Būna dienų, kai į priėmimo reanimaciją vienu metu atvežami 4–5 pacientai.
Kiekvieno jų atvejis yra skirtingas, tačiau norint išgelbėti žmogaus gyvybę, sprendimus reikia priimti labai greitai.
Merginos nuomone, nors tai sunkus ir atsakingas darbas, būtent jis yra pats geriausias ir naudingiausias jos kaip medikės tobulėjimui.
Reanimacijoje Justina pamato ir išmoksta tai, ko nepamatys ir neišmoks niekur kitur.
Kelias į pagalbą kitiems
Justina gimė ir augo Valčiūnuose, vėliau mokėsi Juodšiliuose ir Vilniuje. „Padėti kitiems norėjau nuo pat mažens, — pasakoja mergina. – Ypač žmonėms su negalia…“
Pasak Justinos, dar jai būnant kokių 13-kos metų, draugė gavo pasiūlymą savanoriauti pas neįgaliuosius.
„Aš jai labai pavydėjau, – šypsodamasi prisimena Justina. – Įsiprašiau, kad paimtų kartu ir mane…“
Taip abi merginos tapo Nemenčinės neįgaliųjų dienos užimtumo centro savanorėmis, o vasarą padėdavo neįgalaus jaunimo stovyklose Monciškėse.
„Padėdavau jaunuoliams, kurie turėjo sunkią stuburo traumą ir liko visam gyvenimui prikaustyti prie vežimėlio, – pasakoja Justina. – Labai prisirišau prie tų jaunuolių su negalia, iki šiol turiu daugybę draugų iš jų.“
Mokydamasi 11-oje klasėje mergina taip pat savanoriavo vaikų namuose, padėjo broliui, savanoriavusiam „Lesės“ gyvūnų prieglaudoje. O 12-oje klasėje mergina kartu su savo klase pirmą kartą apsilankė Vilniaus Pal. kun Mykolo Sopočkos hospise Vilniuje.
Mokslai ir savanorystė
Justina visada norėjo susieti savo gyvenimą su medicina, tapti gydytoja onkologe. Vis tik įstoti į medicinos fakultetą universitete merginai nepavyko, tačiau savo svajonę susieti gyvenimą su medicina jį išpildė – baigė mokslus Vilniaus kolegijoje ir dabar dirba Santaros klinikų priėmimo skyriaus reanimacinėje palatoje.
Kartu Justina troško tęsti ir savo savanorišką darbą, panaudoti savo žinias ir ten.
„Kai patenki į tą savanorystės srautą, kuriame vieni kitiems padeda, palaipsniui tampi priklausoma nuo tų gerų darbų, tiesiog negali be to apsieiti, – pasakoja Justina. – Visi kiti užsiėmimai, palyginus su savanoryste, jau nebeatrodo prasmingi ir jiems tiesiog nesinori skirti savo laiko.“
Viena iš Justinos ilgiausių ir vertingiausių yra savanorystė hospise.
„Hospise galima savanoriauti įvairiai: atlikti įvairius buitinius darbus – padėti virtuvėje, valgykloje, tvarkyti ir valyti patalpas. Tai vadinama savanoryste pirmame hospiso aukšte“, – pasakoja Justina.
Savanorystė antrame hospiso aukšte jau yra tiesiogiai susijusi su pagalba pacientams. Čia savanoriai yra specialiai ruošiami ir apmokomi.
„Iš pradžių su kitomis savanorėmis tiesiog bandžiau eiti pas ligonius ir jiems kuo nors padėti ar bent būti nors kažkuo naudinga. Porai vyresnio amžiaus pacienčių aš pasisiūliau paskaityti knygą ir jos mielai sutiko“, – prisimena mergina.
Justina gerai atsimena senutę Emiliją, kuri paprašė jai paskaityti Senąjį Testamentą rusų kalba.
„Tas skaitymas man pačiai buvo įdomus, nes Senasis Testamentas buvo parašytas senovine rusų kalba. Raidės joje buvo kiek kitokios, kai kurių netgi nemokėjau teisingai perskaityti ir nežinojau, ką jos reiškia...“ – prisimena Justina.
Senutė pati skaityti negalėjo, nes buvo pusiau akla, tačiau tai, ką skaitė Justina, ji mielai klausėsi.
„Mačiau, kaip Emilijai patikdavo klausytis, kai skaitau, – prisimena Justina. – Ji visa tiesiog nušvisdavo, matėsi, kad mintys nuklysta į praeitus amžius ir epochas…“
Emilija Senąjį Testamentą buvo skaičiusi daug kartų, tačiau kaskart visą tekstą priimadvo ir suprasdavo iš naujo.
Kitai hospiso pacientei Kristinai patikdavo visai kitokio tipo literatūra.
„Man tos istorijos labai patikdavo, – atsimena Justina. – Jų klausydamasi, aš lyg pati su ja kartu keliaudavau per jos gyvenimą, jaunystę, gyvenimiškas patirtis… Man Kristinaos pasakojimai buvo gera gyvenimo mokykla.“
Tačiau vien skaitymu Justinos savanorystė neapsiribodavo. „Atėjusi į hospisą palaipsniui pradėjau bendrauti su visais jo pacientais, kurių buvo penkiolika. Savanorių tada buvo nedaug, todėl visi gyventojai džiaugdavosi mano apsilankymu, bendraudavo labai draugiškai ir atvirai...“, – prisimena Justina.
Pasak jos, kartais ją stebindavo didelis hospiso pacientų atvirumas, nes ji jiems buvo visiškai svetimas žmogus, kurį jie pirmą kartą pamatė vos prieš keletą dienų. „Manau, daugelis jų jausdavo, kad aš galiu būti paskutinis žmogus, kurį jie savo gyvenime mato, todėl ir pasakodavo man apie savo gyvenimą taip atvirai, – kalba mergina. – Jaučiau, kad jie labai vertino mano atėjimą ir norą jiems kažkuo padėti.“
Justina labai susidraugavo ne tik su pacientais, bet ir su slaugytojomis, kurios jau leido jai ne tik skaityti knygas, bet ir pakeisti pacientams sauskelnes, arba paversti juos lovoje. „Palaipsniui pradėjau jaustis kaip hospiso šeimos narė, – pasakoja Justina. – Jaučiau, kad slaugytojos manimi pasitiki ir mano buvimas duoda naudos.“
Justina taip pat labai prisirišo prie hospiso pacientų. „Net pradėjau jausti malonumą, matydama, kaip jie manes laukia, – prisimena Justina. – Suprantu, kad tai gal net kiek egoistiškas jausmas, tačiau jis tikrai nebuvo vienpusis. Tiek aš, tiek ir pacientai buvome reikalingi vienas kitam ir nevengdavome tai parodyti.“
Pasak Justinos, palaipsniui atsirado vis gilesnis ryšys su hospisu, jo gyventojais. „Aš supratau, kad hospisas yra labai reikalingas mano sielai, – pasakoja Justina. – Jeigu aš noriu kažką pamiršti – važiuoju į hospisą, jei turiu kokių nors problemų – važiuoju į hospisą. Atsimenu, kartą atvažiavau į hospisą trečią valandą nakties tiesiog ten pabūti, atsigerti arbatos, pabendrauti su slaugytojomis, kurios irgi tapo draugėmis…“
Hospiso savanoriai
„Hospiso savanoriu gali tapti kiekvienas, bet kokio amžiaus ir bet kokios specialybės žmogus, – pasakoja Justina. – Pažįstu įvairių savanorių – nuo valytojų iki teisininkų ir mokytojų...“
Justina kiekvienam patartų savanoriauti. Ir kuo anksčiau – tuo geriau. „Savanoriauti ir padėti savo artimui yra žymiai prasmingiau, negu valandų valandomis žiūrėti serialus ar naršyti telefone po socialinius tinklus“, – pastebi ji.
Kiekvienas hospiso savanoris turi stiprią asmeninę motyvaciją savanoriauti. „Žinau savanorių, kurie yra buvusių hospiso pacientų vaikai ar draugai, – pasakoja Justina. – Kitus atvedė vidinis noras padėti. Tačiau visi jie jie pamilo savanorystę hospise ir be jos savo gyvenimo jau neįsivaizduoja...“
Ji taip pat neįsivaizduoja savo gyvenimo be hospiso. „Kai įeini pro hospiso vartus – pamiršti visą likusį pasaulį, – pasakoja Justina. – Įėjus ten gyveni tik ten ir dabar su tais žmonėmis, kurie ten yra. Netgi jeigu tai yra kenčiantys žmonės, aš jaučiuosi gerai, nes atėjau norėdama jiems padėti. Išeidama irgi jaučiuosi gerai, nes visa siela jaučiu, kad būdama ten atidaviau visą save, padėjau kiek galėdama…“
Hospiso pagalba sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis
Sunki liga bet kuriuo metu gali paliesti kiekvieną iš mūsų, į šipulius sudaužyti gyvenimą, sutrypti svajones. Daugiau kaip 260 Vilniaus Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospiso specialistų ir savanorių kiekvieną akimirką yra su tais, kurie kovoja su mirtina liga, patiria didžiulį skausmą, baimę ir nežinią.
Hospiso pagalba suaugusiems ir vaikams namuose ir stacionare yra nemokama ir prieinama visą parą.
