– Lina, skraidote nuo 16 metų, turite sukaupusi per 7 000 skrydžio valandų. Apie jus kaip žinomą pilotę rašė žurnalai, rodė televizijos... Bet panašu, kad dabar jūsų gyvenimas kardinaliai pasikeitė. Papasakokite, kuo užsiimate dabar?
– Džiaugiuosi gyvenimu (šypteli). Vedu taisyklingo kvėpavimo mechanikos bei kvėpavimo praktikų seminarus, asmenines EFT (Emotional freedom technique), gongų garsų sesijas. Taip pat studijuoju sporto psichologiją bei hipnoterapiją.
Visi šie dalykai man padėdavo efektyviai ilsėtis ir atgauti jėgas dirbant avialinijose. Visada ieškojau efektyvių, paprastų ir logiškai paaiškinamų būdų. Kvėpavimas padėdavo nurimti ir dirbti sudėtingose situacijose. Hipnozių klausydavau laisvu laiku oro uostuose, taip efektyviai išnaudodavau laiką kokybiškam poilsiui. Į gongų garsų seansus eidavau kartą per savaitę, taip pailsėdavo ir kūnas, ir galva. Ir, žinoma, sportas, gamta – nesvarbu, kokiu oru.
Dabar su širdies draugu Tadu įkūrėme įmonę „Gust Guru“, rengiame stovyklas, kuriose visi, nesvarbu, koks jų pasiruošimas, pagerina savo būseną, nugali baimes, praplečia savo galimybių ribas, įgauna daugiau vidinės laisvės ir, žinoma, linksmai praleidžia laiką.
Stovyklose skatiname suvokti fundamentalią tiesą: „Ne tu kuri savo ateitį. Tu kuri savo įpročius, o tavo įpročiai kuria tavo ateitį.“
Vykstant kovai dėl mūsų dėmesio esame nuolat blaškomi, smegenys per vieną dieną turi priimti tiek informacijos, kiek prieš 100 metų žmonės gaudavo per visus metus. Nuolat dalyvaujame lenktynėse „Būk geriausias, greičiausias, sėkmingiausias“, bet ne „Būk laimingas, autentiškas, gyvenk taip, kaip nori“. Ir dauguma pasiduoda šiam spaudimui, gyvena pagal kitų nustatytus rėmus, ką turėti dirbti, mylėti, kaip rengtis... Taip žmogus praranda savo vidinę jėgą, intuiciją, savo vidinį švyturį, o kartu ir fizinę bei psichinę sveikatą.
– Bet kad tai pasiektum, reikia tam tikrų žinių.
– Ir sąmoningumo. Savo ištvermingumą, gebėjimą adaptuotis, streso atlaikymo lygį turime sąmoningai treniruoti kiekvieną dieną, o ne tada, kai yra blogai. Medituoti turi mokytis, kai yra ramu, nes kai jauti stresą – jau vėlu.
Bet nereikia visko mesti, sustoti ir tik medituoti medžius apsikabinus. Galime daug veikti ir pasiekti, reikalauti iš savęs maksimumo, bet svarbu suprasti, kad yra ritmas.
Yra aktyvus, yra ir pasyvus laikas! Tad norint optimaliai veikti, reikia išmokti valdyti savo dėmesį, leisti sau kokybiškai ilsėtis, nuolat ieškoti iššūkių, nugalėti baimes, ugdyti savo mokėjimą adaptuotis prie besikeičiančių situacijų, išmokti valdyti savo vidinę būseną, didinti pakeliamo streso lygį. Ir visa tai gali lavinti kiekvienas, nesvarbu, kokios jis profesijos, amžiaus ar kokį tikėjimą išpažįsta. Kiekvienas savo tempu ir lygiu.
– Galbūt jūsų kelias į holistines praktikas susijęs su piloto darbe patiriamu stresu? Gal taip ieškojote būdų įveikti darbinį stresą?
– Iš dalies taip. Piloto darbas reikalauja visada būti „susicentravusiam“, t. y. fiziškai, emociškai ir protiškai subalansuotam ir sveikam. O skraidant po šešias septynias dienas per savaitę tai yra iššūkis. Plius aukštas streso lygis, nuolatinis dienos-nakties ciklo maišymas, nesveikas maistas, gana nepalanki darbo aplinka (nuolatinis triukšmas, vibracija, kondicionuotas oras, dideli temperatūrų skirtumai, pvz., iš -25 °C į +35 °C) lemia nuolatinį kūno nuovargį. O tai reiškia, kad vienos nakties miego namuose nebeužteks jam įveikti ir vėl į darbą eisi pavargęs.
Nuolatinis nuovargis sekindavo organizmo fizinius ir psichinius resursus. Visa tai privesdavo prie perdegimo. Turėjau jų ne vieną, po kurių reikėdavo „surinkti“ save iš naujo ir atrasti jėgų bei motyvacijos.
Esminis pokytis įvyko tada, kai nebegalėjau užsiimti akrobatiniu pilotažu, nes dėl nuolatinio nuovargio avialinijose kūnas ėmė prastai reaguoti į perkrovas. Sudėtingas etapas buvo, nes atrodė, kad netekau savo gyvenimo tikslo.
Bet tuo metu labai išaugau, pasikeičiau.
Atradau miškus ir ryšį su gamta. Net geriamojo vandens atsiveždavau iš parko šaltinio, tai man buvo ir yra gausa. Po dviejų ar vienos dienos miškuose grįždavau į darbą kaip po gerų atostogų.
Nustojau vartoti alkoholį. Atradau gongų garsų terapiją, kur viena valanda padėdavo pasisemti jėgų visai savaitei. Laikui bėgant pati baigiau garsų terapijos mokymus ir seminarus.
Ketvirtas pokytis įvyko, kai pradėjau domėtis vandens sportu. Prieš tai visą laiką skraidžiau, tiek darbe, tiek laisvalaikiu, tad vandens stichija buvo visiškai naujas dalykas mano gyvenime. Teko nugalėti daug baimių – gylio, žolių vandenyje, atvirų vandenų ir t. t.
Buvimas vandenyje – plaukiant su burlente, banglente ar jėgos aitvaru – man yra aktyvios meditacijos forma. Sukoncentruoji visą dėmesį tik ties dabartine akimirka, o tai ir yra meditacijos tikslas. Be to, labai patinka ekologiška šių užsiėmimų forma: nėra triukšmo, nereikia tonų kuro, brangių lėktuvų, visą laiką esi gamtoje, jauti stichiją - vėją, vandenį, jauti sezonus. Užsiimdamas tokia veikla sustabdai laiką, jis nebeskrieja kažkur pro šalį, bet visame tame pats dalyvauji.
Tad visi patyrimai ir veiklos yra mano išgyventi, atrasti ir patikrinti.
Ir nėra visiems vieno atsakymo, vienos veiklos, bet savo pavyzdžiu aš visus kviečiu ieškoti, bandyti naujus dalykus, išeiti iš savo komforto zonos, iš to „aš niekada“, „aš ne toks“...
– Kaip sekasi įsitvirtinti naujose veiklose?
– Gerai. Kai pradėjau domėtis aviacija, intuityviai elgiausi taip, kaip rašo dabartinės saviugdos knygos. Tikėjau, kad skraidysiu, nors tuo metu niekas negaudavo darbo, buvo krizė.
Su dabartine veikla lygiai taip pat. Man nerūpi, ką kiti apie ją galvoja (šypteli), jaučiu, kad turiu tai dabar daryti, jaučiu prasmę įgalinti žmones patikėti savo vidine jėga, edukuoti ir padėti siekti optimalaus savo performanso.
Manau, kad laimingi ir viduje stiprūs žmonės gali nuveikti daug, o svarbiausia – gyventi harmonijoje su savimi, gamta ir aplinka. Laimingas žmogus nori dalintis savo džiaugsmu, laime, meile, jo pagrindinė orentacija – iš vidaus į išorę. O jeigu žmogus orentuotas tik į karjerą, pinigus, dažniausiai vidinė kryptis priešinga – iš išorės į vidų ir, deja, tas vidus niekados neprisipildo, reikia daugiau ir daugiau.
– Galima sakyti, kad kardinaliai pakeitėte savo gyvenimą.
– Gyvenimas yra cikliškas, mes augame, keičiamės, transformuojamės. Keičiame įpročius, aplinką, žmones, pomėgius, keičiasi ir mūsų asmenybė. Iliuzija yra tikėti, kad esi toks pats, koks buvai mokykloje ar net prieš metus. Ir jeigu nepripažįstam šio pokyčio, jeigu nesuteikiame sau laisvės keistis, – užstringame vidiniame pasipriešinime.
Skraidymas labai apriboja laisvę, nes esi visiškai priklausomas nuo skrydžių grafiko, kurį pamatai kiekvieno mėnesio pabaigoje. Dirbdamas avialinijose, gyveni aviakompanijos gyvenimą, ir ne tik tu, bet visi artimieji, šeima ir draugai (juokiasi). O man patinka pačiai rinktis ir jausti, ką ir kada noriu veikti, kokiu ritmu noriu gyventi.
Daug yra sukurtų mitų apie įgulų gyvenimo romantiką, esą skraidai kur nori, nemokamai keliauji po visą pasaulį. Gal taip ir atrodo žiūrint įgulų nuotraukas, bet realybė yra kita. Beje, iki šiol nepasiilgau gyvenimo viešbučiuose.
– Papasakokite, kaip prasidėjo jūsų kelias į aviaciją. Kodėl rinkotės būtent tokią profesiją?
– Kalbant trumpai, tiesiog pajaučiau trauką ir paauglystėje susitaupiusi pinigų nuėjau į akrobatinio skraidymo kursus, bet instruktoriai nukreipė pirma išbandyti sklandytuvus. Tad pradėjau sklandyti Pociūnų aerodrome, po to mokiausi VGTU Antano Gustaičio aviacijos institute, paraleliai pabaigiau Jono Žemaičio Lietuvos karo akademiją, gavau atsargos leitenanto laipsnį. Skraidžiau su „Saab 2000“ bei „Boeing 737“ lėktuvais aviakompanijose.
Viskas vyko taip, kaip dabar rašo knygose (šypteli), o aš viską jaučiau intuityviai: daryk tai, ką širdis sako, tikėk, kad skraidysi, siek to, neklausyk kitų nuomonės, vizualizuok rezultatą.
– Įdomu, kaip atrodė jūsų darbo diena, savaitė?
– Piloto gyvenime nėra tokio dalyko kaip tipiška diena. Viskas keičiasi kiekvieną mėnesį, daug įtakos turi sezonai. Beje, per tą dešimtmetį pilotų darbo grafikų taisyklės tik blogėjo. Esu skraidžiusi ir po 7 dienas per savaitę su minimaliu poilsiu, tad tolimųjų reisų vairuotojų darbo režimas yra daug sveikesnis ir lengvesnis nei įgulų avialinijose. Turiu ir asmeninį rekordą: per 48 valandas 28-ias praleidau ore...
Džiaugiuosi, kad aviacijoje išmokau neprisirišti prie aplinkybių, adaptuotis prie kintančios situacijos ir iš jos išgauti kuo daugiau.
Ne kartą esu atsidūrusi keistose situacijose, kai reikėdavo elgtis nestandartiškai. Pavyzdžiui, viešbučio baseine maudžiausi su apatiniais, nes prioritetas buvo mano gera emocinė būsena, o ne tai, ką žmonės pagalvos...
– Kas būdavo pavojingiausia jūsų darbe?
– Pavojingiausia – nuovargis ir nesusišnekėjimas, visa kita galima įveikti ir išspręsti.
Kai manęs klausdavo, ar pilotai miega kabinoje, tai pateikdavau paprastą pavyzdį: kabinoje yra du pilotai, jeigu vienas miega, o kitas stebi situaciją, nelaimės tikimybė labai maža, bet jeigu kabinoje du pervargę pilotai, nelaimės tikimybė labai didelė.
– Esate turėjusi stresinių situacijų, kai teko baimintis dėl savo ir keleivių gyvybių?
– Pavojingos situacijos yra darbo dalis. Ne veltui avialinijų pilotų darbas visada yra pavojingiausių darbų penketuke, kartu su kariškiais, gaisrininkais, policininkais.
Audros, kalnai, techniniai gedimai... Patiri didelį stresą ir spaudimą, su kuriuo turi susitvarkyti ir išlaikyti vidinę ramybę, stabilumą, nes kitaip didelė tikimybė suklysti. Tai užgrūdina, išmoko dirbti su savimi, išlikti ramiai. Tam tikslui intuityviai naudodavau kvėpavimą stresui įveikti, ko dabar mokau kitus.
Beje, būtent skraidydama pastebėjau, kad kiekviena emocija tiesiogiai veikia kūną, pavyzdžiui, po sudėtingesnio skrydžio pradėdavo skaudėti nugaros apačia (dabar jau daugiau nei porą metų nebeskauda), dažnai turėdavau slogą ir t. t.
– Ar po to, kai nebepilotuojate lėktuvo, teko kur nors skristi? Kaip jautėtės sėdėdama keleivio vietoje?
– Nesiilgite šio darbo? O gal turite progų paskraidyti ir dabar?
– Dangus visada bus mano stichija. Jis išmokė žiūrėti į gyvenimą plačiau, iš aukščiau, iš kitos perspektyvos. Bet šiuo metu labai džiaugiuosi jėgos aitvarais ir jūra. Lietuvoje yra labai daug aerodromų ir aeroklubų, tad galimybių skraidyti yra visiems.
Beje, skraidant pasikeitė mano požiūris į Žemę, suvokiau mūsų bendrumą. Kai nauji pažįstami klausia, iš kur aš esu, dažnai atsakau, kad iš Žemės planetos... Tikrai linkiu visiems pajusti tą vienovę, bendrumo jausmą, ir tą atsakomybę už savo veiksmus, nes kiekvienas veiksmas turi globalių pasekmių.
– Pakalbėkime ir apie žemiškus dalykus. Galbūt iš piloto atlyginimo buvo galima leisti sau kur kas daugiau? O gal aš klystu?
– Kai pradėjau skraidyti, turėjau tik neaiškią viziją ir didelį norą. Šiuo metu taip pat turiu didelį norą, viziją ir jaučiu širdimi, kad turiu tai daryti. Ir tai jau yra sėkmė.
Mūsu suvokime turi įvykti labai didelis pokytis! Turi pasikeisti prioritetai. Kiek milijardierių pasaulyje nusižudo. Pinigai negali būti tikslas. Manau, kad pandemija ir karas Ukrainoje daugeliui padėjo permąstyti savo gyvenimo prioritetus.
Laimė yra ne atlyginimas. Prioritetas yra emocinė ir fizinė sveikata!
Laikas pomėgiams, buvimas gamtoje, pusryčiai su mylimu žmogumi, daugiau laiko knygoms, tobulėjimui, švarus vanduo ir maistas – tai yra turtas, kurio reikia siekti.
Kiek žmonių save yra įkalinę darbe dėl gero atlyginimo. Ar tas atlyginimas vertas tavo gyvenimo, ar jis toks, kad gali nusipirkti vilą Prancūzijos Rivjeroje? Ar tik tiek didelis, kad gali nusipirkti geresnį paltą, įsigyti automobilį ar nuskristi savaitgalį į Italiją? Ar stresą keliantis darbas vertas tavo gyvenimo ir sveikatos?
Pinigai yra svarbu, reikia jaustis saugiai, bet negali savęs įkalinti nemėgstamoje ar sveikatą gadinančioje veikloje. Tikra tiesa, kad kai pradedi veikti tai, kas patinka, finansinė padėtis būna net geresnė nei prieš tai.
– Kaip pasitiko jūsų gimtasis miestas Klaipėda, kai prieš metus nusprendėte čia sugrįžti gyventi? Kaip čia jaučiatės?
– Su Tadu Klaipėdą įvardijame kaip mažąją Kaliforniją. Žiemą jis kaituodavo jūroje, o po to važiuodavome ant kalno čiuožti snieglente.
Klaipėdoje pradėjome maudytis jūroje ištisus metus. Daug būname gamtoje. Labai džiugina didelis Girulių miškas, tikiuosi, toks jis ir liks.
– Lina, kaip manote, kas leidžia žmogui jaustis laimingam? Kokia yra jūsų laimės formulė?
– Neuromokslininkai yra įrodę, kad žmogus ilgalaikį ir kokybišką laimės jausmą jaučia tada, kai nuolatos tobulėja ir išeina iš savo komforto zonos. Aš tam visiškai pritariu.
Nuolat skubėdami, gyvendami virtualiame pasaulyje, užmirštame kas esame. Ir čia nėra jokios mistikos. Esame biologinės, socialinės ir dvasinės būtybės ir turime išlaikyti darną visais šiais aspektais.
Ir tos taisyklės mirga kiekviename straipsnyje: gerkite vandenį, būkite gamtoje, vaikščiokite basi, valgykite subalansuotą maistą, sportuokite, leiskite laiką su draugais, kokybiškai ilsėkitės, pakankamai miegokite, taisyklingai kvėpuokite, saikingai džiaukitės saulės spinduliais, mokykitės naujų dalykų, jauskite dėkingumą, padėkite kitiems. Elementaru. Pagyvenkite taip savaitę, mėnesį, metus ir pažiūrėkite, kaip jausitės (mirkteli).
