„Pagal šiuo metu galiojančias Konkurencijos įstatymo nuostatas konkurento darbuotojų viliojimas, siekiant tokiais veiksmais pakenkti kito ūkio subjekto galimybėms konkuruoti, yra laikomas nesąžiningos konkurencijos veiksmu. Todėl įmones nuo nesąžiningų konkurentų veiksmų saugo įstatymas, kurio pagrindu nukentėjusios įmonės savo pažeistas teises gali ginti teisme“, – komentuoja advokatų kontoros „Magnusson“ advokatė Lina Darulienė.
Susitarimai – po didinamuoju stiklu
Prieš kurį laiką plačiai nuskambėjo atvejis, kai JAV teismuose buvo nagrinėjama byla dėl to, kad įmonės „Apple“, „Google“, „Intel“ ir „Adobe“ buvo sudariusios susitarimus susilaikyti nuo aktyvaus viena kitos darbuotojų viliojimo, o tai pakenkė nukentėjusių darbuotojų galimybėms derėtis dėl darbo užmokesčio padidinimo arba pereiti pas kitą darbdavį.
Pasak L. Darulienės, JAV įmonių susitarimai dėl darbuotojų neviliojimo (angl. no-poach agreements, non-solicitation agreements) konkurencijos teisės pažeidimu yra laikomi jau daugiau nei dešimtmetį. Už tokius pažeidimus JAV yra taikoma netgi baudžiamoji atsakomybė. Tačiau Europos Sąjungoje (ES) tokie susitarimai konkurenciją prižiūrinčių institucijų akiratyje atsidūrė palyginti visai neseniai.
ES nacionalinės konkurencijos priežiūrą atliekančios institucijos prieš kelerius metus jau yra įmonėms pritaikiusios baudas už šio pobūdžio susitarimus Vengrijoje, Lenkijoje, Portugalijoje. Lietuvoje taip pat jau yra viena šio pobūdžio byla. 2021 m. Konkurencijos taryba nubaudė LKL ir 10 krepšinio klubų dėl to, jog LKL priėmė sprendimą nutraukti 2019–2020 m. čempionatą dėl COVID-19 viruso sukeltos pandemijos, ir tuo pačiu susitarė, kad klubų krepšininkams nebus mokami atlyginimai ar piniginės kompensacijos už likusią čempionato dalį. Dėl šio Konkurencijos tarybos sprendimo šiuo metu vyksta teisminiai ginčai.
„Verslui svarbu prisiminti, jog konkurencijos teisė draudžia bet kokias įmonių bendradarbiavimo formas, kurios riboja ar gali riboti konkurenciją. Kiekviena įmonė sprendimus dėl savo ūkinės veiklos, įskaitant sprendimus dėl personalo sudėties, turėtų priimti savarankiškai, nederindama jų su kitomis įmonėmis. Įmonių nekonkuravimo susitarimai yra galimi tik koncentracijų ir tam tikrų vertikalių susitarimų atvejais, užtikrinant, jog yra griežtai laikomasi konkurencijos teisėje numatytų sąlygų“, – akcentuoja ji.
Prielaidos nesąžiningai konkurencijai
Sąžiningos konkurencijos sąlygų pažeidimas yra viena iš realiausių grėsmių, kuri gali kilti talentus persiviliojančioms įmonėms. Advokatų kontoros teisininkė Viktorija Dubovskienė sako, kad Lietuvos Aukščiausiasis teismas (LAT) savo praktikoje yra suformavęs tris sąlygas, kurioms visoms esant darbuotojų viliojimas pripažįstamas nesąžiningos konkurencijos veiksmu.
Pirmoji sąlyga – ar darbuotoją viliojanti įmonė yra konkurentė jo dabartinei darbovietei. Konkurencijos įstatyme konkurentai apibrėžiami kaip ūkio subjektai, kurie toje pačioje rinkoje susiduria arba gali susidurti su tarpusavio konkurencija. Atitinkamai nesąžininga konkurencija perviliojant darbuotojus Konkurencijos įstatymo pagrindu draudžiama tiek tais atvejais, kai ūkio subjektai yra konkuruojantys, tiek ir tada, kai galimybė konkuruoti gali būti įgyvendinta vėliau.
Vien faktas, jog darbuotojas nutraukė darbo santykius vienoje įmonėje ir įsidarbino konkuruojančioje, nėra pagrindas išvadai dėl nesąžiningos konkurencijos. Apie nesąžiningo darbuotojų viliojimo veiksmus teismas sprendžia pagal tai, ar darbo sutartis nutraukiama be svarbių priežasčių, jai pasibaigus iš karto įsidarbinama konkuruojančioje įmonėje, ypač kai taip pasielgia keli darbuotojai, taip pat jei šie darbuotojai turi reikšmingos patirties, atitinkančios įmonių veiklos sritį, o konkurentas po jų įdarbinimo įgijo anksčiau neturėtą pranašumą.
Kaip trečią sąlygą teisininkė įvardija tai, ar nesąžiningi darbuotojų perviliojimo veiksmai gali pakenkti buvusio darbdavio ūkinei veiklai. Aiškinantis šią sąlygą nukentėjusi įmonė privalo įrodyti nuostolių, patirtų negautos naudos forma, realumą, dydį ir priežastinį ryšį. Hipotetinės pajamos neįeina į negautų pajamų sampratą.
Pasverti riziką ir naudą
Pašnekovės teigimu, įmonių vadovai kreipiasi konsultacijų į teisininkus, tačiau paprastai tie, iš kurių darbuotojai buvo pervilioti. Dažniausi atvejai būna susiję su tuo, kad buvęs darbuotojas, dar tebesitęsiant darbo santykiams ar vos jiems pasibaigus, įkuria analogiškos veiklos įmonę, neretai persiviliodamas ir kolegas. Tokiu atveju, net ir matant, jog įkurta konkuruojanti įmonė, vykdoma tapati veikla, teisininkė pataria visada atsakyti į klausimą, ar padaryta pamatuojama, o ne hipotetinė žala, ir ar ją bus lengva įrodyti pradėjus teisminį ginčą.
„Įmonėms, kurios pačios ieško talentų ir yra pasiryžusios juos persivilioti, taip pat praverstų konsultacija su teisininkais. Jie įvardins galimas rizikas ir teisines kliūtis tai padaryti. Visada reikia pasverti riziką ir naudą, nes suklysti lengva, o ištaisyti klaidą gali kainuoti labai brangiai. Įmonės gali paduoti į teismą ne tik buvusius darbuotojus už tai, kad šie perėjo pas konkurentus, bet ir savo konkurentus už tai, kad šie viliojo jų darbuotojus“, – akcentuoja ji.
Nekonkuravimo susitarimas užtikrina, kad darbuotojas neįsidarbins konkuruojančiame subjekte, neužsiims konkuruojančia veikla, neatliks veiksmų pagal darbo ar civilines sutartis asmeniui, užsiimančiam konkuruojančia veikla, neskatins ir neplėtos konkurentų veiklos, nevilios darbdavio darbuotojų, klientų, tiekėjų, nesiūlys jiems nutraukti sutarčių su darbdaviu ir kita. Nekonkuravimo terminas yra ribotas, jis negali viršyti dvejų metų, o šiam laikotarpiui pasibaigus, darbuotojas bus nebesaistomas susitarimo.
„Tuo tarpu konfidencialumo susitarimai skirti tam, kad neleistų darbuotojui atskleisti, perduoti ar naudoti darbdavio konfidencialios informacijos, o sankcijos esant tokių susitarimų pažeidimams dažnai siekia dešimtis tūkstančių eurų. Nors toks susitarimas neriboja darbuotojo teisės įsidarbinti bet kokioje kitoje įmonėje, bet darbuotojus neretai atgraso pereiti į kitą darbą vien dėl rizikos susitarimą pažeisti“, – įvardija V. Dubovskienė.