Gyvenimas rodėsi toks gražus
Užaugau mažame Lietuvos miestelyje, beveik niekuo iš kitų neišsiskyriau. Gerai mokiausi, šokau, piešiau, buvo aktyvi, turėjau daug draugų. Stojau irgi lyg ten, kur svajojau – į Vilniaus Universitetą studijuoti ekonomikos. Vėliau prisidėjo ir teisės mokslai.
Norėjau spėti viską, todėl studijavau ir dirbau, nekreipdama dėmesio į savo kūno nuovargį ir emocijas.
„Kada nors, kai daug pasieksiu – pailsėsiu“, – ramindavau save.
Kai bendrabučio draugės kalbėdavo apie svajones keliauti, norą gyventi svetur, aš svajojau apie gražią šeimą ir vaikus. Ir dar prieš baigiant universitetą sutikau savo būsimą vyrą. Baigusi studijas įsidarbinau advakotų kontoroje teisininke, netrukus ištekėjau ir susilaukiau pirmos dukros.
Kiek paaugus pirmagimei, į darbą advokatų kontoroje nebegrįžau – pasukau į verslo pasaulį. Ten dariau karjerą ir man stulbinančiai sekėsi. Su komanda šlaviau apdovanojimus vieną po kito.
Gimė ir antroji dukra.
Tuo metu rinkausi derinti verslą ir vaiko auginimą, viskas vyko beprotišku greičiu, gyvenimas vis gerėjo ir, žvelgiant iš šalies, vis gražėjo.
Atrodė tarsi pasakoje: jauna moteris kompanijos sąskaita skraido į Ameriką, kompanija dovanoja atostogas Malaizijoje, Mauricijuje bei deimantines seges ir žiedus. Buvau kviečiama vesti mokymus ir dalyvauti konferencijose keturioms šalims organizuojamuose renginiuose.
Tačiau kiek vėliau supratau, kaip greitai viskas gali pasikeisti.
Gyvenimas sudužo į šipulius
Mano mama susirgo onkologine liga. Tada sustojus širdžiai netikėtai mirė tėtis.
Be to, mano pačios šeimoje buvo tiek įtampos, kad vienintelis įmanomas ir tuo metu tinkamas, atrodė, sprendimas buvo gyvenimas su vyru atskirai. Įsivaizduojate, kas turėtų būti, kad ryžčiausi išardyti paskutinį man likusį savo šeimos darinį?
Gyvenimas per kelis metus sudužo į šipulius, o šukės tarsi susmigo tiesiai į mane. Galėdavau savo būseną išsirekšti tik viltį praradusio žmogaus klyksmu. Man atrodė, kad išgyvenau košmarą realiame gyvenime.
„Ką man daryti toliau? Siekti scenos, apdovanojimų, prestižo?“, – svarsčiau. Kokia tai atrodė nesąmonė. Mąsčiau apie tai, kaip gyventi toliau? Kaip rasti jėgų, nepalūžti?
Neatsakyti klausimai sprogdino mane iš vidaus tarsi dinamitas, nušluodamas bet kokias ankščiau gyvenime veikusias atramas. Nesilioviau klausti savęs (ir kartais kažko aukščiau), kodėl vyksta tai, kas vyksta? Kokia yra gyvenimo prasmė? Vandan ko aš iš viso egzistuoju? Buvo akivaizdu, kad man reikėjo iš naujo permąstyti tai, kas aš esu, iš kur atėjau ir kur einu toliau?
Naujųjų prasmių paieška
Šiuo sudėtingu gyvenimo tarpsiu daug laiko skirdavau laiko rašymui, vaikščiojimui, praktikavau jogą, dirbau su koučingo specialistu, kartais nuvažiuodaavau pas psichoterapeutę. Išėjau iš tuometinės savo veiklos (ji man pasirodė iš dalies nebeprasminga) ir pradėjau daryti tai, ką darau dabar.
Diena po dienos ašaros vis džiuvo, skausmas atlėgo, kiek atsikvėpiau ir vėl išvydau saulę. Nors ji buvo visada su manimi.
Ko šios tragiškos gyvenimo aplinkybės mane moko? Ko galiu išmokti, žvelgdama į savo mamos, tėčio, brolio gyvenimus? Padariau svarbiausią išvadą – mano artimieji niekada neskyrė dėmesio savo psichinei sveikatai.
Turėjau pagrįstų prielaidų, jog per gyvenimą sukaupta įtampa ir virto mamos onkologine liga bei tėčio sustojusia širdimi. Brolio savižudybės šaltinis irgi, tikiu, nebuvo sąmoningas pasirinkimas, o labiau psichikos liga (kartais iki šiol jaučiuosi dėl to kalta).
Labai išsigandau, kad jei mano gyvenimas dėliotųsi pagal pirminį scenarijų, jis irgi neturėtų laimingos pabaigos – panašiai, kaip mano artimųjų.
Aš, kaip ir mano tėvai, daug ką dariau dėl „iššorės“ ir dėl to, kaip tai atrodytų kitiems, dažnai, deja, už tai atsiskaitydama savo vidinės darnos ir ramybės sąskaita.
Vidinės metamorfozės
Dabar dėl šių savo patirčių aš galiu gyventi kitaip. To mokiausi po truputį, daug dirbau su savimi. Mano kelionė iki ne tik iššoriškai kokybiško gyvenimo buvo sunki ir skausminga. Tačiau džiaugiuosi, jog ji tęsiasi.
Nuoširdžiai tikiu, kad mano abiejų tėvų mirtys nesulaukus net šešiasdešimties turi prasmę. Jos parodė skaudžią tiesą ir ją žinodama galiu gyventi geriausią įmanomą savo gyvenimą ir būti didžiausiu įmanomu indėliu į kitus.
Pasiryžau kalbėti apie savo gyvenimo istoriją ne dėl to, kad sukelčiau gailestį, bet, priešingai – nežinau kito būdo parodyti, kaip karštai tikiu savo veiklos prasmingumu.
Tikriausiai dauguma pritars, kad mūsų gyvenimo kokybė per pastarąjį šimtmetį nepaprastai patobulėjo. Daugybę darbų nudirba už mus robotai, dirbtinis intelektas, tačiau kodėl taip sunku tame stulbinančiu greičiu technologiškai augančiame pasaulyje jaustis geriau?
Man tai vis neduodavo ramybės. Ir vieną dieną sėdėdama prie mylimos jūros pajutau save delnuose laikanti savo gyvenimo prasmę.
Aš gyvenu tam, kad žmonės (pirmiausiai aš) nesirgtų, kad jie nemirtų, o gyventų savo unikalius, kokybiškus, prasmingus gyvenimus, tuo darydami šį pasaulį kiek geresniu, kad ir kaip banaliai tai beskambėtų.
Galvoje turiu savo tėtį, mamą, brolį. Tikiu, kad jie būtų gyvenę žymiai ilgiau, jei nebūtų turėję atotrūkio tarp to, kaip jie jautėsi, ir to, kaip atrodė kitiems. Jeigu nebūtų turėję tiek daug vidinės varžos, kuri nori nenori daro įtaką ne tik gyvenimo kokybei, bet ir sveikatai.
Vėl įstojau į universitetą, šį kartą – mokytis psichologijos. Džiaugiuosi jau ketverius metus konsultuodama žmones. Pabaigai pridurčiau, kad jei tik gebėtume nuoširdžiai pripažinti, kad sunkumai, krizės yra neatsiejama mūsų gyvenimo dalis, ir pamatume juose galimybę augti, atskleisti savo potencialą ir tapti atsparesniais, išmintingesniais ir kiek prasmingesnį gyvenimą gyvenančiais, tai galėtų atverti visai kitą perspektyvą ir kelią.
Noriu tik dar pridurti, kad tai, deja, nėra lengva.
