– Asta, esate NT entuziastė: domitės erdvių ir žmogaus tarpusavio sąveika, sakykite, kaip susidomėjote šia sritimi?
– Savo karjeros kelio pradžios simboliškai ieškočiau vaikystėje: tikiu, kad kiekvienas savo viduje turime mažą kūrėją, stačiusį medžiuose namelius ar kasusį pusnynuose bunkerius. Mano, kaip ir daugelio kitų devyniasdešimtaisiais užaugusių vaikų, žaidimų aikštelė buvo statybvietėje ant kylančių namų pamatų. Kartais juokauju, kad užaugau statybose, todėl ir pasirinkau nekilnojamojo turto studijas. Be to, ekonominio pakilimo laikotarpiu tai buvo viena perspektyviausių specialybių.
Vėliau, jau dirbdama nekilnojamojo turto įmonėje, įgijau ir tarptautinio verslo magistro diplomą. Teko išbandyti ir NT brokerio duoną, bet šios specialybės taip ir „neprisijaukinau“. Tapau licencijuota turto vertintoja, vėliau ir NT teismo eksperte – dabar konsultuoju klientus turto dalybų klausimais. Daugiau nei dešimt metų dirbu turto vertintoja: padedu žmonėms racionalizuoti jų pasirinkimus perkant namus.
Lydėdama klientus NT turto pirkimo procese, matydavau, kiek daug lemia emocijos priimant sprendimus, besidomėdama NT, norėjau giliau suprasti, kaip erdvė veikia žmogų, padeda jam keistis. Pradėjau ieškoti šios srities tyrimų mokslinėje literatūroje. O prasidėjus pandemijai, ėmiausi socialinės krypties doktorantūros studijų ir stačia galvą nėriau į žmonių elgsenos tyrimus. Karantinas pasauliui atnešė naują realybę su naujais būsto poreikiais ir naujomis nuotolinio darbo galimybėmis. Hibridinio darbo ir aplinkos psichologijos ypatumai yra mano mokslinio tyrimo objektas.
– Kokių iššūkių pareikalavo nuotolinis darbas?Ar visus juos pavyko įveikti?
– Didžiausias iššūkis buvo naujiems darbuotojams susipažinti, klausti, pasitarti. Be to, videopokalbių metu sunku išskaityti pašnekovo emocijas ar kūno kalbą, dar sunkiau pasidarė būti matomu, pastebėtu, išgirstu. Tai pareikalavo didelio komandų vadovų įsitraukimo, asmeninių pokalbių su kiekvienu ne tik apie darbą, bet ir apie buitį.
Asmeniškai susidūriau su situacija, kai, susipažinus su nauju įmonės darbuotoju, paaiškėjo, jog jis įmonėje dirba jau dvejus metus, nors mes matėmės pirmą kartą. Darbuotojai priverstinio nuotolinio darbo metu išmoko būti savarankiškesni, tačiau, tuo pačiu, nutolo vieni nuo kitų ir fiziškai, ir emociškai. Šiuo metu didžiausias galvos skausmas darbdaviams yra būtent prasmingų susitikimų organizavimas, tam, kad ugdytų vidinę įmonių kultūrą.
– Ką naudingo žmonijai davė pandemija arba, kaip jūs sakote, priverstinis eksperimentas?
– Geriausia, ką sąlygojo priverstinis nuotolinis darbas – tai komandų narių pasitikėjimą vienas kitu ir didesnį darbuotojų veiklos efektyvumą. Žinoma, viskas priklauso nuo darbo pobūdžio, pavyzdžiui, susikaupimo ir ramybės reikalaujantys darbai vis dažniau planuojami ir atliekami iš namų, o diskusijos, kūrybinių sprendimų paieškos vis dažniau vyksta gyvų susitikimų metu. Vaizdo skambučiai išstūmė ilgas, brangias keliones – taip taupomas ir laikas, ir kaštai. Pasikeitė darbuotojų požiūris į biurą: biuras šiandien jau nėra tik vieta pasidėti kompiuterį, į biurą einama turint konkrečių tikslingų užduočių arba siekiant patirti bendrystę su kolegomis bei organizacija.
Dirbdami iš namų, darbuotojai yra ne tik vieni, bet ir vieniši, todėl stipriai išaugo įmonių kultūros svarba – darbuotojai laukia susitikimų, renginių, išvykų, kuriuose aktyviai dalyvauja. Pandemijos metu ištuštėjus biurams atsirado galimybė koreguoti darbo erdves: daliai darbuotojų pareiškus norą daugiau laiko dirbti nuotoliniu būdu, nebeliko poreikio kiekvienam darbuotojui turėti tik jam skirtą darbo vietą ar stalą. Dabar ypač populiarėja stalo dalinimosi kultūra, o atsiradus papildomai erdvei, kuriamos vietos kokybiškoms bendrosioms bei poilsio erdvėms. Tiesa, kadangi lietuviai turi stipriai išreikštą savininkiškumo jausmą, jiems vis dar yra labai svarbu įsigyti nuosavą būstą, o ne jį nuomotis. Todėl ši tendencija šiek tiek atsispindi ir darbo vietų pasiskirstyme – net jei didžiąją dalį laiko žmogus dirba nuotoliniu būdu, turėti savo darbo vietą biure dažnam vis dar yra labai svarbu.
– Kaip hibridinis darbo modelis, kai dalį darbo valandų dirbama biure, o dalį namie ar kitose darbui patogiose vietose, iš esmės pakeitė darbo ir laisvalaikio balansą?
– Natūralu, jog vieniems šios naujos žaidimo taisyklės buvo lauktos ir išsvajotos, o kitiems – visiškai nepriimtinos. Vieni darbuotojai taip dirbdami yra labiau motyvuoti: jie siekia efektyviai išnaudoti darbo valandas, o laiką, skirtą kelionei į biurą, skirti sau, tačiau yra darbuotojų, kurie negali dirbti vienumoje arba neturi namuose patogių darbo sąlygų, todėl darbas biure jiems yra ženkliai patrauklesnis ir produktyvesnis.
Masiška transformacija į nuotolinį darbą pandemijos metu buvo tarsi globalus eksperimentas, kurio kitomis aplinkybėmis niekas nebūtų ryžęsis padaryti. Nemaža dalis lietuvių „pasimatavo” hibridinį darbą ir, tikėtina, pasidarė asmenines išvadas, tinka jiems toks darbo stilius ar ne. Nuotolinis darbas, kaip naujas fenomenas, Jungtinėse Valstijose atsirado dar aštuntajame dešimtmetyje, todėl jau buvo tyrimų ir šablonų, kaip organizuoti tokį darbą, kaip vadovauti komandoms ir kaip palaikyti komandos dvasią. Šiuo metu verslas ir mokslas žengia koja kojon, tad po pirmų pandemijos mėnesių Vakarų šalyse jau buvo leidžiamos knygos, kaip dirbti nuotolinio darbo režimu vykstant pasaulinei pandemijai. Todėl dabar vyksta natūrali darbo erdvių evoliucija, o komandų vadovai tampa arba hibridinio darbo ekspertais, arba įkaitais.
– Šiuo metu ISM universitete rašote disertaciją apie ateities darbo biurus (“The Future of the Office: Environmental Psychology of Productive and Healthy Workspace”), taip pat atliekate tyrimą apie tai, kokią įtaką darbuotojų produktyvumui daro skirtinga aplinka. Kokiomis įžvalgomis jau galėtumėte pasidalinti?
– Mūsų gyvenimo kokybę nemaža dalimi sudaro laiko, praleisto darbe, kokybė, o ji neatsiejama nuo darbo aplinkos kokybės. Mane sudominusi kryptis yra aplinkos psichologija, tyrinėjanti santykį tarp žmogaus ir tarp natūralios arba žmogaus sukurtos aplinkos. Tai ypač aktualu žengiant hibridinio darbo kryptimi. Iki šiol buvęs supratimas, jog biuro aplinka skirta dirbti, o namų aplinka – ilsėtis, keičiasi siekiant rasti kokybišką gyvenimo ir darbo balansą.
Pandemijos metu atliktas kokybinis tyrimas (interviu) parodė, kad darbuotojams labai sunku pasiekti tą balansą ir, nors produktyvumas dirbant iš namų didėjo, pasitenkinimas darbu mažėjo, todėl svarbu buvo išsiaiškinti darbuotojų fizinio, funkcinio ir psichologinio komforto rodiklius. Šiandien mokslininkų tyrimai rodo, kad darbo produktyvumui didelės įtakos turi natūrali aplinka, kitaip tariant, gamta. Todėl didžiosios įmonės, tokios, kaip “Amazon” ar “Google”, biurus stato su terasomis ant stogų, parkais ar net žiemos sodais. Ši tendencija pamažu atkeliauja ir į Lietuvą, nes ir mes tampame sąmoningesni ir reiklesni mus supančiai aplinkai. Savo tyrimu bandau išanalizuoti, kiek natūralių elementų darbuotojai turi savo darbo vietose ir kokią įtaką jie daro jų veiklos produktyvumui. O kaip atrodys ateities darbo erdvių tendencijos – klausimas, neduodantis ramybės ne tik dizaineriams, bet ir mokslininkams bei psichologams.
– Kaip gali keisti žmogaus gyvenimą gyvenamoji arba darbo erdvė? Kaip jo nuotaiką, emocijas, bendrą psichologinę būseną gali įtakoti aplinka?
– Namai mums yra ne tik vieta, bet ir būsena – ramybės ir saugumo simbolis. Namie dažnai būname išsigryninę realių namų ir vidinių namų santykį, jaučiame ramybę ir šilumą tiek fizine, tiek emocine prasme. Todėl darbą į namus reikia įsileisti atsargiai – skirti darbui kambarį ar kitą konkrečią vietą tam, kad fiziškai atskirtumėte, kur pasibaigia darbas ir kur prasideda namai.
Mūsų savijautai įtakos turi daug bazinių veiksnių: natūrali šviesa, triukšmas, oro užterštumas, temperatūra, taip pat ir aplinkos spalvos, ergonomika ar net sentimentalūs akcentai, įprasminti interjere. Ir nors didžiąją laiko dalį praleidžiame pastatuose, vis dėlto didžiausią teigiamą aplinkos efektą mums duoda natūrali gamta. Tad, jei norime jaustis geriau, turime daugiau laiko praleisti gamtoje. Tyrimai rodo, kad buvimas gamtoje, miške ar parke, padeda atsipalaiduoti, pasitaiso žmogaus psichologinė sveikata (mažėja nerimas, nuovargis, įtampa). Taip pat gamta turi teigiamos įtakos fiziniams žmogaus procesams, pavyzdžiui, sumažina kraujo spaudimą, sulėtina pulsą, sumažina kortizolio kiekį ir t.t. Atrodo, visiškai natūralu rinktis būstą prie miško ar parko, tačiau iki šiol nekėlėmė reikalavimų, kad darbo vietoje būtų žalios erdvės. Tikiuosi, kad augant žmonių sąmoningumui, pasikeis požiūris bei reikalavimai ir darbo vietai.
– Esate ne tik hibridinio darbo teoretikė, bet ir praktikė, išbandžiusi ne vieną darbo vietą, atlikote tyrimą ieškodama patogiausios bendradarbystės vietos Lietuvoje. Ar galite įvardinti, kuri iš išbandytų darbo vietų jums pasirodė patraukliausia?
– Teko išbandyti daugybę įvairių darbo vietų: biurą, darbą namie prie virtuvės stalo, taip pat dirbau įvairiose kavinėse, bibliotekose, viešbučiuose, bendradarbystės (coworking) erdvėse bei sodybose. Kiekviena vieta turi savo pliusų ir minusų. Produktyviausia vieta man asmeniškai yra namie – nėra biurui būdingo šurmulio, lengviau susikaupti, be to, susitaupo laikas, skirtas kelionei į biurą ir atgal.
Tačiau didelis darbo iš namų minusas yra tas, kad nėra gyvai su kuo pasitarti, padiskutuoti. Po karantino, deja, didelė mano komandos dalis liko dirbti namuose, tad, net ir atvykus į biurą, neliko bendruomeniškumo jausmo. Malonus atradimas man buvo bendradarbystės erdvės. Lietuvoje jų jau įkurta labai daug, todėl tikrai yra iš ko rinktis – nuo didelių centrų didmiesčiuose iki mažiausių miestelių rajonuose. Kaip ir bibliotekose, taip ir vadinamuosiuose „co-workinguose” labiausiai įkvepia aplink kaukšintys į klaviatūras pirštai, o prie puodelio kavos galima pabendrauti ir susipažinti su naujais žmonėmis.
Viešbučiai, mano nuostabai, vis dar nemato potencialo siūlyti ne tik nakvynę, bet ir darbo vietos alternatyvą – kiek teko susidurti, retas viešbučio kambarys turi rašomąjį stalą, prie kurio būtų patogu dirbti. O sodybos, kaip ir galima nuspėti, dažnu atveju turi ryšio ir interneto problemas. Vis dar ieškau geriausio santykio tarp namų, biuro ir trečiųjų šalių nestandartinių darbo vietų, kurios ne tik didintų produktyvumą, bet ir įkvėptų.
– Kaip manote, ar visiems asmenybės tipams tinka nuotolinis darbas? Ką jūs rekomenduotumėte, patartumėte darbdaviams?
– Mano pagrindinė rekomendacija – kalbėti su savo darbuotojais, išsiaiškint jų poreikius bei galimybes. Taip pat svarbu išlaikyti lankstumą tarp darbo biure ir darbo nuotoliniu būdu. Įmonės turi pasirinkusios skirtingas strategijas, pavyzdžiui, dar 2021 metų vasarą Lietuvos IT rinkos lyderiai „Vinted” ir „Tesonet” komunikavo, kad renkasi hibridinį darbo modelį, tačiau visi darbuotojai privalo dirbti biure dvi arba tris dienas per savaitę, o kitomis dienomis darbuotojai renkasi asmeniškai – dirbs iš namų, biuro ar kokios kitos pasirinktos darbo vietos, ar net šalies.
Didelė tikimybė, kad ekstravertiškos asmenybės rinksis dažniau būti biure, tačiau daug įtakos gali turėti turėti ir atmosfera bei kultūra įmonėje. Stereotipiškai gali atrodyti, kad intravertas mieliau dirbtų namie, tačiau reikia išsiaiškinti, ar konkretus darbuotojas turi tinkamas sąlygas ten dirbti. Gali būti, kad darbuotojo būstas nedidelis ir nėra galimybės turėti atskiro kambario ar erdvės darbui, gali būti, kad namuose yra mažų vaikų, kurie nuo ryto iki vakaro triukšmauja, taip pat gali būti, kad darbuotojas vis dar studentas ir dalinasi bendrabučio kambarį su kambariokais. Taigi, pagrindinė užduotis – kalbėtis, klausti ir išgirsti.
