčią prie vairo, dar ilgai trynė akis iš nuostabos – negalėjo patikėti, o atsitokėjęs visą kelią žarstė komplimentus.

– Visuomenėje dar sklando toks juokelis: „Atsargiai – moteris prie vairo”. Ar išgirstate panašių replikų darbo metu, kelyje prasilenkdama su kitais vairuotojais?

– Anaiptol – kiti vairuotojai, pamatę mane prie autobuso vairo, nusišypso, kartais net pamojuoja ar pritariamai iškelia nykštį į viršų. Labai džiaugiuosi savo kolegomis, kurie ne tik draugiški, bet ir paslaugūs, jeigu reikia, padeda, pataria ir nepalieka bėdoje. O ir direktorius Gintas Orda pirmąją darbo dieną pasitiko mane su šypsena ir pasakė: „Pirmoji kregždė Plungėje“.

– Kas jūsų darbe yra įdomiausia?

– Kaip minėjau, vairavimas man yra didžiausias malonumas, man smagu saugiai vairuoti patikėtą transporto priemonę, mandagiai aptarnauti keleivius. Džiaugiuosi sutikdama įvairius žmones, pastebiu, kad šiuolaikinis jaunimas yra labai paslaugus ir mandagus. Kartais pasitaiko viena kita sudėtingesnė situacija kelyje ar lengvųjų automobilių vairuotojų kultūros trūkumas.

Prieš tai aštuonerius metus dirbau saugos tarnyboje „Argus“, bet galiausiai nusibodo toks monotoniškas darbas parduotuvėje, norėjosi daugiau veiksmo ir adrenalino.

– O ką veikiate laisvu metu po darbo?

– Keliauju su draugais ar šeima prie jūros, į koncertus, galiu net po darbo iškart persėsti į automobilį ir vėl traukti į kelią. Tiesa, šeimoje turime subūrę savo muzikinį ansamblį: aš dainuoju, sesės, brolis ir tėvelis groja akordeonu, o mama muša būgnu. Išeiname vakarais į sodą ir taip užgrojame, uždainuojame, kad girdisi net kitame kaimo gale.