Profesinis mokymas – tik negabiems? Milda ir Deivydas griauna šį stereotipą – dauguma stoja į universitetus

„Jei nebūčiau atradusi profesinio mokymo – nebūčiau tapusi tuo, kuo esu dabar“, – tvirtina 24-erių metų vilnietė Milda Tupikovskytė. Dėl patyčių dvi gimnazijas pakeisti turėjusią ir visiškai motyvaciją mokytis praradusią merginą pakeitė pamokos Vilniaus technologijų ir inžinerijos mokymo centre TECHIN. Čia Milda ne tik įgijo kompiuterinio projektavimo specialybę, bet ir atsiėmė vidurinio mokslo brandos atestatą. Pakilusi ant pozityvios bangos, vėliau ji įstojo į universitetą, kur baigė bakalauro studijas, o dabar studijuoja magistrantūroje ir dirba mėgstamą darbą.

23-ejų metų Deivydas Saldukas vidurinę mokyklą taipogi baigė kartu įgydamas pastatų valdymo sistemų programuotojo profesiją. Šiuo metu inžinieriumi dirbantis vaikinas neslepia, kad profesinio mokymo centre įgytos žinios praverčia tiek darbe, tiek universitetinėse studijose.

Profesiją rinkosi sąmoningai

Apie tai, kuo norėtų tapti, D. Saldukas pradėjo galvoti dar šeštoje klasėje.

„Mane traukė elektronika. Tėvas tada dirbo „Lietuvos telekome“, tai paskatino mano smalsumą. Taip ir „užsikabinau“, pradėjau mąstyti apie inžinieriaus karjerą.

Mokslai gerai sekėsi. Baigdamas dešimtą klasę nusprendžiau, kad profesinėje mokykloje įgysiu daugiau elektronikos žinių, todėl įstojau į tuometinį Vilniaus technologijų mokymo centrą (dabar – TECHIN). Per trejus metus baigiau energetinių sistemų elektronikos programą. Po dvejų metų išsilaikiau abitūros egzaminus, o tretieji buvo skirti vien profesijos mokymuisi“, – pasakoja D. Saldukas.

Jo lūkesčiai išsipildė: profesinės pamokos padėjo tapti inžinieriumi ir leido nuosekliai gilintis į tai, kas atrodė įdomiausia. Šiuo metu D. Saldukas dirba pastatų valdymo sistemų programuotoju-inžinieriumi bendrovėje „Energus“.

„Ko tikėjausi, tą dabar ir turiu. Yra iššūkių, yra dar ko pasimokyti, bet netrūksta ir savirealizacijos galimybių. Tai, ką pasisėmiau mokydamasis profesinėje mokymo įstaigoje, dabar taikau savo darbe. Profesinis mokymas orientuotas į darbo rinką, tad ir mokymo moduliai parengti taip, kad įgytas žinias būtų galima pritaikyti konkrečioje darbo vietoje. Tai nėra tuščias laiko švaistymas“, – sako vaikinas.

Po mokslų Vilniaus technologijų ir inžinerijos mokymo centre D. Saldukas pradėjo studijuoti taikomąją fiziką Vilniaus universitete, šiuo metu jis trečiame kurse. Bakalauro diplomu vaikinas neketina apsiriboti ir jau dabar dairosi į inžinerijos srities magistrantūros studijas.

„Savo pasirinkimo nesigailiu. Kompetentingų dėstytojų mokykloje buvo, ir ne vienas. Profesinę mokyklą drąsiai rinkčiausi vėl, tik gal bandyčiau paskutiniuosius mokymosi metus iškart derinti su studijomis universitete“, – prisipažįsta Deivydas.

Padėjo įžvelgti savo kelią

M. Tupikovskytė atsakymus, kuo norėtų būti, atrado jau besimokydama profesinio mokymo centre, kuris merginai tapo gelbėjimosi ratu po keliose gimnazijose kęstų patyčių.

„Dėl to teko pakeisti net dvi mokyklas, bet ir jas pakeitusi nesijaučiau gerai. Dešimtoje klasėje išvis „perdegiau“. Į profesinio mokymo įstaigą stojau ieškodama ramesnės aplinkos, be to, buvau girdėjusi gerų atsiliepimų. Čia dirbantys mokytojai įkvėpė gyvenime siekti daugiau.

Baigusi dvylika klasių įstojau į universitetą studijuoti psichologijos. Vienerius metus studijas universitete derinau su mokslu Vilniaus technologijų ir inžinerijos mokymo centre, kur tapau kompiuterinio projektavimo specialiste. Kartu su psichologijos bakalauro diplomu įgijau ir pedagogo kvalifikaciją. Gavau gerą pasiūlymą dirbti vyresniąja pedagoge privačiame vaikų darželyje, bet ketinu užbaigti ir teisės psichologijos magistro studijas“, – pasakoja M. Tupikovskytė.

Brandesnis gyvenimo suvokimas

Daug žmonių mano, jog profesinį mokymą renkasi mažiau gabūs mokiniai, o diplomai tokiose įstaigose dalinami vien už dalyvavimą pamokose. Pasak studentės, tai – klaidingi stereotipai.

„Galiu paliudyti, kad besimokant visi jautėmės lygūs ir požiūris į gyvenimą buvo visai kitoks nei gimnazijose. Būtent čia aš jokių patyčių nepatyriau. Sakyčiau, profesinėje mokykloje gyvenimo realybės supratimas ateina anksčiau. Gimnazijoje mokytojai nebandė motyvuoti mokslui, o profesinėje mokykloje – ir kalbėjosi, ir motyvavo, ir mokė.

Gimnazijoje žinojau, kad tereikia išlaikyti brandos egzaminus, o tada – daryk ką nori. Profesinio mokymo centre mokytojai mums kartojo, kad mokyklos baigimas anaiptol nėra galutinė tobulėjimo stotelė. Neabejoju, kad likusi gimnazijoje būčiau turėjusi problemų per abitūros egzaminų sesiją, o pasirinkusi profesinį mokymą ir jausdama stiprų mokytojų palaikymą, gerais pažymiais išlaikiau tiek abitūros, tiek profesinius egzaminus“, – teigia M. Tupikovskytė.

Nors Vilniaus technologijų ir inžinerijos mokymo centre įgyta specialybė merginai kol kas netapo pragyvenimo šaltiniu, tačiau įgytos žinios pravertė: „Mokydamasi kompiuterinio projektavimo ir braižybos, išmokau valdyti kompiuterio teikiamas galimybes. Tai pakėlė mano savivertę ir leido siekti to, kas anksčiau atrodė nepasiekiama.

Kartu išlavinau vizualinį mąstymą, kuris praverčia kasdienėse situacijose, kad ir įsirenginėjant savo namus. Dabar man pakanka plano, kad suprasčiau, kur ir kokie baldai turėtų stovėti, kad namų aplinka mane tenkintų“, – džiaugiasi M. Tupikovskytė.

Profesijos mokymąsi derino su studijomis

Svarstantiems, ar verta rinktis profesinį mokymąsi, studentė pataria nedvejoti: „Čia ne tik įgyji profesiją, pamatai kitokią aplinką, bet ir pakeli savo išprusimą bei intelektą. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad aplinka būna geresnė nei vidurinėje mokykloje. O įgyta specialybė – privalumas, kuris jaunam žmogui suteikia nepalyginamai daugiau galimybių darbo rinkoje.

Tvirtinantiems, kad profesinę mokyklą baigę žmonės nesiekia toliau mokytis, drįsčiau paprieštarauti: dauguma mano klasės draugų įstojo į universitetus“, – neslepia M. Tupikovskytė.

Paklausta, ar užtekdavo laiko viską suderinti, mergina pastebi, kad planavimo svarbą kaip tik ir suvokė besimokydama profesijos.

„Gimnazijoje tikriausiai būčiau pasakius, kad man trūksta laiko. O kaipgi jo pakaks, jei pusę dienos tinginiauji ir skundiesi, kad neturi ką veikti? Profesinio mokymo įstaigoje išmokau produktyviai išnaudoti savo laiką, kurį pradėjau vertinti visiškai kitaip“, – sako M. Tupikovskytė.