Karti pabėgėlės duona tapo paskata

Vaikystėje į Švediją iš gimtojo Irano su šeima atvykusi Shahrzad Kiavash nežinojo, kad tai bus naujieji jos namai. „Kai penkerių atvykau į Švediją, maniau, kad važiuojame trumpam aplankyti giminių, – pasakojo prieš 38-erius metus Irane gimusi pašnekovė. Šviesių plaukų ir mėlynų akių moteris neslepia, kad nepaisant šiaurietiškos išvaizdos, teko paragauti neskalsios pabėgėlės duonos. – Mano aplinkoje nebuvo kitataučių, vien švedai. Buvau vienintelė kitokia: neįprastu vardu, kalbanti kita kalba, skyrėsi mūsų namai, įpročiai, maistas. Mes buvome kitokie ir bendraudama su kitais vaikai tą jaučiau, vaikai kartais tikrai būna žiaurūs.“

Foto: Asm. albumas


Tik po gero dešimtmečio S. Kiavash savo išskirtinumą pradėjo vertinti kaip privalumą: suprato, kad iranietiška kilmė švediškoje aplinkoje – ne problema, o papildoma paskata siekti tikslų. Baigusi vidurinę mokyklą, įgijusi inžinierės išsilavinimą ji ėmė sėkmingai kopti karjeros laiptais.

„Dirbau reikšmingoje įmonėje, marketingo skyriuje. Teko stengtis daugiau nei kitiems: ir kaip kitatautei, ir kaip moteriai, pasaulyje, kuriame dominuoja vyrai. Man pavyko, nors dabar manau, kad turėjau atidžiau vertinti organizmo siunčiamus signalus“, – pasakojo S. Kiavash, dirbusi neskaičiuodama valandų. Iki vieno 2012-ųjų kovo ketvirtadienio.

Foto: Asm. albumas


„Anot prognozių, neturėčiau būti gyva“

Staiga apėmę stiprūs skrandžio ir galvos skausmai, padažnėjęs širdies plakimas, apsunkęs kvėpavimas, šaltkrėtį keičiantis karščiavimas, nepakeliamas troškulys, pykinimas. Shahrzad buvo 28-eri kai ji pamėlusiu veidu susmuko savo namų virtuvėje. Sepsinis šokas, sutrikusi plaučių veikla ir neįveikiamas noras miegoti. Po 13 parų komoje – gniuždanti diagnozė: meningokokinis sepsis, itin sunki bakterinės infekcijos forma. Tikimybė išgyventi – vos 5-10 proc.

Per 7 ligoninėse praleistus mėnesius Shahrzad, kentusiai nepakeliamus skausmus, atliktos 3 plazmaferezės procedūros, nesuskaičiuojama daugybė kraujo perpylimų, 51 operacija, galiausiai amputuotos abi kojos. Moteris išgyveno, tačiau medikai jai prognozavo visiškai neįgalios moters ateitį.

„Anot prognozių, neturėčiau būti gyva, neturėčiau vaikščioti, neturėčiau būti sveika. Bet aš esu gyva, sveika ir vaikštau. Ir noriu dalintis savo istorija, kad įkvėpčiau aplinkinius ir padėčiau kitiems pakilti net iš pačių juodžiausių duobių“, – sako „Pardavimų formulės“ pranešėja S. Kiavash.

Foto: Asm. albumas


Šypsokis, linksėk galva ir eik toliau

Anot Shahrzad, po tokio gyvenimo iššūkio ji turėjo du kelius – nutraukti gyvenimą arba susiimti ir žengti į naują. Pašnekovė neslepia, kad bandė eiti pirmuoju keliu, tačiau galiausiai pasuko antruoju: „Medikai sakė, kad negalėsiu vaikščioti, negalėsiu judėti, negalėsiu nieko. Nepaisant beviltiškų prognozių 2015 m. rugpjūtį įveikiau pirmąjį triatloną, po metų jau lenktyniavau Rio de Žaneiro paralimpinėse žaidynėse: 1500 m plaukimo, 40 km dviračiu ir 10 km bėgimo rungtyse. O prieš ligą nevažinėjau dviračiu, nebėgiojau ir net nemokėjau plaukti.“

Foto: Asm. albumas


Kaip jai tai pavyko? „Reabilitacija buvo ne tik sunki, bet ir dramatiška, tačiau supratau vieną esminį dalyką – tampi geresnis tik tame, ką darai nenuilsdamas. O kai kiti sako, kad negali, kad tai neįmanoma, kad nemokėsi – nediskutuok ir neklausyk, tiesiog šypsokis, pritariamai linksėk galva ir kartok sau, jog gali padaryti viską, ko sieki, – savo „magišką“ formulę atskleidžia S. Kiavash. – Kai žinai ne tik ką nori pasiekti, bet ir kodėl, kai turi ne kitų, bet savo paties aiškiai įvardintus motyvus, nelieka kito kelio: turi tapti tuo žmogumi, kuris tą tikslą pasieks. Nesvarbu, kiek kartu krisi – pasikeli, nusipurtai dulkes ir eini toliau. Nes kiekvienas esame savo paties superherojus.“

Foto: Asm. albumas