Grįžusieji iš emigracijos atviri: užsienis – gyvenimo mokykla, užtat dabar Lietuvoje gyventi gera

Užsienyje įgyta patirtis Lietuvoje neįkainojama – tai sako trys moterys, į Lietuvą grįžusios iš Didžiosios Britanijos. Jų patirtys svetur skirtingos, kaip ir dabartinė veikla Lietuvoje. Tačiau visos jos pranešime žiniasklaidai pripažįsta, kad Lietuvoje labiausiai stinga pasitikėjimo savimi.

Iš Niukaslo – į Širvintas

Rasa Leparskienė į Širvintas persikėlė iš Niukaslo. Dabar ji atsakinga už tūkstančius detalių pramoninius filtrus gaminančioje įmonėje „Baltic filter“. Žaliavų vadove dirbanti 33-ejų metų moteris prisimena savo patirčių kelionę.

„Pirmą kartą į užsienį iš Šilutės, kurioje gyvenau, išvykau 2007-aisiais: paskutinę mokyklinę vasarą pabandžiau šiek tiek užsidirbti Vokietijoje. Patiko ten aplinka, žmonės, todėl supratau, kad norėsiu įgyti daugiau patirties užsienyje“, – sakė R. Leparskienė.

Įgijusią kosmetologės profesiją Rasą meilės keliai nuvedė į Šiaurės Airiją, o dar po keleto metų – į Birmingemą. Didžiojoje Britanijoje moteris gyveno iki 2018 m. Ten baigė mokslus ir išbandė įvairias veiklos sritis.

Iš pradžių R. Leparskienė dirbo didelėje grožio priemonių perpardavimo įmonėje, kur nuo paprastos darbuotojos greitai pakilo iki kokybės specialistės. Jai teko dirbti su logistika, prekių valdymu sandėliuose. Visgi po kurio laiko panoro daugiau iššūkių.

„Nors neturėjau didesnės darbo patirties biure, įsidarbinau Birmingemo savivaldybėje, kur rūpinausi pašalpų skyrimu. Darbas labai patiko, tačiau kad iššūkių nebūtų per mažai, įstojau į universitetą Niukasle mokytis kelionių turizmo vadybos.

Kai dar gyvenau Lietuvoje, gyvenimas manęs nelepino. Kadangi pradėjau dirbti jauna, pajutau pinigų prasmę, tad norėjosi į tai koncentruotis ir apie studijas nesvarsčiau. Tačiau įgijusi darbinės patirties supratau išsilavinimo svarbą. Studentams įsidarbinti Jungtinėje Karalystėje nesunku. Lietuvoje jau iš studentų tikimasi, kad jie turės patirties, o užsienyje jos įgyti kur kas paprasčiau“, – lygina sakė R. Leparskienė.

Po studijų moteris gavo vietą tarptautinėje įdarbinimo agentūroje, ieškančioje aukštos kvalifikacijos inžinerijos ir IT specialistų.

„Buvau atsakinga už galutinį priėmimo procesą ir tarpininkavau tarp įmonės ir kandidato. Esu žmogus, kuriam lengva išmokti kalbas, mėgstu bendrauti. Po tiek metų užsienyje negalvojau apie grįžimą, tačiau gimus vaikams supratome, kad norime auginti juos Lietuvoje, kur viskas sava. Grįžome į vyro tėviškę – Širvintas“, – pasakojo R. Leparskienė.

Po motinystės atostogų Rasa pradėjo ieškoti darbo Lietuvoje. Jos dėmesį patraukė Alekniškio kaime Širvintų rajone esanti įmonė, gaminanti filtrus, naudojamus apsaugai ir nuo Covid-19.

„Buvo karantinas, įmonė darbuotojų tuo metu neieškojo. Tad ėmiausi iniciatyvos ir pati savo patirtis išdėsčiau laiške. Po pokalbio su įmonės vadovu darbo vietą man pasiūlė. Dirbu žaliavų vadove, įvedžiau savo sandėliavimo sistemą. Didžiojoje Britanijoje daug kas automatizuota, procesai supaprastinti. Ten išmokau naudotis technologijomis, o patirtį pritaikau čia“, – pasidžiaugė R. Leparskienė.

Moters galvoje verda begalės idėjų, kuriomis ji nuolat dalijasi ir su įmonės vadovais.

„Turiu savo nedidelę komandą, žinau, ką ir kur dar noriu patobulinti. Lietuviai yra labai darbštūs: užsienyje žmonės baigę darbą uždaro duris ir nebegalvoja apie jį. Tačiau pastebėjau, kad ten daugiau darbuotojų patys siekia tobulėti, gauti daugiau atsakomybių“, – akcentavo R. Leparskienė.

Iš Glazgo – į bendruomenės daržą Pilaitėje

Beatričė Umbrasaitė baigusi mokyklą Klaipėdoje išvyko studijuoti į Škotiją. Glazgo Kaledonijos universitete baigė medijų ir komunikacijos bakalaurą, mokėsi ir Roterdame, Olandijoje. Tačiau nuo pradžių žinojo, kad užsienis – studijoms, o po jų grįš į Lietuvą. Todėl tolimesnes studijas mergina pasirinko jau Vilniaus dailės akademijoje, kur įgijo kultūros vadybos ir kultūros politikos magistro laipsnį.

Idėjų nestokojanti ir komunikabili trisdešimtmetė su visuomenės įtraukimo procesais susipažino dar studijuodama. Net magistro darbą pasirinko rašyti kūrybiškos vietokūros tema.

„2019 m. kartu su Škotijoje sutikta architekte Laura Petruške Vilniaus Pilaitės mikrorajone įkūrėme bendruomenės daržą „Idėjų lysvė“. Tokių organizacijų užsienyje apstu, o Lietuvoje tuo metu buvo tik kelios – kaip, pavyzdžiui, Antakalnio daržas. Pirmuosius metus daug eksperimentavome, užtruko, kol gyventojai suprato, kad daržininkauti „Idėjų lysvėje“ gali kiekvienas“, – sakė B. Umbrasaitė.

Užsienio miestuose būna įvairių formatų daržai: vienur tai tik kelios lysvės edukacijai ar prieskoninių žolelių auginimui, kitur – platesnių užmojų veikla. Pasak pašnekovės, Lietuvoje žmonės dar nėra nutolę nuo žemės darbų, o turintys balkonus stengiasi išnaudoti juos. Visgi lauko lysvė – gera alternatyva.

„Lysvės ir daržai – tai priemonė ištraukti žmones iš butų į lauką ir kurti erdvę, kurioje galima dalintis ir neformaliai bendrauti, užmegzti artimesnius kaimynystės ryšius“, – teigė B. Umbrasaitė.

Prieš dvejus metus Beatričė įsitraukė į „Kurk Lietuvai“ projektą, kur jauniems profesionalams suteikiama galimybė užsienyje įgytas žinias ir inovatyvias idėjas pritaikyti Lietuvoje.

Pasibaigus projektui, gavau pasiūlymą išmėginti jėgas „Vilniaus plano“ komandoje, kuri siekė daugiau dėmesio skirti būtent dialogui su bendruomenėmis. Esu tarsi tarpininkė tarp savivaldybės, gyventojų ir architektų, padedu visiems susikalbėti, išgirsti vieniems kitus“, – teigė B. Umbrasaitė.

Iš Londono viešbučio – į avių kaimenę

Iš Didžiosios Britanijos grįžusi Elena Bosovecienė užsienyje įgytas žinias bando pritaikyti augindama „Easy Care“ veislės avių kaimenę Lietuvoje. Būtent šios trumpavilnės ir atviliojo šeimą į Alytaus rajoną po emigracijos Londone.

„2001 m. su vyru išvykome ten laimės ieškoti, užsidirbti pinigų. Manėme, kad grįšime po poros metų, bet užsibuvome net keturiolika. Dirbant viešbučio pamainos vadove man kilo mintis turėti avių ūkį“, – sako visiškai gyvenimo kryptį pakeitusi 47-erių metų Elena.

Dabar daugiau kaip 10 ha plotą užimančiame ūkyje ganosi per šimtą trumpavilnių. Keliasdešimt tokių avelių sutuoktiniai 2013 m. pirmieji parsivežė į Lietuvą iš Velso.

„Visur galima užsidirbi – reikia tik noro, – teigia avių augintoja tapusi E. Bosovecienė. – Aš pati į Londoną nebenorėčiau grįžti. Žmonėms verta išvažiuoti svetur, kad suprastų, ką tai reiškia, įgytų patirties. Užsienis – gyvenimo universitetas, jis mus užgrūdino. Užtat Lietuvoje dabar gyventi gera“.

***

Šis straipsnis yra specialaus „Delfi Karjera“ projekto ciklo „Tai įdomu!“ dalis. Ciklas skirtas papasakoti skaitytojams apie įdomius žmones, jų karjeros pokyčius, įspūdinga veikla užsiimančias organizacijas. Jei jūs toks esate arba tokių pažįstate, susipažinkime. Ankstesnį ciklo straipsnį galite perskaityti ČIA.