O šeimoje kartu su žmona Lina augina ir labiausiai gyvenime brangina dvi atžalas – septynerių metų dukrytę Rusnę ir trylikametį sūnų Paulių.
Slėpė esąs iš provincijos
Vaidas Pocius kilęs iš Žemaitijos, Skuodo rajono Barstyčių kaimo.
„Didžiuojuosi savo šaknimis, nors kiek save atsimenu, pirmaisiais metais, kai išvažiavau studijuoti į Kauną, būdavo tokių situacijų, kur tarsi kažkaip natūraliai bandydavau nuslėpti savo kilmę. Slėpė visi, retas prisipažindavo, kad jis iš provincijos, ir tai buvo kvaila. Jeigu galėčiau atsukti laiką, tikrai nesigėdyčiau. Esmė, ne kur tu gimei ir augai, o kokios tavo vertybės ir kokiu vidumi esi žmogus“, – pokalbį pradėjo V. Pocius.
Vaidas užaugo keturių vaikų šeimoje. Du brolius ir dvi seseris užaugino mama Kazimiera ir tėtis Vladas.
Laimėjęs konkursą atsidūrė Panevėžyje
Studijų metais, kai V. Pocius mokėsi tuometinėje Lietuvos kūno kultūros akademijoje, kur įgijo fizinio ugdymo mokytojo specialybę, susipažino su žmona, panevėžiete Lina.
„Kalbant atvirai, žmona yra mano pirmoji meilė. Šiandien tai nepopuliaru, bet vėlgi aš dėl to nepergyvenu, gal esu sentimentalus ir senamadiškas, bet tiesiog taip sutapo, yra toks posakis – atitiko kirvis kotą. Lina buvo ir yra pati gražiausia, bet pirmiausiai mane ji sužavėjo savo vidinėmis savybėmis“, – atviravo pašnekovas.
Po studijų Kaune pora persikėlė į Vilnių. Ten dvejus metus mokėsi Mykolo Romerio universitete, kur V. Pocius baigė viešojo administravimo studijas. Be to, įsimylėjęs Vaidas ryžosi ir dar vienam svarbiam žingsniui – ant Gedimino kalno pasipiršo savo mylimajai, ir šiemet pora švenčia penkiolikos metų vedybinio gyvenimo sukaktį.
Tiesa, kai atėjo laikas priimti sprendimą likti Vilniuje ar važiuoti kitur, Panevėžys laimėjo. Prisidėjo ir tai, kad kaip tik tuo metu Panevėžio rajono savivaldybė skelbė konkursą į Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas. V. Pocius laimėjo konkursą. Savivaldybėje jaunas specialistas dirbo beveik penkerius metus. O kita karjeros stotele tapo Krekenavos Mykolo Antanaičio gimnazija.
Gimnazijoje – jau 12 metų
„Savivaldybėje, biurokratiniame darbe, jaučiau vidinį poreikį keisti darbą, trūko saviraiškos, savirealizacijos, o mokykla – jaunų žmonių terpė, kur galima tobulėti. Kaip tik tuo metu vyko net keli konkursai mokyklų vadovų pareigoms užimti. Pasitariau su šeima, skyriaus vedėju. Laimėjau konkursą ir iki šios dienos nesigailiu“, – tvirtino jau dvylika metų gimnazijai vadovaujantis V. Pocius.
Šiųmetiniai abiturientai yra pirmoji laida, kurią V. Pocius pasitiko kaip pirmokus, kartu užaugo ir išleidžia į savarankišką gyvenimą.
Vertina vaikų idėjas ir vizijas
Mokykloje bendravimas su gimnazijos vaikais yra betarpiškas. „Stengiuosi būti tas vadovas, kuris su vaikais kalbasi, stengiuosi juos išgirsti, dalyvaujame diskusijose. Pastebiu, kad vaikai drąsėja, išsako poreikius, norus ir mes kartu kuriam gimnazijos strategiją. Vaikai kitų dažnai nuvertinami, bet jie turi fantastinių idėjų ir vizijų“, – džiaugėsi vadovas ir tęsė mintį, kuri nusikelia į bene mylimiausią V. Pociaus vietą – sporto salę.
„Kita kryptis – krepšinis. Tie, kurie lanko krepšinio būrelį, tampa savesni, artimesni. Pastebiu, kaip prieš kitus vaikus jie bando parodyti, kad direktorius yra draugas, bet stengiuosi to nesureikšminti ir pabrėžiu, kad visi vaikai lygūs, nesvarbu ar sportuoja, ar knygas skaito, gal gražiai deklamuoja ir turi puikią atmintį, ar technologijose nardo kaip žuvis. Esame visi lygūs“, – kalbėjo V. Pocius.
Paklaustas, ką pats gauna iš vaikų, direktorius sakė: „Labai daug. Man keturiasdešimt metų, bet tikiu, kad vis dar augu ir tobulėju kaip žmogus. Vaikai, kurie supa mane, prie to ypač daug prisideda.“
Šeimoje bando laviruoti
Kiekvieną dieną po darbų direktorius gimnazijos duris užveria su šypsena ir grįžta į namus, kur jo laukia šeima – septynerių Rusnė, trylikametis Paulius ir žmona Lina.
„Stengiuosi būti tas, kuris išklauso. Stengiuosi rasti laiko, bet tai nėra taip lengva. Kaip taisyklė vakare ir vienas, ir kitas vaikas reikalauja dėmesio. Tai vienam namų darbus reikia padėti paruošti, tai į krepšį pamėtyti, su dviračiais pasivažinėti, kitas tik pasivaikščioti nori. Tų veiklų yra, ir stengiamės bendro laiko atrasti, kad visi keturi turėtume ką veikti. Būna, pasiskirstom – aš su vienu vaiku, žmona su kitu. Bandom kažkaip laviruoti“, – sakė jis.
V. Pocius pasakoja, kad jų šeimoje pati svarbiausia tradicija – penktadieninis „čipsadienis“, kada visa šeima susirenka namuose ir kartu žiūrėdami išsirinktus filmus, kramsnoja traškučius. Kartu šeima aptaria ir svarbiausius savaitės įvykius, planuoja savaitgalio veiklas ar šiaip šnekučiuosi prie stalo.
Yra kur augti ir tobulėti
„Kaip bebūtų, didžiausią krūvį veža žmona, bet mažų pareigėlių turiu ir aš“, – šypsojosi tėtis. Vaidas neša šiukšles, keičia elektros lemputes, retsykiais gamina maistą. „Nuo to nenusišalinu. Stengiuosi taktiškai ir gražiai įsitraukti į šią veiklą. Prašau žmonos: duok ir man kokias bulves nuskusti ar dar kažką padaryti. Apskritai mano ritualas yra užminkyti tešlą varškėčiams, tik aš vienas kepu vaflius, na ir, žinoma, stengiuosi palaikyti tvarką, grindis pašluoju“, – linksmai vardijo pašnekovas.
Anot Vaido, atsiradus vaikams gyvenimas pasisuko 360 laipsnių kampu. „Pokytis buvo didelis, buvo ir ašarų, ir sunkių, bemiegių naktų, bet su tuo susigyvenom. Laikas eina greitai ir matom, kad vaikai jau nebemaži. Visada vienas kitą palaikome, kartu džiaugiamės, padedam vieni kitiems išgyventi užklupusius rūpesčius. Norėčiau būti pats geriausias tėtis pasaulyje, bet tikrai toks nesu. Daug diskutuojame su žmona, dalyvaujame įvairiuose mokymuose, seminaruose. Tarsi tų teorinių žinių yra daug, bet kai jas reikia praktiškai taikyti, kyla tam tikrų niuansų ir keblumų. Yra dalykų, kuriuose dar galiu augti ir mokytis“, – pokalbį baigė dviejų vaikų tėtis.