Yra ir užslėptų priežasčių, kurios skatina darbuotojus dairytis kitos darbo vietos:
1. Sulauksite paaukštinimo, jei įtiksite vadovybei.
Žmonės pastebi, jei kolega sulaukė paaukštinimo. Jei tas kolega visais aspektais įtinka vadovybei, niekuo neišsiskiria, darbuotojams tai nepatiks. Žinoma, nėra taip, kad vadovai negali skatinti tam tikro tipo pavaldinių, kurie turi tam tikrų sugebėjimų, puoselėja atitinkamas vertybes. Vadovai turi tokią teisę, taip pat jie turi aiškiai apibrėžti kriterijus.
O jei darbuotojas paaukštinamas, akivaizdžiai apeinant talentingesnius, daugiau nusipelniusius kolegas, neišvengiamai kils nepasitenkinimas.
2. Rizikuoti galima, jei tik viskas baigiasi sėkmingai.
Skatinantis rizikuoti, bet nesėkmės atveju peikiantis rizikavusį pavaldinį vadovas žlugdo talentus.
Patartina nubrėžti taisykles, t. y., kada verta rizikuoti, kas laukia sėkmės ar nesėkmės atveju, kieno pritarimo reikia sulaukti ir pan. Vėliau būtina tesėti pažadus ir apdovanoti sėkmingai rizikavusius darbuotojus.
3. Išsakykite savo nuomonę, bet neišsišokite.
Darbuotojai gali ir turi išsakyti savo nuomonę, jei ji sutampa su vadovo nuomone. Viršininkas, kuris skatina pavaldinius išsakyti nuomonę, bet yra nepatenkintas, jei ji nesutampa su jo požiūriu, mažų mažiausiai kenkia savo įmonei.
4. Kuo geresni rezultatai, bet kuo mažiau priemonių.
Toks požiūris dažnas šiuolaikinėse išteklius taupančiose įmonėse. Deja, jis greitai nustekens žmones. Trumpais laikotarpiais tokia strategija galima, bet ilgalaikėje perspektyvoje – ne. Atvirkščiai – kartais reikia daugiau: daugiau išteklų, daugiau laiko, daugiau pinigų. Efektyvumas svarbu, bet nuolat spaudžiamas atlikti daugiau su mažiau išteklių darbuotojas anksčiau ar vėliau išeis.
5. Jei bosas jūsų nemato, tikriausiai nedirbate.
Teko dirbti su viršininku, kuriam atrodė – jei darbuotojo nėra darbo vietoje, vadinasi, jis nedirba. Šiuolaikiniai vadovai turėtų bent kartais leisti dirbti ne iš darbo vietos. Galiausiai – tai populiarėjanti šiuolaikinė tendencija.
