Šių metų lapkričio 8–9 d. ir lapkričio 22–23 d. Vilniuje ir Trakuose vyks jaunųjų žurnalistų stovykla „Medijų akademija: nuo idėjos iki inovacijos“. Renginio metu 20 jaunų entuziastų kurs pasakojimus apie mokslą ir inovacijas, pasitelkdami skirtingas medijas. Kartu jie turės progą išgirsti žinomų pranešėjų pasisakymus apie žurnalistinio darbo ypatumus ir naujus sprendimus žiniasklaidoje. Geriausią pasakojimą sukūrusi komanda laimės kelionę į Briuselį.
Prieš naują iššūkį jauniesiems žurnalistams tinklaraštis Euroblogas.lt kalbina praėjusių metų stovyklos dalyvius Luką Svirplį ir Karoliną Savickytę.
Sutiktiems gatvėje kurdavo etiudus
21 m. L. Svirplys jau prieš stovyklą buvo susipažinęs su žurnalistika ją studijuodamas, tačiau šiuo metu vaikinas yra akademinėse atostogose ir dirba floristu.
Iš Joniškio rajono, Gataučių kaimo, kilęs Lukas pasakojo nuo pat vaikystės buvęs smalsus, nuolat domėjosi žmonių istorijomis.
„Mėgau pasikalbėjimus ar bent sėdėti kartu su vyresniaisiais ir klausytis jų nuotykių bei potyrių. Net eidamas gatve, sutikdamas praeivius, jiems sukurdavau po trumpą jų kelionės ar gyvenimo etiudą. Viskas gimdavo galvoje, kartais iš labai mažų smulkmenų“, – prisiminė pašnekovas.
Įdomiausios bei nuoširdžiausios istorijos ar jų nuotrupos nuguldavo į Luko užrašus. Taip vaikinas suprato, kad jam patinka rašyti. Dar mokykloje jis pradėjo daug rašyti: buvo laikraščio reporteris, vėliau redaktoriaus ir mokyklos socialinių tinklų administratorius.
„Popamokinis gyvenimas buvo pilnas įvairiausių projektų bei veiklų. Dažnai tekdavo pasinaudoti ne tik rašymo, bet ir kalbėjimo įgūdžiais. Pradėjęs mokytis gimnazijoje, įkūriau mokyklos radiją. Po pamokų laiką leisdavau kultūros centre, Atvirame jaunimo centre. Dažniausiai būdavau atsakingas už žurnalistines veiklas“, – vardijo pašnekovas.
Neįstojęs savo svajonės nemetė
Baigęs mokyklą Lukas bandė stoti į Vilniaus universitete dėstomą žurnalistiką, tačiau jo bandymas buvo nesėkmingas.
„Alternatyvų neieškojau, nenorėjau stoti bet kur, tai nusprendžiau nestudijuoti. Per laisvus metus rašiau tinklaraštį „365 langai“, fiksuodavau savo krašto žmonių istorijas vietos naujienų portalui, o paskui perlaikęs lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminą įstojau į žurnalistiką“, – kalbėjo jis.
Pagilinti žurnalistikos įgūdžius Lukas nusprendė ir dalyvaudamas jaunųjų žurnalistų stovykloje. Kaip pasakojo jis, labiausiai jam įstrigo pažintis su tinklalaidės „Nanook“ kūrėjais. Taip pat renginys suteikė galimybę išgirsti apie kitokias istorijų pasakojimo galimybes bei kitokius požiūrius.
Paklaustas, kokią naudos iš stovyklos jis gavo, Lukas įvardijo suvokimą, kad sėkmingai karjerai žiniasklaidoje reikia mažiau varžyti ir varžytis, sekti naujoves bei būti „čia ir dabar“.
„Šis projektas būtent buvo viena iš priežasčių, kodėl turėjau sustoti studijuoti bei pradėti leisti naują internetinį žurnalą „Inspirazzi“, – prisipažino pašnekovas.
Tėvai bandė atkalbėti
20 m. Karolina pernai taip pat buvo atrinkta dalyvauti jaunųjų žurnalistų stovykloje. Mergina šiuo metu mokosi trečiame žurnalistikos kurse Vilniaus universitete.
„Žurnalistika, o ypač spauda, susidomėjau dar būdama devintoje klasėje. Kadangi mokykloje sekėsi tiek tikslieji, tiek humanitariniai mokslai, labai ilgai svarsčiau, kurią kryptį rinktis. Širdis nugalėjo protą ir vietoje finansiškai bei laiko atžvilgiu stabilios profesijos pasirinkau tai, kas patinka“, – pasakojo ji.
Karolina prisipažino, kad tėvai bandė ją atkalbėti, nes nematė savo dukters, dirbančios šioje srityje, bet ji buvo atkakli ir visgi įstojo mokytis žurnalistikos. Ji negalėjo išstumti iš savo gyvenimo noro rašyti ir užsidegimo ieškoti istorijų.
„Nors vis dar sunku prieiti prie žmogaus ir kažko jo pasiteirauti, kartais tokie drąsos pliūpsniai įkvepia ir patį pašnekovą atsiverti kelių valandų laisvam pokalbiui, o paskui taip norisi tuo pasidalinti, tą dažnai darau socialiniuose tinkluose. Taip pažįsti ne tik aplinką, specifines sritis, kuriose prieš tai visiškai nenusimanei – taip pažįsti patį save“, – savo išgyvenimais dalijosi tinklaraščio Euroblogas.lt pašnekovė.
Įtampos pilna paskutinė naktis
Apie jaunųjų žurnalistų stovyklą Karoliną pirmąkart sužinojo iš savo draugės, kuri jau buvo dalyvavusi šiame projekte. Merginą itin užkabino programa, kurioje dalyviai gali mokytis iš tinklalaidės „Nanook“ komandos.
„Aš ir iki to laiko gana aktyviai sekiau jų veiklą. Nusprendžiau pabandyti. Dabar galiu patvirtinti – tikrai buvo verta. Kartu su mumis net per naktį projektus koregavę žmonės yra savo srities profesionalai, sugebantys būti žmogiški ir padėti taisyti tą patį tekstą, kad ir penktą kartą“, – patirtimi dalijosi Karolina.
Žurnalistikos studentė prisiminė, kad jai daugiausiai įspūdžių paliko projekto paskutinioji naktis, kuri buvo skirta projektams vizualizuoti.
„Po pirmosios renginio dalies mes išėjome su tikrai nemažu bagažu teorinių žinių, per mažiau nei savaitę teko susirankioti pašnekovus, tinkamai pasiruošti ir juos pakalbinti. Su vienu, prisimenu, dėl interviu susiderinau jau tą pačią pirmos dalies išvykimo dieną ir su filmuojančiu kolega leidomės į antikvarinių dalykėlių parduotuvę – klausti, filmuoti, fotografuoti. Taip keturiese dirbome visą savaitę – kažkas susitaria, padaro interviu, sukuria fotoreportažą, kitas – transkribuoja pokalbius ir galvoja, kaip visa tai atrodys“, – kalbėjo projekto dalyvė.
Būtent visos šios surinktos medžiagos reikėjo paskutinį vakarą ir naktį. Karolina atviravo, kad paruošti galutinei užduočiai laiku teko nemažai patirti įtampos ir padirbėti.
„Kai jau sutrumpini šešių puslapių tekstą į du, o vėliau su mentorių pagalba iki pastraipos, kai sėdėdamas iki penkių ryto jau rauniesi plaukus nuo įtampos ir nebesuvokimo, kur esi ir ką darai, vis vien braukai tekstą ir redaguoji nuotraukas. Bet kai pamatai, ką komanda sugebėjo padaryti per mažiau nei parą, apima nerealus pasididžiavimo jausmas“, – konstatavo mergina.
Karolina akcentavo, kad jaunųjų žurnalistų stovykla jai itin pravertė kaip gera komandinio darbo praktika. Ji prisipažino įpratusi daug skirtingų darbų vienu metu daryti viena, tačiau stovykloje teko išmokti pasitikėti kolegomis, kurių prieš renginį išvis nepažinojo.
„Teko ir išmokti apginti savo darbą, priimti konstruktyvią kritiką. Čia taip pat pirmą kartą profesionaliam fotožurnalistui parodžiau savo kadrus. Jo tam tikri pastebėjimai ir padrąsinimas paveikė mane taip, kad dabar fotoaparatą rankose laikau gana dažnai“, – tęsė ji.
