Atliks nemokamus veido masažus

Į Lietuvą Inna Vyčinienė persikraustė prieš 14 metų, kai draugus lankiusi mergina įsimylėjo panevėžietį. Neslepia, pradžia naujoje šalyje, kurioje nebuvo draugų, artimųjų, nežinojo kalbos, buvo nelengva. Tačiau pamažu ji prigijo, įsitvirtino, įkūrė savo grožio kabinetą.

Prasidėjus karui ir Lietuvą pasiekus pirmiesiems pabėgėliams, moteris neliko abejinga – stengėsi jiems padėti, kuo gali, rengė susibūrimus, skatino ir kitus padėti nukentėjusiesiems. Be viso to Inna sugalvojo, kaip dar palepinti karo pabėgėles.

„Noriu jas palaikyti kiek galiu, o kadangi esu kosmetologė, pasiūliau veido masažus, nes jų metu galima maksimaliai atsipalaiduoti ir kažkiek pamiršti savo problemas, bėdas. Toks masažas leis kažkiek atsipalaiduoti ir netgi turės gydomąjį poveikį organizmui. O tai šiuo metu yra labai svarbu“, - kosmetologės manymu, tokia nemokama pagalba pradžiugins kiekvieną atvykusiąją, kuri tokiomis sąlygomis vargu ar galės sau leisti tokią paslaugą.

Inna jau sulaukė klienčių, norinčiųjų netrūksta, tad pildomas sąrašas vizitams ateityje.

Reikia ne tik masažo

„Moterys po procedūros jaučiai labai laimingos. Tačiau joms reikia ne tik masažo. Joms reikia išsikalbėti, jas reikia išklausyti. Kiekviena moteris nori išpasakoti savo istoriją: kas joms atsitiko, kaip viskas vyko, kaip važiavo ir pasiekė Lietuvos sieną. Ir joms labai svarbu, kad kažkas klauso – lyg savotiška pagalba. O kadangi aš esu ir medicinos sesuo, man tai labai suprantama. Užtat nutariau šioms klientėms skirti daugiau laiko, pasikalbėti, pavaišinti arbata, kava“, – pasakoja Vyčinienė.

Klausytis tautiečių pasakojimų Innai nėra lengva – tėvynainių istorijoms ji negali likti abejinga.

„Mano tėvai ten gyvena, turiu daug draugų Charkive, net mano dukrytė gimė Ukrainoje. Patikėkite – kiekvienas ukrainietis, kurį pažįstu, man dabar prieš akis tiesiog stovi. Ir aš matau tą skausmą – toks jausmas, kad pati jį jaučiu ir išgyvenu. Buvo tokių dienų, kai nubusdama ryte girdėdavau pavojaus signalus, perspėjančius apie atakas iš oro”, – net apie kažkiek mistiškas akimirkas pasakoja moteris.

Žinoma, pribėgusi prie lango Inna suprasdavo, kad Panevėžyje dangus ramus ir oro pavojaus čia nėra.

Nori padėti kitiems

„Manau, tiesiog išgyvenimai lėmė man tokius pojūčius. O kadangi negaliu padėti taip, kaip norėčiau, ir negaliu sustabdyti to siaubo, pamaniau, kad reikia kiek įmanoma, nusiraminti ir stengtis padaryti kuo daugiau gerų darbų. Kad galėčiau padėti tiems žmonėms, kurių, nors ir nepažįstu, bet jie yra mano tautiečiai ir kurie smarkiai nukentėjo, kai kurie liko be namų, net neteko artimųjų. Tad norisi nors kažkiek prisidėti ir juos palaikyti. Taip ir man pačiai bus ramiau“, - sako.

Inna labai pergyvena dėl Ukrainoje Zhytomyro srityje nedideliame miestelyje likusių tėvų: „Jie patriotai ir sakė, kad nė už ką Ukrainos nepaliks. Dar pirmomis karo dienomis, kai turėjo galimybę bėgti, siūliau, kviečiau ir prašiau atvykti į Lietuvą, tačiau jie nesutiko. Kaimynystėje gyvena vaikus auginančios šeimos, tad nuosavame name su dideliu rūsiu gyvenantys mano tėvai svarsto, kad galbūt reikės jų pagalbos.“

Tėvai pasakoja, kad oro pavojus skelbiamas dažnai, tačiau bent aplink nesproginėja ir nešaudo – neramumai vyksta už maždaug 10 kilometrų.

Mieste gyvenantys Innos pusbrolis su žmona kariauja, prieš porą savaičių jie liko be namų, kai buvo subombarduotas jų gyvenamas rajonas. Laimei, išvakarėse jie savo tris vaikus išvežė į kaimą pas močiutę. Dievas apsaugojo.

Atsibudę parašykite

Ypač širdį Innai skauda dėl Charkive gyvenančių draugų, su kuriais ji jau kuris laikas neturi ryšio.

„Nežinau, ar jiems viskas gerai, o gal kas atsitiko, nes rajonas, kur jie gyveno, buvo stipriai subombarduotas. Duok dieve, kad žmonės ten tiesiog neturi elektros ir negali susisiekti. Nes mintys ateina jau visokios... O mano geriausios draugės aplinkoje yra ir netekčių, ir stipriai sužalotų asmenų. Žinote, būna tokių sunkių akimirkų, kad ne kiekvieną kartą mano pažįstami gali ir kalbėti. Tiesiog neturi tam jėgų“, – sako Inna.

Kai karas prasidėjo, pasak Innos, ukrainiečiai galvojo, kad viskas labai greitai baigsis.

„Juk ne tie laikai, sakė jie man, kad kariautume, kad tokie dalykai vyjtų. Tačiau kovos nesiliovė, nerimo, ir jie ėmė kalbėti, kad nepasiduos, kad atlaikys, stovės visi kartu ir taip padės kariuomenei ginti šalį. Visi tikisi, kad karas truks dar kelias savaites. Na, dar truputį, sako jie man, gal iki balandžio pabaigos.

Ir žinote, kas mane ypač sujaudino – kada pasakodami apie karą jie vis stengiasi mane paguosti, kad aš nepergyvenčiau, kad viskas bus gerai, kad jie atsilaikys. O aš visų prašau vieno: atsikėlėte ryte ir parašykite man, kad esate gyvi“, – pokalbį baigė panevėžietė.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją