Nuo sargo iki vadovo – Ramūnas paneigė mitą, kad gauti gerą darbą ir padaryti sėkmingą karjerą galima tik per pažintis

Vis dar gajus mitas, kad gauti gerą darbą ir padaryti sėkmingą karjerą galima tik per pažintis. Ne vienas esame girdėję posakį, jog Lietuva – „švogerių“ kraštas. Tačiau Ramūno Bulevičiaus pavyzdys įrodo, kad norint rasti svajonių darbą nebūtina nei ilgalaikė specifinė patirtis, nei pažintys: svarbiausia – didelis noras ir pasitikėjimas savimi.

Šiandien Ramūnas Bulevičius inžinerinėje bendrovėje „Constro“ skaičiuoja trečiuosius darbo metus. Savo karjerą jis pradėjo kaip elektrikas, o po metų jo kvalifikacija buvo pakelta į brigadininko. Vos spėjęs įmonėje apšilti kojas, jis jau buvo išrinktas geriausiu ketvirčio darbuotoju, o galiausiai apsisprendė vykti dirbti į Vokietiją.

Spalvinga karjera

Brigados vadovas nemažai metų atidavė fotografijai, vedė renginius vaikams, dirbo sargu, radijo laidų vedėju ir net pardavėju-konsultantu tauriųjų gėrimų parduotuvėje.

Sukaupęs tiek patirties R. Bulevičius išmoko organizuoti ir vertinti savo laiką, jėgas, išteklius: tai padėjo atsiskleisti ir stipriosioms jo pusėms. Pavargęs blaškytis per kelis darbus, R. Bulevičius vietą rado tarptautinėje įmonėje.

Įsidarbinus bendrovėje „Constro“ jam teko dirbti Frankfurto oro uoste, viename iš Manheimo viešbučių, Kelno miesto klinikoje bei iš dalies renovuoti daugiabučių elektros instaliaciją Erfurte. Susirinkimuose su užsakovais jis ir vertėjaudavo.

R. Bulevičius įsitikinęs, kad bene svarbiausia – jog įmonės ir jos darbuotojų vertybės sutaptų: „Įsidarbinti užtrunka vos kelias minutes, o atrasti įmonę, su kuria gali judėti viena kryptimi – tai jau visai kas kita. Manau, kiekvienam tai labai svarbu“, – mintimis dalijasi brigados vadovas.

Kaip vieną iš sėkmės kriterijų R. Bulevičius įvardija sutapusį jo ir visos organizacijos požiūrį į darbo organizavimą. Ne mažiau svarbu – padėti atsiskleisti darbuotojų stipriosioms pusėms: nuo pirmųjų organizacijoje dienų jis jautė kolegų ir vadovų pasitikėjimą.

„Apskritai žodį „vadovauti“ keisčiau į „koordinuoti“. Nes kur bebūtum, pirmiausia esi kolega, tik prisideda papildomų atsakomybių ir keli papildomi darbai. Viskas. Iki šiol džiaugiuosi, kad buvau ir esu dviejų-šešių kolegų komandos dalis. Šiuo metu darbuojuosi su savo nuolatiniu kolega Jėnos miesto prieigose esančio miestelio mokykloje Vokietijoje. Ir jokio vadovavimo – tik truputis koordinavimo“, – pasakoja R. Bulevičius.

Statybų sektoriuje itin svarbu – bendravimas bei komandinis darbas. Tik tariantis, kartu sprendžiant, pagal išgales padedant ir veikiant suformuojama tvirta komanda. „Kad ir kaip bebūtų, Vokietijoje, kiekvienas pagal savo galimybes ir norus siekia savų tikslų. Tačiau čia nesi kaip tas vienišas, išdidus prerijų medžiotojas. Čia neišvengiamai esi priklausomas nuo kitų“, – pusiau juokais, pusiau rimtai sako Ramūnas.

R. Bulevičius linkęs taip nesureikšminti ir darbo patirties, kuri itin akcentuojama darbo skelbimuose: „Vienaip ar kitaip darbo patirties įgyjama dirbant, svarbu tik norėti. Aišku, specifines užduotis greitai ir kokybiškai įveikia tik patyręs darbuotojas. Tačiau jei darbuotojui suteikiama galimybė mokytis ir tobulėti jis gali pasiekti stulbinamų rezultatų“, – įsitikinęs pašnekovas.

Raktas į pasaulį – 4 užsienio kalbos

R. Bulevičius pasakoja, kaip jam be gimtosios pavyko išmokti dar 4 kalbas: „Mano šeimoje kalbėjomės lietuviškai, močiutė su mama bendravo lenkiškai. Tarp kiemo draugų buvo daug rusakalbių, o mokykloje buvo dėstoma sustiprinta vokiečių kalba. Anglų kalbos mokiausi žiūrėdamas filmus, žaisdamas kompiuterinius žaidimus, o gyvenant Vilniuje visuomet buvo progų išbandyti kalbos įgūdžius“.

Brigados vadovas juokauja, kad viena yra mokėti kalbas, kita – naudoti jas, o trečia – gauti iš to reikiamos naudos. Didesniuose objektuose jam tenka bendrauti lenkiškai, rusiškai, ir, be abejo, vokiškai. Didžiausias privalumas – mokėti kalbą taip, kad ja būtų galima bendrauti be tarpininkų. Tokiu būdu sumažėja bereikšmių pauzių, kurios trukdo darbo spartai.

„Turbūt labiausiai kalbos mokėjimas praverčia mažesniuose projektuose, kadangi tampi labiau pastebimas ir nepriklausomas. Būni vienas pirmųjų, kuris išsiaiškina, kas, kaip, kur ir kada. Tokiu atveju gali netrukdomas dirbti. Aišku, tai nėra taisyklė, nes pasitaiko visokių situacijų“, – pasakoja R. Bulevičius.

Užsienio kalbų mokėjimas dabar Vokietijoje gyvenančiam vyrui labai praverčia už darbo ribų. Atsiveria galimybės bendrauti su nuomojamų butų šeimininkais, vaistininkais, gydytojais, vietiniais gyventojais. Tai labai pagerina gyvenimo kokybę išvykus į komandiruotes ar ilgiau dirbant užsienyje.

R. Bulevičius vokiečių kalbos nemokančius kolegas dažnai palydi net ir pas gydytojus: „Be abejo, dėl kalbų žinojimo dažnai pasitaiko, kad kartu su kolegomis aplankome dantų gydytojus, traumatologus. Ir tikrai ne dėl siautulingų vakarėlių. Tiesiog, kaip ir visiems, pasitaiko visko – dantų skausmų, traumų darbo vietoje, galiausiai tarp kolegų yra įsisukęs visiems gerai žinomas COVID-19. Patys turbūt suprantate – svetimoje šalyje savi ir biurokratiniai niuansai.“

Svetur nestinga nuotykių

Dažnai įsivaizduojame, kad dirbantieji užsienyje didžiąją dienos dalį praleidžia darbe, beveik nepramogauja, nes taupo pinigus ir tarsi egzistuoja laukdami momento, kada galės bent trumpam sugrįžti į tėvynę. Tačiau R. Bulevičius laisvalaikį svetur leidžia turiningai: skiria jį domėjimuisi tradicijomis, kultūromis, apsilanko renginiuose.

Kiekviena jo darbo diena – vis kitokia, nestinga ir įsimintinų įvykių: „Vienas tokių nutikimų – bene didžiausioje Europos statybvietėje Frankfurto oro uoste, 3-iajame terminale. Pirmą kartą dalyvavau statybos darbų aptarimuose. Po šio susirinkimo buvau kupinas naujų įspūdžių, dėl to mano galva turbūt nebeveikė tikslingai. Važiuodamas atgal, skubėdamas neišvairavau posūkio iš statybvietės ir atsidūriau ant griovio krašto. Negaliu apsakyti tuo metu buvusių emocijų – stresas, gėda... Ir begalinis adrenalinas. Tačiau tai tikrai sukūrė vieną ryškiausių prisiminimų“.