Darbą grožio salone Sabina iškeitė į paklausią specialybę ir neatsidžiaugia: vos po metų mokslų galima uždirbti kelis tūkstančius „į rankas“

Išaugus energijos kaštams ir pakilus kainoms nemažai žmonių pradėjo dairytis gretutinio amato, kuris galėtų tapti geresniu pragyvenimo šaltiniu. 31-erių vilnietė Sabina savo pavyzdžiu įrodo, kaip profesijos pakeitimas išėjo tik į naudą.

Įgijo ne vieną profesiją

Sprendimai dažnai būna pragmatiški, tačiau ne vienam apie tai mąstyti ėmusiam žmogui kyla klausimų, kokią profesiją rinktis ir kas gali garantuoti, kad nauja tikrai bus geriau nei sena.

„Man visada buvo lengva apsispręsti, ką nors keisti, nes žinau, kad įgytos naujos žinios ir įgūdžiai man tikrai pravers – aš rasiu kur jas pritaikyti,“ – Delfi Karjerai atsiųstame pranešime žiniasklaidai sako 31 metų iš Vilniaus rajono kilusi Sabina Gulbickienė, kuriai norinti išvardinti įgytų profesijų sąrašą neužtektų ir vienos rankos pirštų.

Į Vilnių mokytis kirpėjos amato atvykusi Sabina vėliau panoro siekti aukštojo mokslo ir studijuodama filologiją Vilniaus universitete apsigynė bakalauro diplomą. Studijas mergina derino su profesiniu mokymu ir spėjo įgyti siuvėjos bei manikiūrininkės-pedikiūrininkės profesijas.

Ilgą laiką manikiūrininke dirbusi S. Gulbickienė prieš kelerius metus nusprendė ne tobulinti savo žinias šioje srityje, o įgyti visiškai su grožio industrija nesusijusią staklininkės profesiją. Dėl šio pasirinkimo nesigailinti moteris sako, kad profesijos pakeitimas išėjo tik į naudą.

Paklausė vyro patarimo

„Man viskas įdomu, mėgstu suprasti, ką darau pati, patinka ir patarti kitiems, o tam reikia kompetencijos. Jos įgyti gali tik besimokydamas kažką naujo. Ilgiausiai dirbau manikiūrininke, galvojau dar tobulintis šioje srityje, tačiau netikėtai žvilgsnis nukrypo visai kitur.

Į metalo apdirbimo sferą mane neakivaizdžiai pastūmėjo vyras. Jis yra geras medžio drožėjas. Matydama, kaip jam sekasi, prasitariau, ar nevertėtų ir man pasimokyti staliaus amato, tačiau jis man patarė geriau pasimokyti metalo apdirbimo“, – netikėtai gimusią idėją prisiminė S. Gulbickienė.

Pati pasigamino reikiamus įrankius

Ilgai neatidėliodama S. Gulbickienė ėmė ieškoti, kur būtų galima įgyti staklininko profesiją.

„Radau profesinę mokyklą – Vilniaus technologijų mokymo centrą (dabartinis Vilniaus technologijų ir inžinerijos mokymo centras TECHIN - aut. past.), kur pasirinkau metalo apdirbimo staklininkės profesiją. Mokiausi vienerius metus, per kuriuos išmokau tekinimo, frezavimo, CNC programavimo. Mokytis buvo įdomu – puikūs dėstytojai, daug įvairių staklių. O svarbiausia – patys mokslai labai konkretūs – ne apie pasaulio sandarą, o apie metalo apdirbimą“, – apie mokymasi profesinėje mokykloje pasakojo S. Gulbickienė.

Įgytas žinias imli moteris savo veiklai pritaikė dar besimokydama šios profesijos.

„Pradėjome gaminti baldus, medžio, metalo konstrukcijas, pertvaras, minkštasuolius. Teko gamintis šiai veiklai reikiamų įrankių. Juos staklėmis pasigaminau pati.

Vyras baigė suvirinimo kursus, aš moku tekinti, frezuoti – gavosi puiki komanda. Panaudojus įgytas žinias ir įgūdžius mes įrengėme ir manikiūro-pedikiūro saloną, kuriame jau dirba samdomos darbuotojos“, – sako metalo apdirbimo įmonei „Cechų cechas“ vadovaujanti S. Gulbickienė.

Naują veiklą atrado besirgdama

Metalo apdirbimo sferoje įgytas žinias bei įgūdžius veikli moteris panaudojo ir dar vienai savo veiklai, kurią „atrado“ besirgdama koronavirusu.

„Savaitę gulėdama lovoje ir naršydama internete susidomėjau vitražo technika. Be to, šiuo etapu kilo mintis įgyvendinti interjero dizaino sprendimus, nes esu baigusi ir interjero dizaino kursus. Eksliuzyvinius interjero elementus iš metalo gaminu pati. Tai daryti man leidžia mokantis staklininkės profesijos įgytos žinios ir patirtis. Vienas darbų, kuriuo didžiuojuosi – šviestuvai, pagaminti derinant metalo apdirbimo ir vitražo technikas“, – sako S. Gulbickienė.

Uždarbiu staklininkai nesikundžia

Staklininko profesiją savo individualiai veiklai panaudojanti moteris sako, kad neprapultų ir dirbdama samdomą darbą.

„Mokymo centre įgytos žinios ir įgūdžiai leido tapti kvalifikuotu specialistu. Darbo rinkoje staklininko profesija labai paklausi, – pasakoja Sabina. – Mechaninėmis staklėmis dirbantis profesionalus staklininkas į rankas pradžiai gauna 1,2–1,5 tūkst. eurų. Jei staklininkas dirba su programinio valdymo staklėmis, jo uždarbis jau siekia 2,5–3 tūkst. eurų, o užsienyje dirbant šį darbą galima gauti ir 5 tūkstančius eurų“.

„Kai pasimokius metus galima pretenduoti į tokius uždarbius, man atrodo keista, kad dalis jaunimo į užsienį vyksta dirbti juodadarbiais“, – stebisi S. Gulbickienė.

Visada galima rasti saugų sprendimą

Paklausta, kaip jaučiasi prie staklių dirbdama „vyriškus“ darbus, veikli moteris sako, kad dabar skirtumas tarp „moteriškų“ ir „vyriškų“ profesijų yra išnykęs.

Įvairių profesijų įgijusi ir įvairių veiklų pabandžiusi moteris teigia, kad dirbant tą patį darbą žmogus atrofuojasi, todėl bandyti ką nors naujo tiesiog būtina. Neišmokus ko nors naujo šiai veikliai moteriai būtų nuobodu. Pokyčių gyvenime nebijanti S. Gulbickienė sako, kad to turėtų nebijoti ir kiti žmonės.

„Norint ką nors keisti, visada galima rasti saugų sprendimą. Planuoti savo laiką, pajamas bei išlaidas reikia atsakingai. Naujos profesijos mokymąsi galima derinti su esamu darbu ir tokiu būdu „pasimatuoti“ naują specialybę nieko neprarandant“, – pataria S. Gulbickienė.

Pakeitė profesiją ir dėl to nesigaili

Kad nereikia bijoti pokyčių gyvenime, S. Gulbickienei pritaria ir staklių programuotojo specialybę įgijęs, bendrovėje „Standa“ dirbantis 30-metis Nerijus Poliakas.

„Staklininko profesija atsitiktinai susidomėjau mokydamasis bankinių operacijų tvarkytojo specialybės. Metalo apdirbimas patraukė tuo, kad čia gali pamatyti savo darbo rezultatą, gali tobulintis siekdamas profesijos aukštumų“, – sako N. Poliakas.

Įgijęs profesiją ir įmonėje penkerius metus dirbantis vyras sako, kad staklininko darbas ne tik patrauklus, bet ir gerai apmokamas. Gaunamo uždarbio N. Poliakui pakanka ne tik pragyvenimui, bet ir laisvalaikiui, įvairiems pomėgiams.

Darbo rinkoje su tokia profesija nepražūtų

„Rinktis staklininko profesiją nusprendusiems žmonėms galiu patarti kuo daugiau mokytis ir tobulintis. Už atėjimą į darbą nei staklininkui, nei kokiam kitam darbuotojui pinigai nemokami. Turi suprasti, kad norėdamas kažką gauti, pats turi kažką duoti. O tas kažkas ir yra tavo kvalifikacija, kurią turi nenustoti kelti. Darbo rinkoje staklininko profesija yra išties paklausi“, – sako N. Poliakas.

Bankinių operacijų tvarkytojo specialybę į staklininko profesiją iškeitęs vyras sako niekada nesigailėjęs dėl tokio sprendimo ir dabar savęs kuo kitu neįsivaizduoja.

***

Šis straipsnis yra specialaus „Delfi Karjera“ projekto ciklo „Tai įdomu!“ dalis. Ciklas skirtas papasakoti skaitytojams apie įdomius žmones, jų karjeros pokyčius, įspūdinga veikla užsiimančias organizacijas. Jei jūs toks esate arba tokių pažįstate, susipažinkime. Ankstesnį ciklo straipsnį galite perskaityti ČIA.