Mintis pasidomėti šia tema kilo tuomet, kai gavau elektroninį laišką, lietuviškai jo pavadinimas skambėtų maždaug taip: „Stebėti, kaip dirbate namuose, jūsų bosui kainuoja 7 JAV dolerius per mėnesį“. Suintrigavo. Taigi, viena populiariausių programinės įrangos, kuri leidžia stebėti, sekti (kaip pavadinsi, taip nepagadinsi) darbuotojus, kūrėjų „Hubstaff“ skelbia, kad jų pardavimai nuo karantino pradžios išaugo trigubai!

Kompanija „Atlas VPN“ padarė tyrimą, kurio metu palygino šešių dažniausiai naudojamų darbuotojų sekimo programinių įrangų mėnesio kainas ir funkcijas. Kam įdomu tai: „Hubstaff“, „Workpuls“, „Desktime“, „ActiveTrak“, „EmpMonitor“ ir „Teramind“.
Pigiausia sąraše – „Workpuls“, vos už 4,8 JAV dolerius, o brangiausia – „Teramind“, penkiems darbuotojams stebėti – 65 JAV doleriai per mėnesį.

Buvo išanalizuota, kokias funkcijas kiekviena programa atlieka. Viena pagrindinių – produktyvumo taškų skaičiavimas. Pavyzdžiui „Hubstaff“ taškus skaičiuoja, atsižvelgiant į tai, kaip dažnai žmogus spragsi klaviatūra ir judina kompiuterio pelytę. „Desktime“ efektyvumą skaičiuoja pagal tai, kokiuose puslapiuose darbuotojas lankėsi, programėles naudojo. Rūšiuoja interneto svetaines į neproduktyvias, produktyvias, neutralias. Brangiausioji – „Teramind“ – leidžia darbdaviui blokuoti bet kuriuos interneto puslapius.

Kita funkcija – ekrano nuotraukos. Dažniausiai darbdavys pats gali pasirinkti, kiek kartų per dieną nori matyti darbuotojo kompiuterio ar išmaniojo telefono ekraną.
Programos taip pat fiksuoja, kokiuose puslapiuose darbuotojai lankėsi, kiek laiko juose praleido. O „Teramind“ rodo ir darbuotojo laiko, praleisto socialiniuose tinkluose, statistiką. Taip pat, ką vedėte į „google“ paieškos laukelį. Elektroninius laiškus, kuriuos siuntėte ir gavote darbo metu.
Kaip jaustumėtės, jeigu visus šiuos dalykus matytų jūsų viršininkas?

Asociatyvi nuotr.
Foto: Adobe Stock

Eksperimentas: sekė pats save

Neseniai portale „The New York Times“ pasirodė straipsnis, kurio autorius pats į savo kompiuterį ir telefoną įsidiegė stebėjimo programą „Hubstaff“. „Tokių technologijų naudojimas iškelia keblų klausimą: kur riba tarp darbuotojų „paskatinimo“ nesinaudoti dėl karantino susidariusia situacija, kuomet darbdavys menkai tegali kontroliuoti darbo efektyvumą, ir teisių į privatų darbuotojo gyvenimą pažeidimo?“

Taigi, susitaręs, kad eksperimente dalyvaus ir jo bosė, Adamas Satariano tris savaites savanoriškai leidosi stebimas. „Kas kelias minutes programa fotografavo mano kompiuterio ekraną: kokiuose portaluose lankiausi, dokumentus, kuriuos rašiau ir skaičiau, kiek laiko praleidau socialinių tinklų paskyrose. Mano telefono pagalba fiksavo, kur ėjau. Įskaitant ir tą dviejų valandų pasivažinėjimą dviračiais su vaikais parke. Pripažinsiu, tas įvyko darbo valandomis“, – rašė Adamas.

Eksperimento metu vyras jautėsi visai neblogai, kol vieną dieną programa nufotografavo, kaip pertraukos metu jis dalyvavo internetu transliuojamoje mankštoje. „Kai vėliau, atsidaręs failą su mano darbo savaitės statistika, pamačiau ekrano nuotrauką, kurioje trenerė rodo pratimus, pasidarė nemalonu ir kažkaip... nejauku, gėda. Kas, jei čia būtų nufotografuota informacija apie mano sveikatą ar finansus?..“ – rašo vyras.

Jo vadovė Pui-Wing programa taip pat nebuvo sužavėta. „Buvo išties keista matyti tiek daug asmeninės kito žmogaus informacijos. Ir pasakysiu atvirai, tai buvo net nemalonu. Be to, kiek aklai galima pasitikėti programa dėl darbuotojo produktyvumo?“

Pui-Wing klausimas išties akylas. A. Satariano pastebėjo, kad, pavyzdžiui, vieną savaitę jo produktyvumas buvo įvertintas 45 proc., nors dirbo jis išties daug. Taip nutiko, nes nebuvo įskaičiuota darbai, daromi ne naudojant kompiuterį. Pavyzdžiui, kalbant telefonu.

Kita medalio pusė

Programos „Hubstaff“ kūrėjas Dave Nevogt laikosi pozicijos, kad darbuotojų stebėjimas darbo metu nėra jų teisių pažeidimas vien todėl, kad darbuotojai žino, kad tokia programa jų prietaisuose įdiegta. Kita vertus, kaip pažymi ir straipsnio autorius Adamas Satariano, darbuotojai retai klausiami, patinka jiems toks valdžios sprendimas, ar ne. O dažnai ir apie tai nežino. Dėl buvimo vietos sekimo, D. Nevogtas sako, kad dažniausiai ši funkcija naudojama pardavėjams, kurie lanko savo klientus. Žinoma, karantino metu tai yra neaktualu.

Verslininkas amerikietis Chrisas Heuwetteris, kuris yra „Hubstaff“ klientas, sako, jog prasidėjus karantinui, kai visi jo 20 darbuotojų pradėjo dirbti iš namų, situacija kompanijoje itin pablogėjo. Jis matė, jog žmonės tiesiog... nedirba. Kai tik pasakė jiems, kad pradeda naudotis programa, situacija pasitaisė akimirksniu. „Ir aš tai suprantu. Suvokimas, kad esu stebimas, ėmė veikti ir mano elgesį. Kasdien prisijungdavau kuo anksčiau, nes žinojau, kad skaičiuojamos mano darbo valandos. Kadangi žinojau, kad bosė mato, ką veikiu internete, tiek daug neskaičiau apie sportą, nerašiau asmeninių žinučių socialinių tinklų paskyrose ir pan.“, – rašo A. Satariano.

Agnietė Venckienė
Foto: Organizatorių nuotr.


Lietuva: teisiškai – draudžiama, realybėje – įmanoma

Panašu, kad užsienyje, konkrečiau Jungtinėse Amerikos Valstijose, darbuotojų stebėjimas yra gana įprasta praktika. „Sorainen“ darbo teisės praktikos vadovė Lietuvoje Agnietė Venckienė sako, jog kiek yra susidūrusi su amerikiečių kompanijomis, į šį būdą kontroliuoti darbuotojų produktyvumą JAV žiūrima tikrai lanksčiai, jei lygintume su Europa. Visgi, advokatė pabrėžia, kad įstatymai gali skirtis priklausomai nuo konkrečios JAV valstijos.

Kaip yra mūsų šalyje? A. Venckienė pasakoja, kad Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, darbuotojo kompiuterio ar telefono stebėjimas, siekiant pamatuoti jo darbo efektyvumą (kitaip tariant, kontroliuoti, kad darbuotojas dirbtų, o ne tinginiautų), nėra legalus. „Nors teoriškai darbdavys galėtų taip elgtis, jam nereikia nė vienos institucijos patvirtinimo, išankstinio sutikimo, jis rizikuotų iš Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos gauti baudą, būti darbuotojo paduotas į teismą ar Darbo ginčų komisiją, susigadinti reputaciją. Šiandien, kai socialiniais tinklais taip greitai ir plačiai sklinda žinios, nesunku įsivaizduoti, kaip į tokį kompanijos elgesį sureaguotų klientai, verslo partneriai ir potencialūs darbuotojai, – kalba A. Venckienė. – Kitas dalykas, net jei ir sužinosite, jog darbuotojas, užuot dirbęs, laiką leido kitaip, duomenys, kuriuos surinkote neteisėtai naudotos specialios stebėjimo programos pagalba, teisiškai negalės būti pagrindu atleisti iš darbo, skirti drausminę nuobaudą, lemti premijų mokėjimo ir pan.“

Darbdaviams, kurie nepasitiki savo darbuotojais, ji sako, kad yra kitų priemonių. Pavyzdžiui, užblokuoti prieigą prie tam tikrų interneto puslapių ar socialinių paskyrų, arba įsivesti aiškius darbo produktyvumo vertinimo kriterijus. Kitas atvejis, kai įmonė geba teisiškai pagrįsti, kodėl turi stebėti darbuotoją.

„Įdiegti specialias sekimo programas į darbuotojo naudojamą darbo techniką, automobilį galima, bet tik laikantis itin griežtų taisyklių. Jos nurodytos Bendrajame duomenų apsaugos reglamente, kuris taikomas visoje Europos Sąjungoje. Tam, kad galėtų stebėti darbuotojo veiklą kompiuteryje, darbdavys turi turėti pakankamai svarų ir realų teisėtą interesą (pvz., kokybės, saugumo užtikrinimas), sugebėti įrodyti, kad šis darbdavio interesas konkrečioje situacijoje yra svarbesnis už darbuotojo teisę į privatumą, ir šio tikslo neįmanoma pasiekti mažiau invazinėmis priemonėmis. Pavyzdžiui, darbdavio noras kontroliuoti, ar darbuotojai darbo metu efektyviai dirba, nebūtų laikomas pakankamu pagrindu darbuotojų veiklos stebėjimui, nes toks interesas nėra svarbesnis už darbuotojo teisę į privatumą, o darbo efektyvumą užtikrinti galima ir kitais būdais, nereikalaujančiais darbuotojo kompiuterio stebėjimo.

Tuo tarpu įmonės automobilį sekti turėtų būti galima tada, kai tai yra reikalinga dėl darbuotojo ir įmonės turto saugumo užtikrinimo, maršrutų planavimo ir pan. Sekti darbo elektroninį paštą būtų galima tada, kai tai reikalinga dėl verslo tęstinumo, klientų aptarnavimo kokybės ir panašiais tikslais. Visais atvejais darbuotojai apie tai, kad bus stebimas jų darbas kompiuteryje ar kituose įrenginiuose, turi būti iš anksto informuoti raštu. Turi būti išsamiai paaiškinta, kokie darbuotojo asmens duomenys bus renkami, kokia apimtimi, kokiu tikslu, kiek laiko bus saugomi ir pan. Jei darbdavys konkrečius duomenis renka teisėto intereso pagrindu, darbuotojo išankstinio sutikimo stebėsenai nereikia, pakanka jį informuoti. Tačiau darbuotojas gali prieštarauti būti stebimas ir tai gali sukelti darbo ginčą, kurio metu darbdavys turėtų pareigą įrodyti, kad toks darbuotojo stebėjimas yra teisėtas, nėra perteklinis ir atitinka nustatytus reikalavimus. Jei darbdaviui nepavyktų įrodyti darbuotojo stebėjimo teisėtumo, jam gali tekti sumokėti nemažą baudą, atlyginti darbuotojo patirtą turtinę ir neturtinę žalą, jau nekalbant apie didžiulę žalą įmonės reputacijai“, – paaiškina teisininkė.