– Kaip nusprendėte tapti kinologe?

– Didelis postūmis įvyko dar vaikystėje, kadangi mano dėdė dirbo kinologijos srityje, pasienyje. Jau nuo mažų dienų mačiau šį darbą ir jo specifiką iš arti. Mačiau tą glaudų ryšį tarp dėdės ir jo šuns, stebėjau, kaip vyksta dresūra ir ką sugeba tarnybinis šuo. Man visa tai atrodė kažkas nerealaus, todėl ir pati pasirinkau tokį patį kelią.

– Kokius mokslus reikia baigti, kad taptum kinologu? Kokius mokslus baigėte jūs?

– Atskirų studijų norint tapti kinologu nė vienoje aukštojoje mokykloje, kiek žinau, nėra. Tačiau, kiek teko girdėti, tam tikras kinologijos kursas yra dėstomas Lietuvos sveikatos mokslų universitete būsimiems veterinarijos gydytojams. Na, o mokantis Lietuvos policijos arba Pasieniečių mokykloje yra galimybė pareikšti norą būti kinologu ir tuomet esi įtraukiamas į pasieniečių kinologų būrelį. Šiame būrelyje lankaisi kinologijos centruose, Mickūnų pasienio centre, stebi kinologo darbą iš arti. Paprastai tariant – turi galimybę apsižiūrėti ir suprasti, tau toks darbas patiktų, ar ne.

Baigęs Pasienio mokyklą ir įsidarbinęs į užkardą, gauni mentorių – kinologą, kuris yra atsakingas už tave, su kuriuo dirbi ir žiūri, kaip vyksta tikrasis darbas prie valstybės sienos. Kai padirbi su mentoriumi, jau gali apsispręsti, ar nori būti kinologu – jei taip, tuomet lauki šuniukų vados, iš kurios gali išsirinkti savąjį. Aš pati rinkausi Pasieniečių mokyklą, lankiau minėtą būrelį, dalyvavau užsiėmimuose. Tada su savo mentoriumi atidirbau apie 3 mėnesius ir tvirtai nusprendžiau, kad noriu būti kinologe ir galiausiai išsirinkau sau šuniuką.

– Kiek svarbus yra fizinis pasiruošimas tokiame darbe?
– Kiekvienam pasieniečiui yra svarbus fizinis pasiruošimas, o ypač kinologui. Iškvietimo atveju tu niekada nežinai, ką reikės daryti, kiek reikės bėgti. Galbūt reikės sekti pėdomis, kurios gali tęstis 200 metrų, o gali – ir 5 kilometrus. Juk nepasakysi šuniui, kad nebeisi, nes tau sunku. Fizinis pasiruošimas reikalingas ir pėdsekystės treniruotėse, kai tam tikru maršrutu išmėtai įvairius daiktus, o po kokių 4-6 valandų šuniui duodi komandą tuo maršrutu praeiti ir jis suranda išmėtytus daiktus. Tokios treniruotės vyksta ant įvairių paviršių – tai gali būti laukas, kelias, miškas, pelkė. Kuo daugiau paviršių šuo pažins, tuo lengviau jam bus darbe. Taip pat kinologai dažnai dalyvauja įvairiose varžybose, darbe vyksta įvairūs sulaikymai, todėl tai yra daug jėgos ir ištvermės reikalaujantis darbas.

– Kaip atrodo jūsų įprasta diena darbe?

– Įprastų dienų darbe pas mus nelabai ir būna, kiekviena diena kaip staigmena. Jeigu vieną dieną tu gali nieko negaudyti, nieko nepersekioti, tai kitą dieną jau vos atvažiavęs i darbą leki kažką surasti, persekioti ar gaudyti.

Na, bet pirmiausia, ką mes padarom atvažiavę į darbą, tai apsiginkluojame, susirenkame visą reikiamą amuniciją, savo ir šuns daiktus ir išjudame į ruožą. O jau kas ten bus – nenuspėjama. Tie patys migrantai, prasidėjus krizei, dieną dienon eidavo, todėl mes jau žinodavome, kad tądien tikriausiai reikės kažką gaudyti. Bet kai jų apmažėjo, dienos pasidarė ramesnės. Tada galima daugiau laiko skirti šuniui, pasitreniruoti.

Būna, kad ir kitos užkardos kviečia į pagalbą – yra tekę padėti persekioti nelegalius migrantus, sekti pėdsakais į Lietuvos gilumą. Tad darbas yra tikrai nenuspėjamas ir niekada nežinai, kas gali įvykti. Kartais tarnybos metu yra gaunami iškvietimai iš policijos pareigūnų dėl dingusių žmonių, tad tenka vykti ir ten. Šiame darbe gali nuspėti tik savo darbo pradžią – tu žinai, kad tau reikės apsiginkluoti, pasiimti visą reikiamą amuniciją, o įsėdęs į tarnybinį automobilį jau nežinai, kas tavęs laukia dienos eigoje.

– Kas jus žavi šioje profesijoje?

– Pirmiausia, galimybė dirbti mylimą darbą su savo kolega – mylimu augintiniu. Žavi galimybė suprasti šuns psichologiją ir tai, kad gali mokytis kartu su juo. Žavi ir tai, kad niekada nežinai, kas tavęs laukia. Ta pati pėdsakų galia – nežinia, kas pasislėpęs laukia miške ir turi būti pasiruošęs visiems galimiems scenarijams. Bet labiausiai žavi tai, kad tavo keturkojis kolega visada stovės kartu ir bus lyg tavo užnugaris.

– Kaip vyksta šunų dresūra?

– Daugelis žmonių tikriausiai galvoja, kad šunį užtenka dresuoti vos kelis mėnesius ar metus ir jis dirbs visą likusį gyvenimą – netiesa, nes šuo mokosi visą savo gyvenimą. Tarnybinio šuns mokymas prasideda nuo dviejų mėnesių, o baigiasi maždaug tada, kai jam sukanka 10-12 metų, o tiksliau – iki kol jis sugeba būti aktyvus ir vykdyti komandas. Kai gauname savo šuniukus, nuo pat mažumės jie yra mokomi paklusnumo, kontakto su šeimininku, mokomi žaisti, nes žaidimas dresūroje yra kone svarbiausias dalykas.

Taip pat jie yra mokomi tokių dalykų, kurie svarbūs pasienyje, pavyzdžiui, pėdsekystės, žmogaus ir daiktų paieškos. Specializuoti šunys taip pat mokomi ir narkotikų ar sprogmenų ieškoti. Visa šuns dresūra vyksta per pozityvias, geras emocijas, per norą žaisti. Šuo yra mokomas dirbti už maistą, kad jis to norėtų ir atliktų komandas už skanėstą ar žaislą. Dresūrai yra skirti mokymai su instruktoriais. Dažniausiai tai vyksta kinologijos centre Mickūnuose, ten su instruktoriais išmokstama pagrindų, teorijos ir praktikos. Tačiau to laiko, kurį praleidi mokymuose, neužtenka. Reikia didelę laiko dalį skirti ir dresūrai namuose. Kinologija yra nuolatinis darbas tiek tarnyboje, tiek namuose.

– O kaip atrodo šunų priežiūra?

– Gaudami šuniuką, mes gauname ir visas reikiamas priemones – ėdesį, specialius narvus šunims. Tie, kas laiko šunį nuosavame kieme, gauna voljerus, o kas laiko namuose – gauna specialius boksus. Taip pat gauname ir mašininius boksus, kad šuo jaustųsi komfortiškai. Tad norint būti kinologu, reikia turėti ir sąlygas, kad galėtumei šunį laikyti namie. Tai yra bene pagrindinė sąlyga, kad šuniukas augtų kinologo namuose. Veterinarines paslaugas taip pat apmoka tarnyba. O pats šeimininkas turi prižiūrėti, kad šuo būtų paklusnus, tvarkingai atrodytų, būtų sušukuotas ir prižiūrėtas. Kai kinologas gauna mažą šuniuką, jis yra skirtas tik jam vienam. Šeimininkas atsako už jo parengtumą ir išvaizdą.

– Kokį ryšį kinologas turi su savo keturkoju augintiniu?

– Šuo tarnyboje yra nepakeičiamas kolega. Jis gali užuosti, o kažką radęs – įspėti. Tu gali su juo bendrauti, susikalbėti, susitarti. Jis supranta, ko tu iš jo nori ar reikalauji. Kiekvienas kinologas su savo šunimi turi unikalų, glaudų ir stiprų ryšį. Tiek šuo, tiek šeimininkas labai stipriai jaučia vienas kitą. Šuo jaučia, kada šeimininkui yra blogai, kada jam prasta nuotaika ir jis yra liūdnas. Taip pat ir šeimininkas gali suprasti savo šunį iš kiekvieno uodegos pavizginimo ar ausies pakrypimo, žvilgsnio ar sulojimo.

– Ar tiesa, kad dresuotas šuo klauso tik savo šeimininko?

– Taip. Su šunimi susikuri savo komforto zoną. Dresuodamas šunį pats sugalvoji, kokias gestikuliacines ar žodines komandas jam duosi ties tam tikram veiksmui. Tarkime, jeigu kažkas kitas lieptų mano šuniui ieškoti daikto – jis jo neieškotų. Mes su šunimi turime savo gestikuliacinę ir žodinę komandą.

– Kaip manote, kokiomis asmeninėmis savybėmis turi pasižymėti kinologas?

– Kinologas, pirmiausia, turi mylėti gyvūnus, nes, kaip jau minėjau, gyvūnas viską jaučia. O taip pat turi turėti daug kantrybės, nes tikrai ne viskas pavyksta iš pirmo karto. Kantrybė ypač svarbi dresūroje. Pati esu ne kartą palūžusi, teko ir ne vieną ašarą išspausti.

Dar viena kinologui reikalinga savybė – atsidavimas pasirinktam darbui. Kaip savybę galėčiau paminėti ir užsispyrimą, tikslų siekimą. Tai labai praverčia dresūroje, nes pirmiausia turi išsikelti tikslus – ko tu tikiesi ir ko tau reikia iš šuns, kiek tu nori, kad jis būtų geras.

– Kokių netikėčiausių ar ekstremaliausių įvykių yra nutikę šiame darbe?

– Pasienio tarnyboje dirbu dar neilgą laiką, tad kažkokių ekstremalių situacijų dar ne tiek daug ir patyriau. Tačiau per nelegalių migrantų antplūdį buvo visko – ir sienos kirtimų, teko surasti ir atsekti žmones, ieškojome pabėgėlių miške, dėl jų teko ir kitose ir į kitas užkardas skubėti. Nors tokių situacijų nebuvo daug, tikiu, kad dar viskas priešaky ir mūsų su šunimi dar daug visko laukia.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją