L. Stacevičiaus įkurtos programinės įrangos įmonės „Kinfirm“ apyvarta pernai siekė 440 tūkst. eurų, o šiemet jai prognozuojamas 700 tūkst. eurų siekiantis, kilimas. Pranešime žiniasklaidai, kuri atsiuntė įmonės atstovas, Lukas įsitikinęs, kad sėkmingam verslui itin svarbi komanda, o geras vadovas yra tas, kuris leidžia žmonėms atskleisti save bei gerai jaustis darbe.
– Pasidalinkite savo patirtimi, kaip suburti profesionalią komandą?
– Vieno paprasto atsakymo, turbūt, nėra. Kai pradėjau verslą, didžiausias rūpestis buvo programuotojų komanda. Tai buvo sudėtinga, turėjome ribotą biudžetą, buvome niekam nežinomi. Pavyko rasti pirmus profesonalius žmones, o vėliau ratas ėmė plėstis natūraliai. Ilgainiui pritraukėme kolegas iš kitų įmonių, nes padidėjo mūsų verslo žinomumas. Pakilus pajamoms ėmėmės įprastų metodų, darbo skelbimų.
Labai gaila, bet mums visiškai nepasiteisino HR agentūrų paslaugos. Nors samdėme ne vieną, nepasiekėme jokių rezultatų. Visą komandą subūrėme savo jėgomis, per turimus kontaktus, pažįstamus žmones, socialinius tinklus bei darbo skelbimus. Mano dešinioji ranka yra senas bičiulis, su kuriuo seniai juokavom, kad kada nors kartu dirbsime. Kitas kolega į vadovų komandą atkeliavo per darbo skelbimų portalą.
– Pirmas žmogus, kurį priemėte į darbą buvo pažįstamas iš anksčiau?
– Taip, pirmas programuotojas buvo vaikystės draugas.
– Tai reiškia, kad įkūrus verslą ir neturint didelių resursų naujiems darbuotojams – naudinga apsižvalgyti aplink?
– Mano atveju tai vienareikšmiškai pasiteisino. Kitų patirtys rodo, kad pažįstamų įdarbinimas gali būti ir teigiama, ir neigiama patirtis. Manau, kartais riba tarp darbo ir draugystės gali tapti šiek tiek slidi, taip pat atsiranda atsakomybių niuansų. Man norėjosi suburti žmonių ratą, kuriais pasitikiu ir žinau, kad tokių niuansų nebus. Tokia taktika labai pasiteisino. Ir iki šiol ieškodamas naujo žmogaus pirma apsvarstau, gal turiu tinkamą savo pažįstamų rate. Mano minėtas draugas – dešinioji ranka, iš pradžių buvo mano klientas, tačiau susidraugavome ir ilgainiui jis prisijungė prie mūsų komandos.
– Kaip greitai auga jūsų įmonė ir jos darbuotojų skaičius?
– Kai prieš 5-erius metus atvažiavau į Vilnių, biure buvome dviese, netrukus būsime jau 15 žmonių. Apčiuopiamas augimas prasidėjo maždaug 2018-aisiais, tad tikrai prireikė laiko.
– Esate jaunas vadovas, kaip patartumėte įgyti pagarbą vyresnių kolegų akyse?
– Nuo vaikystės buvau apsuptas vyresnių žmonių, broliai buvo vyresni, tad ir draugų bei pažįstamų ratas nebuvo bendraamžių. Aš pats niekada negalvojau konkrečiai apie pastangas, kaip sąmoningai užsitarnauti pagarbą ar kaip dėl to elgtis. Tiek jaunesnius, tiek vyresnius darbuotojus ir apskritai žmones vertinu vienodai – pagarbiai, o mano bendravimas nesiskiria priklausomai nuo amžiaus.
Manau, pagarbą užsitarnauji, tik pats rodydamas pagarbą. Tai reiškia, savo požiūriu, elgesiu ir darbais. Kolegos, matydami mano veiksmus bei sprendimus, manau, natūraliai vertina pagarbiai, kaip ir aš juos.
– Koks turėtų būti vadovas, kad kolegos jį gerbtų?
– Vienas iš svarbesnių dalykų – vadovas neturėtų kelti įtampos, kad ir kokia kritinė situacija pasirodytų. Visi klausimai turi būti sprendžiami ramiai, nepanikuojant ir juo labiau – nekaltinant.
Kitas dalykas – laisvė. Daug garsių žmonių sako, kad jeigu samdai profesionalius žmones, jie turi tave mokyti, ne atvirkščiai. Priimdamas naujus žmones jais tikiu, pasitikiu ir suteikiu laisvę priimti sprendimus. Pasitarti galima, bet tikrai nereikalauju, kad dėl kiekvieno menkniekio visi bėgtų pas mane patvirtinimo. Darbuotojai patys turi žinių ir kompetencijos tą daryti.
Labai svarbi ir tinkama atmosfera visai komandai. Mano tikslas – kad žmonės darbe jaustųsi labai gerai. Manau, šis aspektas patenka į TOP 5 vadovų prioritetus.
– Nemažai investuojate į darbuotojų savijautą, poilsį. Galbūt esate numatęs, kokią dalį pajamų tam galite skirti?
– Neturiu numatęs konkrečios sumos, kurią skiriu darbuotojų gerovei. Kas patiktų darbuotojams ar ko jiems reikėtų, sprendžiame pagal situaciją. Tai – nuolatinė ir ilgalaikė investicija. Pirmiausia, atnaujinome biurą, kas, iš esmės nebuvo būtina, bet norėjome, kad kolegoms būtų gera darbe, aplinka būtų graži.
Kitas dalykas – kartą per mėnesį ar du stengiamės suorganizuoti bendrą išėjimą į miestą ar „workation“, kad pabūtume kartu kiek kitokiomis sąlygomis ir aplinkybėmis. Tam pasitarnauja ir bendri visų pietūs.
– Jūsų vadovavimo stilius – išskirtinis: kolegoms suteikiate daug laisvės. Ar neteko „nudegti“ dėl tokio pasitikėjimo?
– Yra tekę turėti nemalonių patirčių. Tiesa, aš jų nesureikšminu, priimu kaip pamoką ir tai nereiškia, kad po kiekvieno tokio nutikimo dingsta pasitikėjimas visais. Žmonių būna labai įvairių, pasitaiko ir tokių, kurie pasinaudoja pasitikėjimu, bet jei žmogaus toks būdas, nelabai galiu ką nors padaryti, kol jis pats nenusprendžia keistis.
– Esate vadovas, bet turite ir savo mentorių – kodėl?
– Mentorių mano gyvenime buvo ir yra nemažai. Man labai pasisekė susipažinti su žmonėmis, kurie noriai dalijasi savo patirtimi ir nori padėti jaunam verslui. Dabar turiu mentorių, su kuriuo susitinkame 2-3 kartus per mėnesį ir jis padeda mums dėlioti verslo procesus ir palaikyti tvarką.
Yra kelios to priežastys. Pirma, esame jaunas verslas, todėl yra daug taisytinų dalykų ir tas procesas vyksta nuolat. Kitas svarbus dalykas, kad kartais mentorius gali būti tarsi psichologas, kuris užduodamas tinkamus klausimus gali padėti sau pačiam atsakyti į klausimus, nors galvojai, kad atsakymų nežinai. Tie pokalbiai padeda atrasti problemų sprendimus, procesų gerinimo perspektyvas.
Manau, kad mentorių turėti reikėtų ir jaunam, ir patyrusiam verslui. Jie padeda pamatyti daug ką iš šalies, ką gali pražiopsoti užsisukęs rutinoje.
***
Šis straipsnis yra specialaus „Delfi Karjera“ projekto ciklo „Interviu su vadovu“ dalis. Ciklas skirtas skaitytoją supažindinti su įvairių įmonių lyderiais, atskleisti juos kaip asmenybes. Ankstesnį ciklo straipsnį galite perskaityti ČIA.
