Užsitęsusi fizinio ir emocinio nuovargio būsena po nuolatos patiriamo streso, sumažėję pasiekimai ir asmeninės tapatybės praradimo jausmas gali signalizuoti apie perdegimo sindromą. „Perdegimas yra sindromas, sukeltas lėtinio streso darbo vietoje, kuris nebuvo sėkmingai valdomas“, – perdegimo sindromo sąvoką apibrėžia Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO). Kasmet specialistai perspėja apie per pastaruosius dešimtmečius išaugusius perdegimo sindromą patiriančių žmonių skaičius: 2023-ieji – ne išimtis.
Didžiausioje rizikoje – jaunimas ir moterys
„Future Forum“ praėjusių metų pabaigoje apklausė daugiau nei 10 tūkst. darbuotojų JAV, Australijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje ir Didžiojoje Britanijoje ir užfiksavo rekordinius perdegimo rodiklius nuo 2021-ųjų gegužės.
Didesnė rizika perdegti gresia ir jaunesniems žmonėms – „Business Health Institute“ tyrime išryškėja nemaži skirtumai tarp kartų. „31 proc. vyresniosios – kūdikių bumo – kartos (1943–1960 m.) atstovų teigė patiriantys perdegimo simptomus, tuo metu tūkstantmečio karta (1981–1996 m.), Z karta (1997-2012) ir X karta (1965–1980 m.) pagal šį rodiklį perkopė 50 proc. ribą. Didžiausi perdegimo rodikliai pastebimi tarp tūkstantmečio kartos atstovų, tačiau juos sparčiai vejasi neseniai į darbo rinką įžengusi Z karta“, – teigia personalo atrankų konsultantė.
Ankstesni tyrimai rodo, kad rizikoje perdegti atsiduria ir dirbantys nuotoliu: „53 proc. nuotoliu dirbusių apklaustųjų tikino, kad dirbdami iš namų jie darbe praleidžia daugiau valandų nei dirbdami iš biuro, 31 proc. – kad dirba daug daugiau („Indeed“); 38 proc. tyrimo dalyvių teigė, kad patiria perdegimą dėl darbo nuotoliu, nes jaučia vadovybės spaudimą dirbti daugiau valandų („Indeed“); 35 proc. apklaustųjų mano, kad per savaitę dalyvauja per daug virtualių susitikimų („Honest Paws“), 61 proc. – kad dirbant nuotoliu sunku „atsijungti“ nuo darbo reikalų net ir laisvalaikiu. Bendrai statistiškai daugiau darbuotojų, kurie dirba tik nuotoliu, patiria perdegimo sindromą. Dėl to specialistai rekomenduoja hibridinį darbo modelį: leisti darbuotojui pačiam pasirinkti, kuriomis savaitės dienomis dirbti iš biuro.“
Ji pabrėžia, kad šis sindromas neatsiranda staiga – tai lėtinis procesas, kurį didžiąją dalimi lemia veiksniai, susiję su darbu, tačiau tuo nepasiriboja. „Pirmieji požymiai ir simptomai gali būti labai subtilūs, tačiau nesprendžiant jų, jie tik stiprėja ir vėliau gali smarkiai išsikeroti“, – sako E. Čibinskaitė.
Ekspertai išskiria 3 grupes, į kurias yra skirstomi perdegimo simptomai ir požymiai:
Fiziniai. Įvairūs skausmai be konkrečių priežasčių (nugaros, galvos, raumenų skausmai, sutrikęs virškinimas, atsiradusios odos problemos), mitybos įpročių pokyčiai, pvz., padidėjęs alkis arba apetito stoka, pakitę miego įpročiai, kuomet atsiranda nemiga, sunku užmigti, arba atvirkščiai, padidėję miego poreikis, neužtenka įprastų miego valandų, kurių anksčiau pilnai pakakdavo, nuolatinis nuovargis.
Emociniai. Atsiradęs nepasitikėjimas savimi, motyvacijos trūkumas, padidėjęs neigiamas požiūris, irzlumas, kuris atsispindi ne tik darbe, bet ir namuose, staigūs nuotaikų pasikeitimai, pasitenkinimo praradimas užbaigus darbus, įgyvendinus projektą.
Perdegimą sukelia ir per mažas krūvis
Organizacinėje kultūroje stresą ir ilgalaikį perdegimo sindromą gali sukelti įvairiausios priežastys. Kaip atskleidžia E. Čibinskaitė, Darbuotojų profesinės raidos institutas (CIPD) kaip lemiamą veiksnį, susijusį su perdegimu, išskiria darbo krūvį:
„Tai yra dažniausia su darbu susijusio streso priežastis, kuomet darbo apimtis ar terminai neatitinka darbuotojo galimybių. Dažnu atveju darbuotojas jaučiasi įpareigotas dirbti po darbo valandų ar savaitgaliais tam, kad suspėtų įgyvendinti darbus, nejaučia turintis galimybę išeiti atostogų, nes nėra sustyguotas pavadavimo, darbų perėmimo procesas.“
Tiesa, viena iš priežasčių, kodėl darbuotojas perdega, gali tapti iš pirmo žvilgsnio ir atvirkštinė situacija, kuomet jam skiriamos per lengvos užduotys ar per mažas darbo krūvis. „Perdegimo link gali žengti ir tie, kurių įgūdžiai ir kompetencijos organizacijoje yra nepakankamai išnaudojami, nesuteikiami atsakomybės reikalaujantys darbai, darbuotojas neįtraukiamas priimant spendimus, nesuteikiama galimybė teikti pasiūlymus“, – sako personalo specialistė.
Taip pat, anot jos, prie perdegimo sindromo gali prisidėti paramos, pagalbos iš kolegų, bendrumo jausmo stoka, neefektyvi komunikacija tarp komandos narių, padalinių ar visos organizacinės struktūros lygiu arba jos trūkumas organizacijoje, diskriminacija ir patyčios ar nepalaikoma pusiausvyra tarp darbo ir asmeninio gyvenimo.
Kaip turėtų komunikuoti vadovas?
Personalo specialistė tikina šiandien pastebinti atvejų, kai perdegimo simptomų savyje identifikavęs žmogus nukreipia dėmesį į trumpalaikius sprendimus – tarkim, pasiima porą laisvadienių ar porą savaičių trunkančias atostogas. Nors ši praktika kartkartėmis ir gali būti naudinga, ilgą laiką perdegimo jausmą išgyvenusiems darbuotojams trumpas poilsis gali ir nepadėti ar padėti tik laikinai.
„Tokiu atveju reikalingi sprendimai, kurie darytų įtaką ilgesniu laiko periodu. Imantis jų svarbiausia yra pastebėti pirmuosius ar jau užsitęsusius perdegimo simptomus. Identifikavę, kokiose situacijose jaučiame stresą, galime susidaryti atitinkamą veiksmų planą“, – sako ji.
Visgi ne visada žmogus yra pajėgus šiuos simptomus pastebėti pats – tokioje situacijoje, anot specialistės, gali pagelbėti artimoje aplinkoje esantys žmonės – ir šeimos nariai, draugai, ir kolegos, vadovai:
„Dirbant organizacijoje, tiek vadovų, tiek kolegų užduotis – įmonės viduje su savo darbuotojais, kolegomis komunikuoti ir kalbėti apie emocinius sunkumus, gyvenimą, nuoširdžiai domėtis, klausytis ir išgirsti, kuo galima padėti kitiems darbuotojams.
Be komunikacijos vadovų tikslas yra identifikuoti kliūtis, kurios gali trukdyti darbuotojo produktyvumui, o jeigu yra galimybė – jas pašalinti. Yra atlikta gausybė tyrimų apie tai, kad perdegimas žymiai sumažina žmogaus produktyvumą, todėl šis klausimas vadovui taip pat turėtų būti ypač aktualus.“
Kad darbuotojų poreikiai, tikslai būtų išgirsti, personalo specialistė rekomenduoja su jais susiplanuoti reguliarius susitikimus. „Labai svarbi yra aiškių prioritetų komunikacija, kad esant įtemptam laikotarpiui darbuotojas žinotų, kokie darbai gali palaukti iki kitos savaitės. Šie reguliarūs susitikimai taip pat gali padėti atskleisti ir darbuotojų stipriąsias puses, jų tikslus“, – teigia E. Čibinskaitė.
Atsikratyti perdegimo – užtruks
Pajutus perdegimo simptomus, nevertėtų visos vilties sudėti į darbovietę, akcentuoja E. Čibinskaitė – reikalingas ir paties žmogaus įsitraukimas. Ekspertai skaičiuoja, kad pagyti nuo perdegimo užtrunka nuo 3 mėnesių iki 5-erių metų – priklausomai nuo to, kiek laiko ir kaip intensyviai žmogus patyrė stresą iki tol.
„Skirkite laiko kokybiškam, reguliariam miegui, praturtinkite savo mitybą įvairesniais maisto produktais, patiekalais, valgykite reguliariai, pakeiskite mitybos įpročius, skirkite laiko gamtai, pasivaikščiojimams, sportui, aktyviai veiklai, žmonėms ir kokybiškiems santykiams su jais, organizacijoje kurkite bendrumo, bendradarbiavimo jausmą, atraskite veiklų, kurios teikia džiaugsmo po darbo valandų.
Išbandykite įvairius atsipalaidavimo metodus (kvėpavimo pratimai, masažai, sąmoningo kvėpavimo technikos, meditacija ir pan.), naujas veiklas, kurios teikia malonumą, džiaugsmą (stalo žaidimai, piešimas, dainavimas, šokių pamokos, naujų receptų išbandymas virtuvėje, rankdarbiai ir pan.).
Susidūrus su stresinėmis, nepatogiomis situacijomis darbe, kalbėkite apie tai, teikite pasiūlymus, raskite bendrus sprendimus kartu su savo vadovu. Nepulkite stačia galva į pokyčius, įgyvendinkite pakeitimus laiptelis po laiptelio, taip suteikdami sau didesnes galimybes nepamesti kelio, kuriuo keliaujate.
Gydytojas psichiatras, psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis yra pasakęs, kad para sudaryta iš trijų aštuoniukių – 8 valandos miegui, 8 valandos darbui ir 8 valandos savo gyvenimui, ir kad tas mūsų gyvenimas turi būti kitoks negu darbas, jis turi būti praturtintas visai kitais dalykais, mums brangiais žmonėmis“, – užbaigia personalo specialistė.
