„Pats terminas „emocinis perdegimas“ atsirado ganėtinai neseniai – maždaug 1974 m. jį pateikė vokiečių kilmės psichoanalitikas Herbertas J. Freudenbergeris, norėdamas apibūdinti darbuotojų, teikiančių pagalbą įmonėms, psichinį bei fizinį išsekimą. Emociniu perdegimu laikomas sindromas, kuris atsiranda dėl nuolatinio streso darbe, su kuriuo nepavyksta susitvarkyti“, – emocinio perdegimo sindromą patikslina I. Rušmanė.
Dažnai apie emocinį perdegimą ir jo pasekmes organizacijose kalbanti ugdymo partnerė tikina, kad ši sąvoka naudojama kalbant tik apie profesinį kontekstą ir nėra taikoma apibūdinant kitus dalykus.
Liga, kainuojanti milijonus
I.Rušmanė pateikia gana iškalbingą statistiką, kuri rodo, jog emocinis perdegimas darbe yra aktuali problema šiuolaikiniam darbdaviui. Anot ugdymo partnerės, remiantis tyrimų bendrovės „Gallup, Inc.“ duomenimis, maždaug 67 proc. darbuotojų teigia, kad darbe yra patyrę perdegimo sindromą. Neramina ir tai, jog remiantis konsultacijos kompanijos „Deloitte“ pateikiama statistika, apie 85 proc. naujosios kartos atstovų, vadinamų „millennials“, yra linkę perdegti emociškai.
„Patirtis ir statistika rodo, jog darbuotojas, jaučiantis emocinį perdegimą, dažnai nebegali tinkamai vykdyti savo pareigų, todėl tenka ieškoti, kas jį pakeistų. Taip pat neretai susiduriama su tuo, jog į įmonę atėję nauji žmonės neturi patirties, juos reikia apmokyti. Svarbu atsižvelgti į tai, kad pirmus 3-6 mėnesius darbuotojas dar neneša pelno organizacijai, o jei kalbame apie naujus vadovus, tai gali trukti ir iki 12 mėnesių. Tokiu atveju, organizacijai kainuoja ne tik nemotyvuoto, perdegusio, pelno nenešančio darbuotojo išlaikymas arba nedarbingumas, bet ir naujo paieška bei apmokymas, – galimus nuostolius vardina ugdymo partnerė I. Rušmanė.
Tačiau svarbu atkreipti dėmesį, kad dažnai darbuotojų kaita organizacijai kainuoja ne tik pinigus – sunkiau kurti ilgalaikius tikslus, organizacijos stabilumą, todėl turi būti užtikrintas ne tik darbuotojų apmokymas, bet ir jų įsitraukimas, lojalumas. Kitaip tariant, su darbuotojais turi būti kuriamas santykis.
Tiesa, specialistė pabrėžia, kad pastebėjus pirmuosius emocinio perdegimo signalus, darbuotojų sveikatos problemų bei nuostolių organizacijai dar galima išvengti.
Pirmasis signalas darbdaviui – darbuotojo entuziazmas
Emocinis perdegimas vyksta palaipsniui. I. Rušmanė teigia, kad emocinis pervargimas turi keturias stadijas, tad neretai žmonės klaidingai galvoja, jog emocinis perdegimas prasideda tuomet, kai jaučiamas nuovargis ar apatija, tačiau yra priešingai – jis prasideda nuo entuziazmo.
„Darniai gyvenantis žmogus savo laiką paskirsto skirtingoms gyvenimo sritims – poilsiui, saviugdai, artimiesiems, darbui, sveikatai, tačiau jei dėl darbo mažiau laiko skiriama kitoms gyvenimo sritims, derėtų sunerimti. Pastebėti pirmuosius ligos signalus galima tuomet, kai kažkokia veikla darbuotojo gyvenime užima neproporcingai daug laiko – atsiranda iškreiptas požiūris į darbą“, – tvirtina ugdymo ekspertė.
Tiesa, anot I. Rušmanės, tikrai ne kiekvienas entuziazmas tampa emociniu perdegimu, bet jei intensyvus darbas tęsiasi ilgą laiką, tai gali privesti prie emocinio nuovargio, kurį apleidus, galima sulaukti liūdnų pasekmių.
Darbdavio pareiga skatinti darbuotoją ilsėtis
Jei vadovas pastebi, kad darbuotojas persidirba, nesutinka ilsėtis, į tai neturėtų būti numojama ranka. I. Rušmanės teigimu, nors pirmoje stadijoje gydymas praktiškai būna neįmanomas, nes pats žmogus neatpažįsta ligos, darbdavys turėtų jam padėti.
„Pavyzdžiui, darbuotojui galima užduoti klausimą, kaip laisvadienį jis užtikrina savo poilsį, kokius pomėgius turi ir kiek jiems skiria laiko, kiek laiko tenka šeimai, net prašyti laisvalaikio ataskaitos“, – patarimus dalija I. Rušmanė.
Apie emocinį perdegimą praneša ir kūnas
Teigiama, kad tai, kad prasidėjo antroji emocinio perdegimo stadija galima suprasti tuomet, kai atsiranda nuovargis, silpnumas, nepakantumas ir jaučiami pirmi sveikatos sutrikimo požymiai.
„Pastebėta, kad neretai nuo šios ligos kenčiantys darbuotojai skundžiasi skrandžio problemomis, gali paūmėti gastritas ar atsiverti skrandžio opos, taip pat suprastėja odos būklė. Pats organizmas žmogui tarsi pats praneša, kad jam reikia dėmesio. Šioje stadijoje yra kritiškai svarbu užtikrinti gerą ir pilnavertį poilsį“, – įspėja specialistė I. Rušmanė.
Ugdymo specialistė pastebi, kad lietuviai yra linkę darboholizmą laikyti privalumu, tačiau tai veda prie išsekimo, todėl išeigines dienas, išskyrus nenumatytus atvejus, privaloma praleisti be darbo. Anot jos, nėra nieko baisaus, jei papildomai darbui per mėnesį žmogus skiria kelias valandas, tačiau darbas vakarais ar laisvadieniais neturėtų tapti rutina.
Padėti sau galite planuodami poilsį
Jei supratote, kad jūs arba jūsų darbuotojas esate antroje stadijoje, specialistė pataria nedelsti susiplanuoti poilsį. Taip pat naudinga užsiimti meditacija, sportu ar turėti kitų hobių. I. Rušmanė pastebi problemą, kad didelė dalis žmonių nemoka ilsėtis ir neretam poilsis tėra kita veikla.
„Spręsti problemą padeda kokybiškas poilsis, kuriame būtų gausu naujų patirčių. Taip pat galima suplanuoti ir nieko neveikimą, nesijaučiant dėl to kaltu – svarbiausia, kad planas būtų įvykdytas. Kalbant apie laisvadienius, sunkiausia yra susitarti su savimi ir veiklai skirti ne daugiau, nei numatyta. Pavyzdžiui, jei numatėte šeštadienį namų tvarkymui skirti valandą laiko, jai pasibaigus, turite nustoti tai daryti“, – teigia I. Rušmanė.
Tuo tarpu vadovas turėtų užtikrinti vidinius procesus, padedančius darbuotojams atsipalaiduoti. Pavyzdžiui, organizacijoje turėtų būti visuomet pasiekiamas ugdymo specialistas, psichologas, numatytas laikas poilsiui, meditacijai ar kita.
Organizmas pasirenka ligą, nukreiptą į profesinę veiklą
Jei antroje stadijoje neišgirstame kūno siunčiamų signalų, jie gali privesti prie rimtesnių ligų ir negalavimų. Trečioji emocinio perdegimo stadija vadinasi grįžtamuoju išsekimu – prasideda rimtos sveikatos problemos, dažniausiai susijusios su tiesiogine darbo veikla.
Specialistė pažymi, kad organizmas pats pasirenka ligą, nukreiptą į profesinę veiklą. Pavyzdžiui, jei esate kalbėtojas, galite turėti problemų su balso stygomis, o jei jūsų darbas prie kompiuterio, galbūt nukentės rega. Įdomiausia tai, kad neretai sveikatos rodikliai būna normos ribose ir nėra pagydomi tradicinės medicinos pagalba, nors žmogus jaučiasi sergantis.
Trečioje emocinio perdegimo stadijoje žmones gali kankinti nemiga, depresija, beprasmybės jausmas, abejingumas profesinei veiklai. Tai patiriantis žmogus darosi irzlus, su juo sunkiau susikalbėti, todėl tai gali turėti ir neigiamų socialinių pasekmių – parasti kontaktą su draugais, kolegomis, atsirasti įtampa šeimoje.
Būtina specialisto pagalba
Priešingai nei antrojoje emocinio perdegimo stadijoje, prasidėjus grįžtamajam išsekimui, anot I. Rušmanės, padėti patys sau nebegalime ir specialisto pagalba yra būtina.
„Kad darbuotojas yra trečiojoje perdegimo stadijoje, vadovas gali suprasti tuomet, kai krenta jo efektyvumas. Tuo tarpu prasidėjus rimtiems sveikatos negalavimams, darbuotojui rekomenduojama neapibrėžtam laikotarpiui visiškai atsitraukti nuo profesinės veiklos, kol pajus norą į ją grįžti“, – teigia specialistė ir priduria, kad tam netgi yra skirta sąvoka „sabbatical“ – neapibrėžtos trukmės atostogos, kurias apmoka darbdavys.
Teigiama, kad apie ketvirtą emocinio perdegimo stadiją praneša savo profesijai, profesinei veiklai, klientams bei kolegoms atsiradusi neapykanta. „Aš asmeniškai esu mačiusi ir patyrusi aukščiausio profesionalumo lygio dėstytojo neapykanta savo studentams. Neneigiant fakto, kad studentai buvo apmokomi labai gerai, jie buvo nuolat žeminami. Dėstytojas visus studentus laikė kvailiais“ – pasakoja I. Rušmanė. Peržengus šią ribą padėti gali tik veiklos nutraukimas. Jei neapykanta ignoruojama ir darbuotojas tęsia veiklą, tai gali kainuoti ne tik sveikatą.
Patarimai emocinio perdegimo prevencijai
I. Rušmanė pastebi, kad emocinio perdegimo prevencija visgi kainuoja pigiau nei jos pasekmės ir vardija priemones, kurias naudodamas vadovas gali padėti ją užtikrinti.
„Pirmiausia, derėtų darbuotojui bent kartais priminti, už ką jis yra vertinamas. Tokie priminimai yra svarbūs, nes motyvuoti darbuotojai pasiekia geresnių rezultatų, darbus atlieka greičiau, todėl nereikia dirbti viršvalandžių. Antra, reiktų kurti nuolatinį dialogą apie tai, kaip jaučiamės ir ko tikimės bei įtraukti darbuotojus į procesų valdymą, nuolat informuoti apie eigą. Trečia, vadovas turi ne tik skirstyti darbus, bet kartu neleisti vienam žmogui prisiimti per daug. Ir paskutinis, bet ne mažiau svarbus dalykas – kelti darbuotojų sąmoningumą ir šviesti, kaip jie patys gali susitvarkyti su patiriamu stresu“, – teigia I. Rušmanė.
Ugdymo specialistės teigimu, vadovai darbuotojus neretai vis dar vertina pagal jų rezultatyvumą, pamiršdami emocinį foną, tačiau moteris džiaugiasi, kad pamažu sąmoningumas didėja ir darbdaviai pradeda rūpintis savo komandos savijauta, draudžia persidirbti.
Pasak ugdymo ekspertės, pajudėti iš mirties taško visgi galėsime tik tuomet, kai pradėsime sakyti, kad vadovas atsakingas ne už rezultatą, o už žmones, kurie savo rankomis užtikrina rezultatą.
