Po darbo fabrike sėsdavo prie drobės

Girsūduose užaugusi Jovita Grigalionytė namus kaime prisimena labai šviesiai – juk gamtos apsuptis yra turbūt pati geriausia aplinka augti. O šeimos šiluma ir palaikymas leido drąsiai rinktis savo ateitį. Baigusi mokyklą baigė interjero dizaino studijas kolegijoje.

Po studijų bandė rasti darbo Vilniuje, tačiau draugas pasiūlė važiuoti į Norvegiją vasarai.

„Tipinė istorija. Dirbau fabrike ir pasilikau kur kas ilgiau, nei planavau. Ir visada piešdavau. Buvo sunku – svetima šalis, darbas nemėgstamas. Pinigų uždirbi, gali keliauti, bet tai tavęs neužpildo, jei kiekvieną dieną turi daryti tai, kas ne prie širdies. Galiausiai mečiau tą darbą, išsiskyriau su draugu“, – gyvenimo lūžį atskleidžia pašnekovė.

Foto: Asm. albumas


Visą tą laiką moteris tapė tuo metu tai buvo lyg terapija.

Metusi darbą išvyko pakeliauti į Italiją. Ilsėjosi, lankė galerijas, ieškojo įkvėpimo. O neilgai trukus atsirado galimybė ir pačiai surengti parodą – Norvegijoje, Straumės miesto dideliame prekybos centre.

Jovitos darbai – abstraktūs, išreiškiantys nuotaiką, susikaupusias emocijas, patirtį. „Bandau ieškoti įvairių formų, bet manau, kad viskas ateina iš vidaus – iš minčių, problemų, gerų ir blogų dalykų, patirčių, taip pat kelionių, muziejuose pagauto įkvėpimo…“ – pasakoja apie savo darbus.

Foto: Asm. albumas


Parodoje – itin jautrus paveikslas

Paroda sulaukė susidomėjimo, populiarumo ir taip prasidėjo naujas Jovitos gyvenimo etapas. Atsirado ir daugiau pasiūlymų, tad netrukus Jovitos kūriniai papuošė vieną restoraną Bergene, moteris jau ruošėsi parodąi Londone, tačiau prasidėjusi pandemija pakoregavo planus.

Vis tik Jovita rankų nenuleido. Atskirties laiką išnaudojo produktyviai – ėmė mokytis norvegų kalbos. „Čia, Norvegijoje, kalba labai svarbi. Didelis minusas, kad jos nemokėjau. Daug lietuvių taip save izoliuoja, negali kontaktuoti, ieškoti geresnio darbo“, – pasakoja Jovita.

Moteris kalbos kursus lanko suaugusiųjų mokymo centre, kur mokosi apie pusę tūkstančio žmonių, atvykusių į Norvegiją iš daugiau nei 40 šalių. Netrukus Jovita sulaukė pasiūlymo savo paveikslais papuošti ir mokymo centrą. Neseniai paroda buvo atidaryta, o joje – ir vienas itin jautrus paveikslas.

Temą padiktavo Ukrainoje prasidėjęs karas. Jovitai norėjosi išreikšti jausmus, kuriuos patiria dėl tų, kurie kovoja netoli Lietuvos. „Į kalbos kursus ateina ir ukrainiečiai. Pamaniau, kad būtų labai gražu, jei jie pamatytų kaip palaikymo ženklą skirtą meno kūrinį“, – pagalvojo tapydama.

Foto: Asm. albumas


Paveikslas – abstrakcija, kurioje vyrauja dvi spalvos, mėlyna ir geltona, matyti žmonių figūros. „Norėjau, kad visi tie žmonės, dabar kenčiantys karą, jaustųsi ne vieni, jaustų palaikymą. Visi mato, žino ir supranta, kad taip neturi būti. Kiekvienas sveiko proto žmogus, tikiu, išgyvena už juos. Labai skaudu ir gaila“, – kalba autorė.

Jovita džiaugiasi – į parodos atidarymą susirinko daug žmonių. O karo Ukrainoje tematika nutapytas paveikslas iškart sulaukė pirkėjo – jį įsigijo apskrities vadovas. Tapytoja iškart žinojo, kad gautus pinigus skirs Ukrainai, fondui „Gelbėkit vaikus“.

Foto: Asm. albumas


Su ukrainiečiais Jovita susitinka tiesiogiai, drauge mokosi kalbos. „Karo pabėgėlių srautas nemažas, dauguma jų gyvena viešbučiuose arba pas gimines, laukia dokumentų“, – pasakoja.

Norvegai – draugiški

Kūryba Jovitai suteikė jėgų keisti gyvenimą: „Jei nebūčiau piešusi, kai dar dirbau fabrike, nebūčiau pasiekusi to, ką dabar turiu, kur dabar esu. Reikia keliauti mažais žingsneliais ir sulauksi rezultato, net jei aplinkybės tuo metu ir neatrodo pačios geriausios – esi svetimoje šalyje, dirbi sunkų, nemėgstamą darbą, esi vienišas. Norint pokyčių, reikia stengtis ir viskas bus gerai. Be to, aplink visada atsiranda žmonių, kurie padeda“, – sako.

Foto: Asm. albumas


Paklausta, kaip sekėsi pritapti Norvegijoje, atsako: „Norvegai iš pažiūros uždari, bet labai draugiški žmonės. Matydami, kad kitas stengiasi, visada pagirs, palaikys. Norvegijoje – nemaža ir lietuvių bendruomenė. Buriasi draugėn, kartu švenčia tautines šventes.“

Kai tik gali, moteris grįžta namo pas tėvus, aplanko močiutę. Pirmaisiais metais grįžusi iš Norvegijos skubėdavo į Vilnių papramogauti. Vėliau to reikėjo vis mažiau. Sako, susidėlioja prioritetai, lieka tai, kas svarbiausia, kai norisi tiesiog pabūti namie su šeima.