Smorigino baleto teatre šokusiai Jelenai buvo sunku nuspręsti, kokią karjerą rinktis – šokius ar darbą prie kompiuterio

Informacinių sistemų analitikė Jelena Kusė visuomet buvo labiau linkusi į meną, tačiau karjerą pasirinko technologijų sektoriuje. Visgi tai nesukliudė siekti svajonės ir meno pasaulyje – ji šoko ne viename spektaklyje, buvo Jurijaus Smorigino mokinė, o dabar dairosi, kur dar po darbų galėtų save realizuoti. Ką suteikia ir atima dviejų skirtingų sferų derinimas bei ką patartų tėvams, kurių vaikai negali išsirinkti vienos iš kelių specialybių, – šiame tekste.

Į technologijų sektorių „atsivertė“ staiga

J. Kusė pranešime žiniasklaidai dalijasi, kad visada buvo labiau meniška asmenybė nei tiksliukė – pirmuosius devynerius metus mokykloje praleido sustiprintos dailės klasėje.

„Tačiau vėliau staiga „atsiverčiau“ ir perėjau į matematikos klasę. Tėtis ir vyresnis brolis jau buvo labai pasinėrę į kompiuterių sritį, programavimą bei elektroniką, prisijungiau prie jų ir net parašiau savo pirmąją programą basic kalba, pavadinimu „pagrandukas diskotekoje“, – teigia ji.

Pabaigus mokyklą turėjo apsispręsti – IT ar medicina, nes, kaip tikėjo tėvai,– šeimoje turi būti gydytoja, norėjo, kad ji sektų močiutės pėdomis. Mintis padėti žmonėms nugalėjo smalsumą „bedvasiai technikai“ ir pasirinko studijuoti pediatriją.

„Labai greitai supratau, kad man nuobodu atmintinai mokytis kaulus, fascijas ir kitus dalykus keturiomis kalbomis bei pjaustyti lavonus. „Savo rogėse“ jaučiausi fizikos ir matematikos paskaitose. Kitų paskaitų pradėjau vengti ir vis daugiau laiko praleisdavau Medicinos fakulteto kompiuterių klasėje bei serverinėje, administratoriams leidus pažinti „Linux“ pragrindus“, – pasakoja Jelena.

Šeimai bijojo net prasitarti, kad nemano, jog iš jos bus gydytoja. Tad po pirmų mokslo metų tyliai atsiėmė dokumentus ir pasirinko studijuoti inžinerijos informatiką. Ir nors baigė su pagyrimu, tačiau iki šiol kartais mama ištaria: „o būtum tu gydytoja...“.

„Tačiau ant tėvų niekada nepykau – visada reikia suvokti aplinkybes, kurios nulemia, kodėl tėvai nesąmoningai skatina vienokius ar kitokius pasirinkimus. Tik pati būdama mama sau primenu, kad labai svarbu vaikui leisti rinktis ir neatimti svajonių“, – pabrėžia pašnekovė.

Iš ryto – analitikė IT įmonėje, o po darbo – šokio repeticijos iki vėlumos

Šokiai jai visada buvo kaip deguonis: „Pradėjau šokti, kai man buvo penkeri metai – mokykloje patekau į mažiukų baleto grupę. Tikrai patiko, tad nežinau, kodėl po vienerių metų tai nutrūko. Labai norėjau šokti, namie sėdėdavau špagate tarp kėdžių, lankstydavausi ir improvizuodavau. Tačiau vietoj šokių lankiau muzikos mokyklą, nes „kiekviena mergaitė turi mokėti skambinti pianinu“. Iki šiol nemėgstu muzikos ir neliečiu šio instrumento.“

Vieną dieną mokykloje prasidėjo choreografijos pamokos – taip nuo 11 metų įsibėgėjo nenutrūkstamas kelias šokyje.

„Po kelerių metų mūsų choreografė išvyko mokytis į kitą šal. Kartą naujasis choreografas pakvietė mus į repeticiją pas Jurijų Smoriginą, kuris buvo įkūręs Vilniaus baleto šokio teatrą – jame šoko tokie Lietuvos artistai kaip Neli Beliakaitė, Olga Konošenko, Igoris Zaripovas ir kiti. J. Smoriginas norėjo auginti savo šiuolaikinio šokio stiliaus šokėjus – taip aš pas jį ir atsidūriau“, – kalba J. Kusė.

Vilniaus balete praleido apie 10 metų, per kuriuos J. Smoriginas, anot jos, išlaužė iš turimų sugebėjimų viską, kas įmanoma ir neįmanoma. Ji atliko kordebaleto vaidmenis daugelyje jo spektaklių ir kitų pastatymų.

Standartinė darbo diena būdavo labai sustyguota – iš ryto analitikės darbas IT įmonėje, o po darbo – šokio repeticija iki vėlumos: „Tad grįžus namo tik krisdavau miegoti. Ir taip kiekvieną dieną! O jeigu ruošdavomės spektaklių ar kitų pasirodymų maratonui – tai repetuodavome dar ir savaitgaliais.“

Pašnekovė dalijasi, kad kai būdavo spektaklių dienos – darbe pasiimdavo laisvadienį, bet niekam nesakydavo, kokiu tikslu. Šokiai jai – uždaras širdies pasaulis, apie kurį stengdavosi patylėti, kad galėtų visomis spalvomis atsiskleisti scenoje. Tikimybė, jog su kostiumu ir grimu lakstančią scenoje kažkas pažins, būdavo minimali.

Šeima taipogi nelabai daug žinojo apie šią veiklą – ji pristatydavo tai kaip sportą-hobį sveikatai ir laikysenai.

„Išdrįsau pakviesti į spektaklį tėvus tik tuomet, kai pirmą kartą šokau Operos ir baleto scenoje spektaklyje „Idiotas“, nes tai atrodė aukščiausias pasiekimas, kuris gali nepasikartoti. O po spektaklio „Jausmai“, kurį šokome Šv. Kotrynos bažnyčioje, kur dar turėjau ir padainuoti, mama verkė iš grožio – man tai buvo vienas didžiausių įvertinimų“, – prisimena Jelena.

Pagrindinis dalykas, kurį ši veikla suteikdavo – emocinė iškrova. Kad ir kokios būtų problemos darbo projektuose, kad ir kaip būtum pavargęs – atėjus į repeticiją galva persijungdavo į visai kito pasaulio dėsnius.

Galvoti šokant reikia daug, tik visiškai kitaip, nei kuriant IT sistemas, pastebi Jelena. O pasirodymų bei spektaklių metu scenoje esi tik tu, muzika, daug jausmų ir tavo šokio kolegos bei visus jungianti nematoma gija.

„Tai yra pasakiška energetika, ypač, kai po paskutinio judesio nusileidžia ir atsisveikinimui su žiūrovais vėl pakyla scenos uždanga. Tu stovi pasiruošęs nusilenkimui, atidavęs publikai viską, ką turėjai sieloje, išsekęs fiziškai ir emociškai, pasiruošęs be jėgų griūti, bet tuo pačiu pasikrovęs stipriu teigiamu energetiniu užtaisu keliems mėnesiams į priekį“, – patirtį apibūdina pašnekovė.

Šis nuolatinis balansas tarp meninių išgyvenamų emocijų kartu su fiziniu krūviu ir IT sistemų projektų problematikomis – atsverdavo vienas kitą, perkraudavo vidinę būseną bei padėdavo judėti į priekį. Didžiausias stresas būdavo užmiršti išvakarėse pakoreguotą spektaklio fragmentą ir nuvilti kolektyvą scenoje.

Šokis išlavino savybes, kurios praverčia kiekvieną dieną

Savybės, kurias išlavino šokis, kaip teigia Jelena, praverčia visose gyvenimo srityse – tai ištvermė, savidisciplina, valia, įprotis siekti kokybiško rezultato, sugebėjimas pasirodyti prieš didelę auditoriją, atvirai bendrauti.

Anot jos, kone svarbiausia, ką suteikė šokis, – tai komandinis darbas ir empatija: kito žmogaus pajautimas iš žvilgsnio; žaibiškas prisitaikymas/pagalba bet kokiose nesuplanuotose situacijose ir improvizacija, kai, pavyzdžiui, scenoje suplyšta suknelės užtrauktukas nuo kaklo iki juosmens ar tavo partneris užmiršta savo „šokio tekstą“ ir tavęs nepagauna šuolyje.

„Turėjau sau daug pastabų dėl šokio kokybės, bet dėl J. Smorigino indėlio drįsčiau save vadinti profesionalia šokėja, „išėjusia į pensiją“ be oficialaus choreografinio išsilavinimo. Stoti į choreografiją niekada neturėjau minčių. Vedžiau užsiėmimus vaikams arba norintiems šokti, kūriau nedidelius choreografinius pastatymus – iš ko supratau, kad ši kryptis – ne mano. O pačiai būti tokio lygio šokėja, kaip norėčiau, jau buvo per vėlu fiziškai“, – įsitikinusi J. Kusė.

Išlieka užgrūdintos komandos

Kaip juokauja pašnekovė, dėl IT sferos jai didelių abejonių nebuvo – visada labai mėgo techniką, savo pirmąjį kompiuterį susirinko pati ir svajojo būti hakere, bet visgi tapo analitike.

Paklausta, ar teko šioje sferoje susidurti su stereotipais ar žmonių vertinimu dėl to, kad yra moteris, pabrėžia, kad dabar jau praktiškai su tuo nesusiduria.

„Bet kai studijavau, buvo įvairių nutikimų ir jautėsi dėstytojų išankstinis nusistatymas, kad jeigu mergina ir dar simpatiška arba moteriškai apsirengus – tai ji nieko nesupranta, atėjo į šį mokslą susirasti vyro, o darbus už ją padaro kurso draugai. Pirmuosiuose kursuose buvo laikas, kai persikūnijau į akiniuotą asmenybę juodais beformiais rūbais ir kerzais, kad dėstytojai vertintų žinias“, – prisimena moteris.

Be to, anot jos, rasti praktikos vietą studijų metu arba po jų įsidarbinti neturint pažįstamų IT įmonėse prieš dvidešimt metų Lietuvoje merginoms nebuvo lengva. Ji pasirinko tuo metu populiarų kelią – pirmiausiai pretenduoti į kitokias pareigas, o vėliau pereiti į savo sritį.

Šiuo metu Jelena dirba „Devbridge“: „Iš motinystės atostogų mane „sužvejojo“ buvęs kolega, su kuriuo kartu dirbome kitoje įmonėje. Prižiūrėdama kūdikį svarsčiau dairytis naujos darbo vietos, tad kolegos pasiūlymas sudomino, taip pat paviliojo tai, kad organizacijoje vyrauja anglų kalba bei darbas su JAV rinka.“

Vyriausioji informacinių sistemų analitikė į darbą ateina labiau kaip pas draugus, ne kaip pas kolegas. Dėl to, pasak jos, pasikrauna gerų emocijų ir kai viskas sekasi, ir kai viskas griūna. Žmonėms, su kuriais dirba, galioja šūkis, kad sunkūs laikai ilgai netrunka, o štai užgrūdintos komandos – išlieka.

„Turiu galimybę dalyvauti skirtingo sudėtingumo bei veiklos sričių projektuose su įvairiomis komandomis, o tai stipriai praplečia pasaulėžiūrą, profesines žinias bei lankstumą. Taip pat turiu kelias skirtingas karjeros vystymo kryptis su galimybe pasibandyti ir keisti kursą“, – pabrėžia pašnekovė.

Balanso paieškos

Auginant du mažamečius vaikus Jelenai tapo sudėtinga derinti mamos vaidmenį, kokybiškai analizuoti sistemas nuolat besitobulinant pačiai ir dar skirti laiko šokiui. Juolab, kad „pensininkų“ šokėjų sąstatas užaugo, išsibarstė ir pasirinko naujas sritis.

Tačiau per pastaruosius kelis metus jai teko pripažinti, jog gyventi be meninės veiklos vien su IT yra psichologiškai per sunku – trūksta pusiausvyros.

„Atgaivos sielai ieškau smulkmenose – darbe per nuotolinius skambučius neretai ką nors spalvinu/ piešiu, nes tokiu būdu geriau susikoncentruoju. Namie kartais pasidarau apšilimą ir, kai niekas nemato, atlieku šokių improvizacijas. Bet to man nepakanka – pradedu ieškoti, kur galėčiau pasotinti kūrybinį alkį“, – išduoda J. Kusė.