Ekspertai sako, kad nerimo šaltinis yra tiek pačio viruso klastingumas, tiek žmonių neužtikrintumas dėl savo ateities, ir vardina būdus, kaip pasiruošti masiniam darbuotojų grįžimui į darbo vietas.

Prof. S. Čaplinskas: nerimo šaltiniai – liga ir negalėjimas planuotis ateities

Kaip parodė apklausa, nerimą dėl rizikos užsikrėsti COVID-19 lankydamiesi vietose, kuriose būna kitų žmonių, tokiose kaip darbovietė, parduotuvės, sveikatos įstaigos ir pan., jaučia 88 proc. apklaustųjų. Iš jų 16 proc. nerimą jaučia nuolat, 22 proc. – beveik visuomet, 33 proc. – savo nerimo lygmenį įvardino kaip vidutinį, 17 proc. – retai jaučia nerimą. Ir tik kas dešimtas apklaustasis teigia niekada nejaučiantis nerimo dėl galimybės apsikrėsti virusu.

Komentuodamas tyrimo rezultatus, profesorius, medicinos mokslų daktaras, virusologas Saulius Čaplinskas nurodo, kad masinis gyventojų nerimas yra suprantamas, nes iš viešosios erdvės sklinda informacija apie didelį sergamumą ir ligos mirtingumą, taip pat užsikrėtimo keliai: ligą sukeliantys virusai plinta per orą aerozoliu ir su smulkiais lašeliais.

„Didelis situacijos neapibrėžtumas sukelia nerimą „o kas bus toliau“? Ir ne tik kalbant apie sveikatą ir gyvybę, – tai persimeta ir į socialinius dalykus, darbo santykius, verslą, socialinę ir emocinę gerovę. Žmogui svarbiausia yra planuoti savo, savo šeimos gyvenimą, darbinę veiklą ir poilsį. O dabar jis neturi atsakymų – kaip vaikai galės eiti į mokyklą, kaip planuoti savo socialinį gyvenimą, kaip darbinį, savo atostogas ir keliones“, – nurodo ekspertas.

Visuomet jaučiantys nerimą dažniau įvardijo vyriausio amžiaus (56 m. ir daugiau) grupės atstovai. Niekada nejaučiantys nerimo dažniau paminėjo jauniausio amžiaus (18-25m.) grupės atstovai ir miestų gyventojai.

Darbuotojai kelią klausimus dėl darbo sąlygų

Tvyrantis nerimas kartais atsispindi ir darbo santykiuose, nurodo organizacinė psichologė, „Emplonet“ personalo atrankų konsultantė Violeta Jakutė. Pasak jos, darbuotojai kelia klausimus dėl saugių darbo sąlygų užtikrinimo, galimybės dirbti nuotoliu.

„Darbuotojams pandemija leido naujai pažvelgti į savo darbovietes ir įvertinti, ar jų elgsena tokioje nestandartinėje situacijoje yra jiems priimtina. Pandeminiu laikotarpiu kandidatai pradėjo didesnę reikšmę teikti ir dažniau teirautis apie darbo formą – kaip darbas organizuojamas dabar, ir kas keisis ribojimams pasibaigus, ar liks galimybė dirbti nuotoliu. Taip pat dažniau klausiama apie įvedimo procesą – ar pandeminiu laikotarpiu naujokų adaptacija vyksta nuotoliu, ar gyvai. Čia kandidatų lūkesčiai išsiskiria: vieniems svarbiau yra laikytis maksimalių sveikatos saugos reikalavimų, o kiti mano, jog sklandžiai įsilieti į naują darbą galima tik dirbant iš biuro. Daugiau domimasi ir įmonės stabilumu bei rodikliais, kurie rodo jos atsparumą išoriniams rinkos veiksniams ir pokyčiams“, – darbo rinkos situaciją apžvelgia specialistė.

Pasak jos, galima tik pasidžiaugti, kad darbdaviai atsakingai atliepia arba stengiasi atliepti visas valstybės rekomendacijas saugioms darbo sąlygoms užtikrinti. „Ir tai akcentuojama ne kaip privalumas, o kaip bazinės, būtinos sąlygos, kurios darbuotojo lauks organizacijoje“, – sako ji.

Biologas, patalpų dezinfekcijos įmonės „Dezinfa“ paslaugų vadovas Liutauras Grigaliūnas nurodo, kad darbdavių rūpestį jaučia per išaugusias užklausas dėl biurų dezinfekcijos. Jei anksčiau paslaugas dažniausiai užsakinėdavo maisto perdirbimo įmonės, prekybos centrai, paukščių ar naminių galvijų laikymo įmonės, tai su pandemija klientų pobūdis pakito.

„Biurai, bankai, kitokio pobūdžio administracinės įmonės kreipėsi dėl saugesnės aplinkos užtikrinimo – tinkamai atlikta dezinfekcijos paslauga užtikrina virusų ar bakterijų sunaikinimą, ypač tai svarbu, kada būna nustatomi darbuotojų susirgimai ir kitiems kolegoms tampa nesaugu naudotis galimai infekuota aplinka“, – sako L. Grigaliūnas.

Jis vardina, kad dezinfekcija gali būti atliekama dviem būdais – valant paviršius ir filtruojant orą. Antrasis būdas aktualėja, vis daugiau žmonių pasiskiepijant ir virusui plintant ne nuo asmens ant asmens, o oru. „Filtruojant orą, virusai nukenksminami sąveikaujant ultravioletinėmis lempomis ir titano dioksido filtrams, taip suardant patekusių virusų struktūrą“, – nurodo specialistas.

Siūlo dvi išeitis, kaip sumažinti darbuotojų nerimą

Prof. S. Čaplinskas atkreipia dėmesį, kad masinė vakcinacija nors jau daro didelį poveikį sergamumo ir mirtingumo mažinimui, dar negreitai sukurs kolektyvinį imunitetą. Dabar vykstanti masinė vakcinacija – tik pirmas žingsnis grįžimui į socialinį gyvenimą.

„Paskiepytiems žmonėms susiformuos pilnavertis imunitetas – jie patys bus apsaugoti ir neperduos viruso kitiems (taip saugodami ir nepaskiepytus asmenis). Tačiau yra problema – neaišku kada konkrečiam žmogui gali pasibaigti apsauginis skiepo poveikis. Naujoje realybėje bus taip, kad sąmoningas žmogus praėjus pusmečiui nuo skiepo, turėtų tikrintis ir žiūrėti, kiek imuninės atminties pas jį liko. Pagal dabartinę situaciją, kiek mokslas žino apie virusą, tai panašu, kad imunitetas neišliks ilgiau nei vienus ar du metus. Reiškia, reikės vėl revakcinuotis, kad būtų galima gyventi iki pandemijos buvusį gyvenimą“, – prognozuoja jis.

Profesorius mato dvi išeitis, kaip būtų galima sumažinti tvyrantį nerimą ir apsisaugoti. „Receptas yra aiškus – pirmiausia nieko neslėpti ir operatyviai sakyti žmonėms tiesą jiems suprantama kalba, neapsigaudinėti ir neapgaudinėti savęs. Antra, reikia žmonėms suteikti įrankius, kad jie galėtų valdyti savo rizikas. Pradedant temperatūros matavimu, pavyzdžiui, einant į darbą, lankytojų / personalo srautų atskyrimu, ventiliacijos ir oro valymo sprendimų įdiegimu, galimybe žmonėms periodiškai testuotis ir kitomis priemonėmis. Ne viskas padaroma iš karto, bet turi būti aiški vizija: kas, ką, kada ir kokiomis sąlygomis (resursais) turi ir gali daryti“, – sako užkrečiamų ligų ekspertas.

Psichologė V. Jakutė šioje situacijoje akcentuoja komunikacijos svarbą. Pokyčių komunikacija, grupiniai ar individualūs pokalbiai, galimybė pasidalinti abejonėmis bei baimėmis dėl darbo sąlygų padidina darbuotojų saugumo jausmą.

„Priklausomai nuo įmonės dydžio, šią komunikaciją gali vykdyti vienas asmuo arba komanda, pasitelkiant įvairias papildomas komunikavimo priemones: naujienlaiškius, pranešimus intranete, organizacijos susirašinėjimo programėles ir panašiai. Siekiant kurti kandidatų pasitikėjimą organizacija kaip galimu darbdaviu, būtina išorinė komunikacija socialiniuose tinkluose dalijantis darbuotojų patirtimis, saugias darbo sąlygas pagrindžiančiais rodikliais ir organizacijos veiklų, užtikrinančių darbuotojų saugumą, nuotraukomis bei įrašais“, – nurodo ji.