Po Lietuvą keliaujantis vaidila: vakar laiminau vardynas, šiandien – jungtuves, rytoj padėsiu atsisveikinti su mirusiu artimuoju

Siekis pažinti senąją baltų kultūrą ir joje slypinčią išmintį Gediminą Žilį lydėjo nuo ankstyvos paauglystės. Besidomėdamas mitologija ir papročiais, jis pradėjo rengti liaudies dainų vakarus Vilniaus dailės akademijoje ir nė nepajuto, kaip žmonės ėmė prašyti ne tik kartu paminėti kalendorines šventes, bet ir vesti jungtuvių apeigas pagal senuosius papročius, palaiminti vaikus, palydėti išėjusius į paskutinę kelionę.„Romuvos“ dvasininkas, vaidila Gediminas Žilys

Menininkas, multimedijos projektų kūrėjas Augustinas Našlėnas ir Šeiko šokio teatro komunikacijos vadybininkė, flamenko atlikėja Greta Seiliūtė neseniai sumainė aukso žiedus. Savo gyvenimus pora susiejo baltiškų jungtuvių ritualu ant Kalniškės piliakalnio Gargžduose.

„Gargždai – mano gimtinė. Su ja mane sieja ypatingas ryšys. Artimiausiu metu su Greta planuojame persikelti gyventi iš Klaipėdos į Gargždus. Tad dėl ceremonijos vietos nebuvo diskusijų. Juolab kad ir susižadėjome ten pat – ant Kalniškės piliakalnio.

Baltiškų jungtuvių apeigas rinkomės, nes mums iš esmės buvo svarbus ritualas, įvedantis į naują būvį. Baltiškos apeigos pasirodė artimiausios, paprastos ir veiksmingos, be nereikalingų pagražinimų. Jas vedantį grupių „Atalyja“ ir „Skylė“ narį, „Romuvos“ dvasininką – vaidilą Gediminą Žilį mes pažinojome iš festivalio „Mėnuo Juodaragis“.

Jis kasmet daro festivalio atidarymo ir uždarymo apeigas. Ne kartą jose dalyvavome ir jautėme jų tikrumą ir nuoširdumą. Rekomendavo ir pažįstami, kurie seniau pas Gediminą tuokėsi. Todėl vieningai sutarėme jį kviesti", – sakė A. Našlėnas.

Svarbu pastebėti ženklus

Siekis pažinti senąją baltų kultūrą ir joje slypinčią išmintį Gediminą Žilį lydėjo nuo ankstyvos paauglystės. Besidomėdamas mitologija ir papročiais, jis pradėjo rengti liaudies dainų vakarus Vilniaus dailės akademijoje ir nė nepajuto, kaip žmonės ėmė prašyti ne tik kartu paminėti kalendorines šventes, bet ir vesti jungtuvių apeigas pagal senuosius papročius, palaiminti vaikus, palydėti išėjusius į paskutinę kelionę.

„Taip ir keliauju po Lietuvą. Vakar laiminau vardynas, šiandien jungtuves, rytoj padėsiu atsisveikinti su mirusiu artimuoju“, – sakė G. Žilys, dėliodamas baltiškų jungtuvių altoriaus daiktus. Pats altorius – sudedamas stalelis, išdrožtas iš ąžuolo, puoštas baltiška simbolika. Ant jo – austos juostos, kuriomis surišami jaunieji, dubuo, kuriame perduodama ugnis sutuoktiniams iš jų santuokos laužo, ritualinis gėrimo indas, nužiestas iš dviejų susisiekiančių dalių ir skirtas porai gerti iš vieno indo ir t. t.

„Čia nėra nė vieno atsitiktinio daikto. Dauguma jų yra žmonių padovanoti. Priimu juos kaip ženklus, kurių labai daug būna, kai eini savo keliu, tik reikia juos pastebėti ir sekti. Kai tik pradėjau šią veiklą, daug kas pirštu prie smilkinio sukiojo, o dabar norinčiųjų susituokti su baltiškomis apeigomis atsiranda vis daugiau“, – pasakojo vaidila.

G. Žilys pažymi, kad vestuvės – labai svarbus gyvenimo įvykis, svarbus virsmas, todėl žmonėms reikia prasmingos apeigos.

„Daugelis norinčiųjų tokių jungtuvių – prijaučiantys baltiškai tradicijai bendruomenės nariai, taip pat daugiau pakeliavę, išsilavinę, tokie gana modernūs žmonės.

Kita vertus, kartais apsisprendimas rengti baltiškas jungtuves – tai savotiškas kompromisas. Yra žmonių, kurie nenori eiti į bažnyčią, bet nori kažko prasmingiau nei tik civilinė metrikacija, o šios apeigos yra savos, net jei nesi bendruomenės narys, nes ateina iš protėvių. Kiekvienos vestuvės – vis nauja istorija", – pasakojo G. Žilys.

Vis dėlto senosios baltų apeigos – ne pramoga, todėl G. Žilys sako jungtuvių bet kam neatliekantis. Prieš šventę pabendravęs su jaunaisiais, vaidila išsiaiškina, dėl kokių priežasčių žmonės nori šios apeigos, ir jei jiems tai tiesiog pramoga, sako negalėsiantis apeigų atlikti.

Kontraktas su Perkūnu

Neįtikėtinai klostėsi ir Gretos bei Augustino vestuvių dienos scenarijus. Diena išaušo apniukusi. Orų prognozės pranašavo 100 procentų smarkų lietų. „Likus vos kelioms valandoms iki ceremonijos šventę padedančios organizuoti profesionalės paskelbė, kad ceremonija vyks sodyboje, kur buvo numatyta vėlesnė šventės dalis. „Nuvažiavau ten, apžiūrėjau sodybą ir pasakiau, kad nereikėtų keisti numatytos vietos, nes piliakalnis labai svarbus šiai porai“, – prisiminė G. Žilys.

Taip buvo likta prie pirminio vestuvių scenarijaus. Neįtikėtina, tačiau visą ceremoniją, kuri užtruko apie valandą, nelijo. Ir tik tada, kai sutuoktiniai po ritualo nuėjo į naują gyvenimą piliakalnio takeliu, iš dangaus ėmė kristi stambūs lašai. „Mano kontraktas su Perkūnu baigėsi“, – nusišypsojo G. Žilys.

Apeigose – daug simbolikos

„Visos apeigos pagal baltų papročius atliekamos prie ugnies, kuri užkuriama ypatingoje vietoje – ant piliakalnių, alkakalnių, giminės sodybose prie senų medžių. Svarbiausia pasirinkti vietą, kurioje jaunieji jaustų ryšį su protėviais, sulauktų jų palaikymo“, – pažymi vaidila.

„Apeigoje svarbūs tam tikri veiksmai – pirmiausia užkuriama ugnis, palabinami dievai, skamba sutartinės, senosios giesmės, kanklės. Jaunieji sumaino žiedus, pasako priesaiką, su tradicine juosta arba lininiu rankšluosčiu jiems surišamos rankos, tuomet jie tris kartus apvedami aplink ugnį laiminant grūdais, linkint vaisingumo. Labai svarbu apeigoje – tėvų palaiminimas, artimųjų ir draugų sakomi linkėjimai, kurie būtinai išsipildo“, – sako G. Žilys.

Vis dėlto kiekvieną kartą apeiga gali šiek tiek skirtis, nes svarbu atsižvelgti į konkrečią situaciją ir pajusti besikuriančią šeimą – pasitaiko įvairių situacijų, pavyzdžiui, tuokiasi jau ne jauni žmonės, galbūt sutuoktiniui numirus, jau būna ir vaikai užauginti, tuomet apeiga gali būti kitokia, atliepti susiklosčiusias aplinkybes, bet apeigos esmė lieka ta pati.

„Pagrindinė jungtuvių prasmė – dviejų žmonių sąjunga. Kad ji įvyktų, reikalingas ir atsiskyrimas – nuotaka atsiskiria nuo savo šeimos, ateina į vyro šeimą, keičiasi jos pavardė. Dabar mes anksčiau išeiname iš namų, bet psichologine prasme tas atsiskyrimas išlieka.

Nusprendus susituokti, atsiranda įsipareigojimas, perėjimas į kitokį kokybinį santykį, o tą perėjimą lydi apeigos. Žmogui perėjimas svarbus, nes reikia vienus dalykus paleisti, kitus priimti, kuriami nauji santykiai ne tik tarp jaunųjų, bet ir tarp giminių, taigi apeigos susijusios su platesniu kontekstu", – paaiškina G. Žilys.

Apeigose svarbu, kad žmonės suprastų, kokie veiksmai atliekami ir ką jie reiškia, todėl prieš jungtuves su jaunaisiais daug kalbamasi ir jiems viskas paaiškinama. Anot G. Žilio, kai jaunieji supranta apeigos prasmę, įvyksta tam tikri gilūs, ypatingi potyriai.

Harmonija po ceremonijos

„Jungtuvių apeigų metu stengiausi būti čia ir dabar, patirti, neanalizuoti. Man asmeniškai stipriausias išgyvenimas buvo nuometėlio rišimas. Kai už nugaros tau stovi kelios kartos svarbiausių gyvenimo moterų, riša nuometėlį, atrodo, kad jauti visų, galbūt ir promočių buvimą, apsaugą, meilę, galią...

Po ceremonijos užliejo harmonijos jausmas, pojūtis, kad viskas buvo teisingai, taip, kaip mums reikėjo“, – po šventės dalijosi Greta.

Augustinas jungtuvių apeigą apibūdino kaip ilgos (apie 15 metų trukusios) savo kelionės ir vidinių transformacijų serijos atomazgą.

„Jaučiau šventę ir atpildo už sunkų darbą džiaugsmą. Gyvenimas, kurį su Greta pradėjome nueidami tuo takeliu po ceremonijos, jau yra visai kitas, naujas, bendras mūsų abiejų. Kitą dieną po ceremonijos pasipylė puikių naujienų ir pasiūlymų lavina, jaučiausi nustebintas ir dėkingas, kad tas naujas gyvenimas prasideda taip intensyviai iškart“, – šypsojosi laimingas Augustinas.