Šilutėje apsigyvenusi dainininkė Anastasiya nori tęsti savo veiklą: kol gyva, tol dainuosiu ir taip būsiu viena diena arčiau Ukrainos pergalės

Anastasiya – ukrainietė, palikusi savo šalį dėl joje vykdomų agresorės Rusijos karinių veiksmų, atvyko į Šilutę kovo pradžioje kartu su mama iš Charkivo. Iš to paties miesto, kurio situacija šiandien tragiška. Antrajame pagal dydį Ukrainos mieste, kuris praktiškai sulygintas su žeme, jau beveik nebeliko nė vieno sveiko pastato.

Abi moterys yra be galo dėkingos, jog gali saugiai pasitikti kiekvieną rytą: kad nebereikia kas vakarą grūstis į sausakimšą metro ir miegoti ant grindų, kad nereikia slapstytis nuo skriejančių bombų ar jų svaidomų skeveldrų, nereikia matyti gatvėje gulinčių nekaltų žmonių kūnų ar nuo skausmo aimanuojančių sužalotųjų. Jos to nemato, bet žino, kas vyksta gimtajame Charkive ir šią tragediją jaučia kraujuojančiomis širdimis. Moterys palaiko ryšį su artimaisiais, kasdien su jais telefonu susisiekia po kelis kartus. Ir kas vakarą meldžiasi, kad tėvynėje likę artimieji, apsiausti sproginėjančių bombų, išgyventų. „Tai jausmas, kurio neįmanoma aprašyti, neįmanoma suvaidinti…“, – sako Anastasiya.

Sieja lietuviškos šaknys

Anastasiyai 31-eri, Ukrainoje ji užsiėmė kūryba. „Mano visas gyvenimas yra muzika. Dainavimo mokiau suaugusiuosius ir vaikus, turėjau vokalinę grupę. Dažnai rengdavome koncertus ir koncertuodavome pagrindinėse Charkivo scenose. Būdama dainų kūrėja, rašiau dainas atlikėjams“, – sako pašnekovė.

Anastasiyos dainavimą šilutiškiai galėjo išgirsti šventiniame Kovo 11-osios renginyje, kuri moteris atliko dvi dainas. Viena iš jų buvo apie sulaužytą širdį ir didžiulį ilgesį. Tąkart tarp salėje sėdėjusių žiūrovų turbūt nebuvo nė vieno, kuris, klausydamasAnastasiyos balso, nebūtų braukęs ašarų. Kai moters dainos vaizdo įrašu pasidalinta socialiniame tinkle, sulaukta kelių dešimčių tūkstančių peržiūrų.

Paklausta, kodėl saugodama save nuo karo pasirinko Lietuvą, moteris atsakė, kad su šia šalimi ją sieja giminystės ryšys. Anastasiyos senelis yra lietuvis, užaugęs Šilutės rajone. Būdamas jaunas, jis išvyko mokytis į Ukrainą, ten baigė tankistų mokyklą, sutiko ir pamilo ukrainietę – Anastasiyos močiutę. Vėliau jie buvo grįžę į Lietuvą, kur gimė Anastasiyos mama, bet po kurio laiko visa šeima išvyko gyventi į Ukrainą.

Šiandien moters seneliui 87-eri. Anūkės širdis kraujuoja, kai ji pagalvoja apie jį. „Senelis beveik nevaikšto. Visas karo dienas jis su teta gyvena rūsyje. Kiekvieną dieną su juo pasikalbu. Senelis džiaugiasi, kad mes su mama esame Lietuvoje, klausinėja, kaip mums čia sekasi“, – pasakoja Anastasiya. Anot jos, senelis visą gyvenimą svajojo, kad anūkė aplankytų Lietuvą. Žinoma, tik ne dėl tokios priežasties, ne tokiomis sąlygomis…

Prasidėjo kelionė į nežinią

„Aš pabudau nuo telefono skambučio – kaip ir daugelis tą baisų rytą“, – dalijasi ankstaus vasario 24-osios ryto prisiminimaisAnastasiya. Tuo metu jai paskambino vyras, kuris nakvojo vasarnamyje už 50 km nuo namų: „Greitai ruoškis! Karas prasidėjo!“. Šie vyro žodžiai, išgirsti vos praplėšus akis, Anastasijai iš pradžių atrodė kaip nevykęs pokštas… „Koks tau karas?“, – prisimena moteris.

Vyras tuomet jai dar spėjo pasakyti, kad dangus raudonas, matyti švytėjimas, viskas dreba. Liepė skubiai susirinkti dokumentus bei svarbiausius daiktus ir bėgti. Maždaug po 2 minučių Anastasiya išgirdo sprogimus – jie buvo visai netoli…

„Tada pasidarė baisu… Atrodė, kad esame lyg medžiojami žvėrys. Negalėjau suprasti, kas vyksta, sunku buvo pripažinti, kad tai – tiesa… Gatvėje – žmonių spūstys, panika, visi grūdosi į automobilius ir važiavo kažkur“, – pasakojo Anastasija.

„Išėjusios iš namų pasukome link stoties, o iš ten planavome važiuoti į Vakarų Ukrainą. Ėjome metro tuneliu, nes gatvėje buvo pavojinga. Visą kelią verkiau“, – dalijasi prisiminimais moteris, su mama palikusi namus. Su savimi teturėjo kuprinę ir krepšį su šuniuku.

Visur tvyrojo panika

Metro stotyje buvo dar didesnė panika, ten moterims teko praleisti kurį laiką. Kai galiausiai pavyko nusigauti iki traukinio Charkivas – Lvivas, kajutės buvo pilnutėlės. Tik atsitiktinumo dėka Anastasiyai su mama pavyko prasibrauti į sausakimšą traukinį.

„Mūsų vietos buvo traukinio koridoriuje, o kelionė truko 25 valandas. Žmonių pilnos kajutės, pilni koridoriai, dar kuprinės, krepšiai, gyvūnai, verkiantys vaikai…“, – pasakoja ukrainietė.

„Dievas mus saugojo. Mums pasisekė – juk mes patekome į traukinį“, – sako jauna moteris, kuri ilgos kelionės metu galėjo pamiegoti tik stovėdama. Ji atsimena, kad kai traukiniu pasiekė Kyjivą, jame visi turėjo tyliai išbūti dvi valandas. „Traukinyje išjungė šviesą, užtraukė užuolaidas, liepė išjungti telefonus ir taip dvi valandas stovėjome tamsoje. Stotyje kažkas šaukė, maniau, kad tai kariškiai. Buvo labai baisu. Bijojau, kad traukinio neapšaudytų, nes taip juk darydavo rusų kariai“, – pasakoja Anastasiya.

Kai galiausiai kitą dieną jos pasiekė Lvivą, apsistojo pas draugus. Tuomet sužinojo, kad jų ieškojo senelio giminės iš Lietuvos – sunerimę dėl kilusio karo, giminaičiai moteris įtikino važiuoti į Lietuvą. Taip jau kitą dieną po ilgų valandų pasienyje ir kelionės per visą šalį, ukrainietės pasiekė Šilutę.

Žavisi lietuvių gerumu ir gražia aplinka

„Lietuvoje esu pirmą kartą. Jau seniai svajojau aplankyti senelio ir mamos gimtą šalį, bet niekad nemaniau, kad joje pirmą kartą viešėsiu dėl tokių priežasčių“, – sako Anastasiya.

Abi moterys džiaugiasi, kad giminaičiai, su kuriais anksčiau dėl didelio atstumo beveik nebendravo, patys ištiesė pagalbos ranką ir grąžino artimus giminystės ryšius. „Jie labai atsakingi, rūpestingi, nuoširdūs ir linksmi“, – sako Anastasiya. Moteris džiaugiasi, kad taip netikėtai sulaukė tetų, pusseserių, sūnėnų, apie kuriuos anksčiau nieko nežinojo.

Gyvendamos Šilutėje ir palaikydamos artimus ryšius su Klaipėdoje esančiais giminėmis, Anastasiya su mama iki šiol negali atsidžiaugti, koks gražus yra Lietuvos kraštas ir pati Šilutė.

„Jūs turite labai gražų, ramų, tvarkingą ir jaukų miestą, žmonės čia dėmesingi bei rūpestingi. Pas mus Charkive, kai dar nebuvo karo, jautėsi vien skubėjimas, žmonių lėkimas“, – sako moteris.
Tačiau ji pripažįsta – kad ir kaip jai ir jos mamai čia būtų gražu, abi labai ilgisi Ukrainos ir ten paliktų artimųjų, savo darbų.

Šiuo metu ir Anastasijos vyras, ir brolis gina Ukrainą. Senelis su jį prižiūrinčia teta slepiasi rūsyje, kiti artimieji ieško saugumo atokesnėse Ukrainos vietose, kur dar neįsisiautėjo karas. Kasdien moterys skambina Ukrainoje likusiems artimiesiems, seka įvykius. Kas vakarą abi meldžiasi.

Svajoja mokyti šilutiškius

Anastasijos mama – taip pat muzikė, turi muzikanto, dirigento ir akompanimento atlikėjos išsilavinimą. Anastasija paveldėjo mamos genus, nes savęs neįsivaizduoja be muzikos ir kūrybos. Net gyvendama Šilutėje ji kuria eiles, dainas, ir taip išlieja savo gimtosios žemės ir artimųjų ilgesį, svajones, kad pagaliau ateitų taika.

„Labai skaudu dėl viso šito siaubo. Siunčiu užuojautas visiems, kas šiame kare neteko vaikų, artimųjų, draugų... Tiems, kas nebeturi namų, darbų, visko, kas taip sunkiai kurta ir statyta... Man padeda muzika. Ir dauguma draugų rašo, kad šiuo metu nori klausyti, nori dainuoti. Todėl aš neatsisakau muzikos ir kol gyva, tol dainuosiu. Taip esame dar viena diena esame arčiau pergalės“, – emocingai socialiniame tinkle rašo Anastasiya.

Tad gyvendama Šilutėje moteris ieško darbo. Ji svajoja koncertuoti, mokyti muzikos. Moteris kiek išgyvena, kad tam gali sutrukdyti lietuvių kalbos žinių stoka, bet tiki, kad po truputį išmoks kalbėti.

Tad kviečia visus, mažus ir didelius, kurie nori patobulinti vokalo įgūdžius ar mokytis muzikos, susisiekti su ja. Kūrėją, atlikėją ir muzikos mokytoją Anastasiyą galima rasti „Facebook“ puslapyje „Kvitchata Anastasiya“, Instagrame – „kvitchata“, TikToke - _kvitchata_.