Mylimą darbą universitete iškeitė į alpakų ūkį: norėjau matyti, kaip auga sūnus

„Negali žmogus turėti visko“, – šypteli Agnietė Pranckūnienė (35 m.) entuziastingai pasakodama apie gyvenimą alpakų ūkyje. Švedų kalbos studijas baigusi moteris dėstytojavo Vilniaus universitete, teikė privačias pamokas, vertėjavo ir tuo pat metu su vyru Mindaugu Pranckūnu (43 m.) rūpinosi šeimos įsteigtu ūkiu „Nemuno alpakos“. Moteris sukosi kaip reikiant, tačiau laukdamasi sūnaus suprato, kad viską suderinti bus sunku. Norėdama matyti, kaip auga vaikas, prieš gimstant sūnui persikėlė į Skirsnemunę, į alpakų ūkį. Tačiau, sako, švedų kalbos nepamiršo – randa laiko privačioms pamokoms.

– Šiemet jūsų alpakų ūkiui bus jau 10 metų – papasakokite, nuo ko viskas prasidėjo? Kas buvo ta žiežirba verslui užkurti?

– Žiežirbų buvo ne viena. Vos pirmą kartą pamatę alpakas su vyru supratome, kad mums jų reikia. Nuo pat pradžių šiame nuotykyje dalyvavome kartu ir dabar jau net negalėčiau pasakyti, kurio – mano ar Mindaugo – buvo iniciatyva. Gal vis dėlto labiau mano.

Didelių planų nebuvo, tik jaunatviškas entuziazmas. Alpakos atsirado kaip augintiniai, gyvybė senoje senelių sodyboje, ir kurį laiką joms galėjome skirti tik savaitgalius. Įsigijome tris sukergtas pateles, po metų viena atsivedė jauniklį, įsigijome dar trejetą, taip pamažu ir įsisuko veikla.

Kita žiežirba buvo mano domėjimasis vilna, siūlais ir mezgimu. Mano močiutė, fantastiškai kūrybinga mezgėja, megzti pamokė turbūt dar iki pradedant lankyti mokyklą. Ir per atostogas vis matydavau, kaip iš gana riboto pasirinkimo medžiagų gimsta gražiausi kūriniai.

Mačiau rankinėmis žirklėmis kerpamas aveles, išmokau naudotis šimtamečiu mediniu lankčiumi siūlams lenkti, atkeliavusiu dar iš močiutės vaikystės namų, juos išsiplauti ir paruošti mezgimui. Nėrimo ir mezgimo projektai pamažu darėsi sudėtingesni, ir mokyklos išleistuvėms pasipuošiau savo pačios megzta plono moherio suknele. Todėl pirmą kartą nukirpus tas tris naujokes alpakas nekilo kitų minčių kaip tik bandyti pasigaminti jų vilnos siūlų.

– Iš kokių klaidų mokėtės?

– Pradžia nebuvo lengva, puolėm kaip basi į dilgėles. Panašiu metu alpakas pradėjo auginti nemažai kas, netrūko tokių pat naujokų kaip mes, bet pasimokyti nelabai buvo kur. Ir prisiliesti, ir pasigauti iš pradžių atrodė nejauku. Kadangi alpakos Lietuvoje buvo didelė naujiena, tai ir mitų apie priežiūrą sklandė pačių įvairiausių. Prireikė nemažai laiko, kol atsirado bendras supratimas, ir iki šiol nesiliaujam mokytis.

Prieš penkiolika metų nebūčiau pagalvojusi, kad kažkada mokėsiu verpti siūlus, o štai dabar jau turiu penkių ratelių kolekciją – vieną saugau kaip šeimos relikviją, antras – darbinis, trečias – antikvarinis gražuolis, bet vis dar puikiai sukasi.

Buvo reikalų, kol išmokom tinkamai išrūšiuoti ir sutvarkyti vilną. Buvo (ir vis dar yra) baimės laukiant alpakiukų. Pamenu, kaip baiminomės, kai pribrendo reikalas įsigyti veislinį patiną. Galvojom: ar tvorų neišvers, ar pas pateles nepabėgs ir panašiai. Ir nieko – susitvarkėm su šiuo etapu ir dabar prisimenam su šypsena.

Pirmosioms alpakoms užleidome seną sodą, laikui bėgant aptvarai plėtėsi ir dabar ganyklomis paversta didžioji sodybos dalis. Jau kurį laiką ūkio dydis daugiau ar mažiau stabilus, nes riboja ganyklų plotai, o ir kokybiškai prižiūrėti didelę bandą dviese būtų sudėtinga. Šiuo metu turime 27 alpakas.

Seniai supratom, kad augintojų bendruomenei reikia bendradarbiauti, 2018 metais buvome vieni iš Alpakų ir lamų augintojų asociacijos steigėjų ir iki šiol dalyvaujame jos veikloje. Nuo praeito vasario einu asociacijos pirmininkės pareigas.

– Kokius momentus įvardintumėte kaip sunkiausius?

– Alpakos išmokė, kad niekas nėra savaime suprantama ir kad visada turi būti pasiruošęs netikėtumams. Sudėtingiausia, kad alpakos yra gyvi padarai, kurie kartais serga, o susirgę negali pasakyti, kas negerai. Būna, kad žiūri į tas tamsias dideles akis ir galvoji: „Na, kaip tu?“ Laimei, turime profesionalią ir rūpestingą veterinarę Jurgitą, kaip kartais juokaujam, visos Lietuvos alpakiukų krikštamotę.

Nelengva ir tai, kad darbo diena neturi ribų, beveik neįmanoma išvykti ilgesniam laikui, ypač vasarą.

Širdį labai džiugina palaikymas, pamažu auganti mūsų klientų ir palaikytojų bendruomenė. Kai pirmais metais nusinešėm iškedentas vilnas į vieną vilnos apdirbimo fabriką sukaršti ir suverpti, pamenu repliką: „Tai ką, būsit tekstilininkai...“ Daug vandens nuo tada nutekėjo, daug siūlų pasiekė pirkėjus, daug močiučių apmezgė vaikaičius, net vieną narą kostiume šildo komplektas iš mūsų siūlų. Ir dabar nuvažiavus į vieną ar kitą mugę jau neretai tenka išgirsti „Taigi žinau jus“.

– Iš alpakų vilnos verpiate siūlus ir juos dažote ypatingu būdu – papasakokite, iš kur atsiranda spalvos?

– Prieš keletą metų susidomėjau augaliniu dažymu – taip atsirado ir ryškiai geltonų, žalsvų, rausvų ir kitų spalvų siūlų. Didžioji dalis mūsų siūlų yra natūralių spalvų, fantastiškai gražių rezultatų galima gauti ir maišant kelių spalvų vilną.

Suprantu, kad nesusidūrus gali pasirodyti įtartina. Argi augalais dažyti siūlai nepakeis spalvos? Ar nenusiplaus? Tinkamai parinkus medžiagas ir laikantis technologinių reikalavimų natūralios spalvos laikosi išties puikiai. Ir užsienyje, pavyzdžiui, Danijoje, Jungtinėje Karalystėje yra įmonių, kurios rimtai užsiima siūlų dažymu augalais.

Pirmiausia išplautus siūlus tenka iškandyti, tam dažniausiai renkuosi alūną, tada pasiruošti nuovirą (norint sodrių spalvų prireikia daug dažinės medžiagos – kartais kelis kartus daugiau negu sveria dažomi siūlai), lėtai kaitinti siūlus nuovire ir dar kurį laiką palaikius gerai išplauti. Kasmet stengiuosi dažyti dilgėlėmis, lubinais, nendrėmis, bitkrėslėmis, rykštene, kartais išbandau ir vieną kitą naują augalą. Gera vasaros vakarą trumpam ištrūkti į pievas ir pamedituoti skinant aukso geltonumo invazines rykštenes.

– Bet ne vien siūlus verpiate iš vilnos – ką dar sugalvojote gaminti?

– Laikui bėgant supratome, kad kartais skirtingo amžiaus, skirtingos kilmės gyvūnų vilną sieja tik pavadinimas – alpaka. Ir kad praktiškai nėra blogos vilnos – tik netinkamai parinkta vienam ar kitam produktui. Pati švelniausia virsta siūlais, šiurkštesnė ir trumpesnė vilna puikiai tinka antklodėms ar veltinio gaminiams. Siūlome ir šiek tiek megztų gaminių, ir veltus patiesalus, bet vis tiek daugiausia dėmesio skiriame siūlams ir antklodėms.

Visada populiarios naujagimio kojinytės, gerbėjų ratą turi rateliu verpti, augalais dažyti siūlai.

– Ar rengiate edukacijas, ekskursijas po ūkį?

– Mielai priimame tiek pavienius lankytojus, tiek grupes, bet rūpindamiesi alpakų gerove srautus šiek tiek ribojame. Nesame zoologijos sodas ir visada pabrėžiame, kad negalime pažadėti, jog alpakos leisis glostomos ar apkabinamos. Tai smalsūs, išdidūs, kartais truputį baikštūs gyvūnai, kuriems svarbi asmeninė erdvė ir bendrauti tenka pagarbiai, pagal jų taisykles.

Be pažinties su alpakomis visada stengiuosi lankytojams papasakoti ir įvairių įdomybių apie natūralius pluoštus, pademonstruoti verpimą. Tūkstantmetė žmogaus draugystė su vilną auginančiais gyvūnais, natūralių pluoštų apdorojimo tradicijos yra svarbi žmonijos paveldo dalis ir negalime šito lengvai nepamiršti vienadienės mados ir sintetinių pluoštų amžiuje.

Kuriame planus, kaip smagiai paminėti veiklos dešimtmetį. Nusprendėme per šiuos metus savo klientams ir palaikytojams padovanoti dešimt įvairių Nemuno alpakų produktų ir maždaug kas mėnesį savo Instagram ir Facebook paskyrose skelbiame konkursus jiems laimėti. Vasarą ketiname pakviesti ir į nedidelę šventę – atvirų durų dieną ūkyje.

***

Šis straipsnis yra specialaus „Delfi Karjera“ projekto ciklo „Tai įdomu!“ dalis. Ciklas skirtas papasakoti skaitytojams apie įdomius žmones, jų karjeros pokyčius, įspūdinga veikla užsiimančias organizacijas. Jei jūs toks esate arba tokių pažįstate, susipažinkime. Ankstesnį ciklo straipsnį galite perskaityti ČIA.