Tūkstančiai jo nuotraukų seka pačias įvairiausias istorijas: nesurežisuotas, iki nuogumo tikras, juokingas, komiškas, o kartais ir iki šiurpumo tragiškas.

Dembavos kultūros centre atidarytoje personalinėje Pauliaus fotografijų parodoje dvidešimt trys jo darbai pasakoja tai, ką spaudos fotografas mato kiekvieną dieną. Skambučio su pasiūlymu surengti savo darbų parodą P. Židonis sulaukė dar metų pradžioje. Trejus metus „Sekundės“ redakcijoje dirbantis 31-erių Paulius nusprendė parodos lankytojams atskleisti unikalius fotožurnalistikos žanro užkulisius. Juolab kad pamatyti panašaus stiliaus ekspoziciją nėra dažnas reiškinys fotografijos meno pasaulyje.

Foto: P. Židonio nuotr.


Paneigti mitus

Paulius pastebi, jog šiuo įtemptu laikotarpiu visuomenės požiūris į žiniasklaidą, o kartu ir į žurnalistikos fotografiją gana atsargus, apipintas mitais. Jam norėjosi įrodyti, jog „Sekundės“ fotografijose viskas yra tikra: spaudos fotografas fiksuoja tai, kas vyksta čia ir dabar, taip, kaip išties yra, nors kartais tai gali pasirodyti neįtikėtina.

„Jaučiu, kad nuo pandemijos pradžios atsirado daugiau įtarumo, nepasitikėjimo. Esą negali taip būti, galbūt yra kita tiesa. Pagalvojau, jog reikia parodyti žmonėms, kad mūsų darbe nėra jokios vaidybos ar režisūros. Fotožurnalistika yra šviežių įvykių iliustravimas. Nuotrauka tekstui suteikia tikrumo – tai įrodymas, jog konkretus įvykis tikrai nutiko. Viena nuotrauka gali papasakoti visą istoriją“, – sako fotografas.

Foto: P. Židonio nuotr.


Pagrindinė taisyklė – dirbti etiškai

Dirbdamas P. Židonis visų pirma vadovaujasi etikos taisyklėmis ir sau nusibrėžęs griežtas ribas. Anot jo, pasaulyje veikia ir vadinamieji paparacai. Nors jie priskiriami prie fotožurnalistų, bet pastarieji su tokiais nenori turėti nieko bendra. Anot Pauliaus, paparacų tikslas visai kitas: ne nušviesti įvykius, kaip tą daro pats ir kolegos, bet gauti iš jų naudos. Paparacų darbe etikos mažai. Dažnas jų pažeidinėja taisykles, netiesioginius susitarimus, ko etiškas spaudos fotografas sau niekada neleistų.

„Nuvažiavęs į įvykio vietas visada noriu padaryti kadrą, kuris būtų unikalus, bet žinau, kad negaliu peržengti ribų. Galiu rizikuoti, bet ar verta? Fotožurnalistas turi būti tylus stebėtojas. Jis savo elgesiu negali turėti įtakos patiems įvykiams, jų keisti ar režisuoti“, – pabrėžia P. Židonis.

Foto: undefined


Kuria metraščius „Sekundės“ redakcijai

P. Židonis per mėnesį pateikia per tūkstantį nuotraukų. Įspūdingas skaičius žinant, kiek laiko fotožurnalistas praleidžia ruošdamas jas spaudai. Ir tai – tik jau atrinktos nuotraukos.

Skaitytojų akis pasiekia vidutiniškai apie 25 proc. visų Pauliaus padarytų kadrų. Jis skaičiuoja per trejus darbo redakcijoje metus fotoaparato mygtuką paspaudęs per šimtą tūkstančių kartų. Peržvelgęs pastarųjų dvejų metų archyvus, P. Židonis parodai atrinko 25 nuotraukas. Sako, ieškojęs tokių, kurios geriausiai atskleistų, kuo išties gyvena Panevėžys. Nuotraukose užfiksuoti ir miesto vaizdai bei pokyčiai, ir renginiai, ir sporto akimirkos, ir net tragiški įvykiai keliuose. Trys darbai atspindi jau šių dienų aktualijas.

Foto: P. Židonio nuotr.


„Pirmosiomis dienomis, kai rusai įsiveržė į Ukrainą, Panevėžyje, prie Savivaldybės, organizuota palaikymo akcija ukrainiečiams. Susirinko daugybė žmonių. Anksčiau ar vėliau visos šios nuotraukos nuguls į archyvus ir turės išliekamąją vertę, taps šio laikotarpio metraščiu“, – svarsto spaudos fotografas.

Vienoje P. Židonio parodai atrinktoje nuotraukoje matyti policijos greičio matuoklis, vadinamasis trikojis. „Atrodytų, elementarus dalykas. Bet pačiomis pirmosiomis dienomis, kai jis buvo pradėtas testuoti Panevėžyje, vairuotojai net persisukę žiūrėdavo, kas per nematytas daiktas į juos nukreiptas. Dabar jis jau nieko nenustebintų, bet tuo metu įamžintas paprasčiausias trikojis turėjo visai kitokią prasmę“, – pasakoja Paulius.

Foto: P. Židonio nuotr.


Visuomenės akys

Prieš parodos atidarymą P. Židonis daugiau pasidomėjo fotožurnalistikos ištakomis. Amerikos pilietinio karo metais atsirado mobilesnės fotokameros. Atsirado ir fotografai, kurie pirmieji atsidurdavo karštuosiuose taškuose, karo zonose, jie ir įamžindavo istoriškai labai svarbius įvykius.

Kitas svarbus žingsnis fotožurnalistikoje įvyko maždaug apie 1930–1950 metus – prieš ir po Antrojo pasaulinio karo. Tais laikais viena pagrindinių karo taisyklių buvo ta, jog nei žurnalistai, nei fotografai karo zonoje negalėjo būti liečiami. Skirtingai nuo to, kas dabar vyksta Ukrainoje.

Foto: P. Židonio nuotr.


„Dokumentiniuose kadruose įamžinta, kaip fotožurnalistai dirba karo sąlygomis. Jų ginklas – tik fotokamera: atakuojančio naikintuvo priekyje įsitaiso fotografas arba operatorius, o tik už jo pilotas. Galima sakyti, jog jie būna akys, kurios įamžina, ko paprastai žmogus nepamatys. Fotožurnalistų vaidmuo tokiuose įvykiuose itin svarbus“, – pasakoja Paulius.

Paklaustas, ar kada nors išdrįstų vykti į karštuosius pasaulio taškus, P. Židonis svarsto, jog jaučia šiokį tokį smalsumą, tačiau tam reikia didžiulio pasiruošimo – tiek psichologinio, tiek fizinio.

„Karo fotografai jau daug metų yra tikrąja to žodžio prasme atsidavę tokiam darbui. Tai nėra atsitiktinių vaizdų fotografavimas. Karo zonoje gali nutikti visko – pamatęs šokiruojantį vaizdą gali sutrikti ir tiesiog netekti jėgų nukreipti objektyvo. Tokių fotografų nepamatysi fotografuojant Lietuvos žvaigždes, pozuojančias prie sienelės“, – teigia Paulius.

Foto: P. Židonio nuotr.


Be saldaus glamūro

Nuo tada, kai susidomėjo fotografija, greta P. Židonio visada ėjo šokis ir jo įamžinimas. Tačiau dabar jis šokio fotografiją pastūmęs į šalį. Pauliaus širdį užkariavusi spaudos fotografija.

„Tai du skirtingi dalykai. Šokio fotografijoje stengiuosi pateikti gražius, techniškai tvarkingus kadrus, kad žmonės galėtų grožėtis, matydami save nuotraukose. Fotožurnalistikos tikslas kitoks. Nesistengiu nei pasaldinti, nei patirštinti vaizdo, pateikiu jį tokį, koks yra iš tikrųjų“, – sako P. Židonis. Tačiau abiejose srityse reikalinga greita reakcija. Jeigu fotografas nesugebės greitai orientuotis, didelė tikimybė, kad jis ir praleis progą padaryti išskirtinę nuotrauką.

Foto: P. Židonio nuotr.


„Spaudos fotografijoje daug svarbiau ne graži kompozicija ar krentanti šviesa. Kartais vaizdas gali būti ir šiek tiek susiliejęs, bet jis turi perduoti tikslią informaciją“, – mano Paulius.

Neleidžia sau pasiduoti emocijoms

Anot P. Židonio, įprasta, jog komercinėje fotografijoje sąlygas diktuoja užsakovas – fotografui lieka atlikti savo darbą. Tačiau spaudos fotografas negali turėti jokios išankstinės vizijos. „Juk nepaprašysi gelbėtojų ištraukti sužeistąjį iš greitosios automobilio, nes man reikia jį nufotografuoti. O dar geriau nunešti prie sumaitoto automobilio dėl geresnio kadro. Kai įvyksta avarija ar kyla gaisras, tenka reaguoti čia ir dabar, bet svarbiausia visada išlikti etiškam“, – pabrėžia Paulius.

Foto: P. Židonio nuotr.


Ne kartą įvykio epicentre jam tenka atsidurti netgi greičiau nei specialiosioms tarnyboms. Taip nutiko ir tuomet, kai baidarininkai, plaukdami Nevėžiu, irklu užkliudė automobilio dugną. Paaiškėjo, jog tamsiu paros metu važiuodama mergina posūkyje nesuvaldė automobilio ir su juo nugarmėjusi į upę žuvo. Tokie įvykiai sukrečia, tačiau Paulius stengiasi išlaikyti šaltą protą.

„Aišku, tokie nutikimai priverčia daug ką pergalvoti. Visgi važiuodamas į vietą emocijas stengiuosi nustumti į šalį. Žinau, jog tai yra mano darbas ir privalau jį atlikti“, – teigia fotografas.

Foto: Sekundė.lt / G. Kartano nuotr.


Žavesio turintis miestas

P. Židoniui ne kartą teko girdėti pasakymų, neva Panevėžyje nėra ką veikti, nėra ir ką fotografuoti, nieko čia nevyksta. Tačiau Pauliaus patirtis rodo ką kitą. „Kai peržvelgiu savo archyvus, puikiai matau, jog mūsų mieste kiekvieną dieną nutinka kažkas naujo. Panevėžys gyvena savo ritmu. Šis miestas turi žavesio ir savitumo“, – sako Paulius. O talentingas spaudos fotografas išskirtinį įvykį gali užfiksuoti tiesiog eidamas gatve. Galbūt pradžioje jis pasirodys niekuo neišsiskiriantis, bet vėliau kadras pasakos tikrą istoriją.

„Man svarbu fiksuoti ir įamžinti pokyčius, nes po dešimties metų šios fotografijos gali reikšti tą patį, ką mums šiandien reiškia nespalvotos nuotraukos“, – svarsto Paulius.

Foto: P. Židonio nuotr.


Kasdienybė be monotonijos

Visai netrukus P. Židonis Dembavos moksleiviams ves edukaciją apie fotografiją. Jis tiki, jog tarp jų bus tokių, kurie rimtai susidomės šia sritimi. O į Pauliaus gyvenimą fotografija atėjo šiek tiek vėliau nei paauglystė. Prieš dešimtmetį išvykęs padirbėti į Islandiją, jis instinktyviai panoro užfiksuoti užburiančius gamtos vaizdus. Islandijos gamta panevėžiečiui taip susuko galvą, kad vos grįžęs iš kelionės už visas santaupas įsigijo pirmąjį savo fotoaparatą.

Foto: P. Židonio nuotr.


Pradėjęs fiksuoti kasdienius vaizdus, vėliau Paulius įstojo į Vilniaus technologijų ir dizaino kolegiją studijuoti fotografijos technologijų. Baigęs studijas, specializavosi šokių fotografijoje. O vėliau pasuko į spaudos fotografiją ir maždaug prieš trejetą metų vieną dieną pravėrė „Sekundės“ redakcijos duris.

Paulius pripažįsta, jog pradėjęs domėtis fotografija, apie fotožurnalistikos žanrą labai retai pagalvodavo. Vis dėlto smalsumas, noras pažinti pasaulį, sekti naujienas, domėtis įvykiais ne tik savame mieste, bet ir pasaulyje, sužadino smalsumą.

Foto: P. Židonio nuotr.


„Nežinau, ar toks darbas gali atsibosti. Kiekviena nauja diena – naujas lapas. Čia nėra jokios monotonijos, įvykis keičia įvykį. Smagu būti vienu tų žmonių, kurie nušviečia miesto ritmą, svarbius įvykius, gyvenimą“, – sako Paulius.