Patikėjo akimirksniu

Nataliia Cyurenko Lietuvoje jau kiek daugiau nei 10 dienų. Nedideliame Bohuslavo mieste, esančiame netoli Kyivo, gyvenanti moteris atsimena, kad vasario 24 diena jai neatrodė būsianti kažkuo ypatinga. Moteris ruošėsi į darbą, rengė ketverių dukrą, o koledže studijuojantis šešiolikmetis sūnus krovėsi sąsiuvinius. Viskas ėjo įprastai, kai paskambinęs tolimųjų reisų vairuotoju dirbantis vyras paklausė, kas pas juos dedasi?

„Paskelbtas karas, pasakė jis man, o aš negalėjau tuo patikėti. Tačiau pakako įsijungti televizorių...“, – pasakoja Nataliia ir čia jos balsas nuo susijaudinimo ir ašarų užsikerta.

Okupantai atakavo Kijevą, taikėsi į karinius objektus, kėsinosi į oro uostus.

„Pagalvojau, na pagąsdins ir tuo viskas pasibaigs. Tačiau, pamaniau, dėl viso pikto pripilsiu degalų į automobilį, išsigryninsiu pinigų. Kai išėjau į gatvę, pamačiau visą siaubą. Panika buvo visur, žmonės baisiai išsigandę. Prie degalų stovėjau 3 valandas, eilės prie bankomato – kilometrinės“, – atsimena 38 m. pašnekovė.

Žmones buvo apėmusi visuotinė panika. Nerimą augino ir perkrautas ryšys, kai nebuvo galima susisiekti su artimaisiais ir sužinoti, ar visi sveiki gyvi. Nataliios mama ir uošviai gyvena netoliese esančiame kaime. Tad ten dar tą pačią dieną moteris su vaikais ir išvyko – bijojo likti mieste, kur name nėra net rūsio nuo oro atakų pasislėpti.

„Namo taip mes ir nebegrįžome. Glaudėmės name pas uošvius ir vis tikėjomės, kad visas tas siaubas baigsis po dienos, kitos, na, po savaitės – juk 21 amžius, kaip tokie dalykai gali dėtis!“ – gyventojai vylėsi, kad kažką išspręs Ukrainos ir Rusijos derybos, tačiau prošvaisčių nebuvo.

Neatsimena nieko

Iš tų dviejų savaičių, kol glaudėsi pas uošvius, Nataliia prisipažįsta nelabai kažką ir atmenanti – negalėjo nei valgyti, nei miegoti, tik sekė žinias.

„O situacija vis blogėjo. Nuo karinių objektų okupantai labai greitai persimetė prie gyvenamųjų namų, ligoninių bombardavimo ir tiesiog žmonių gatvėje šaudymo – vis dažniau išgirsdavome apie tokius atvejus. Mano vyras jau kurį laiką ragino bėgti iš šalies, tačiau aš bijojau, kad pakeliui mūsų nesušaudytų. Žinote, nebuvo gaila palikti namus ar mašiną – visa tai užgyvenama, tačiau kaip palikti mamą, uošvius, brolį, kuris yra karys“, – vėl susigraudino moteris.

Nuo oro atakų besislapstant rūsiuose susirgo Nataliios dukrytė Arina. O čia dar rusai ėmė atakuoti atominę elektrinę. Tada moteris ir ryžosi bėgti.

„Tai buvo spontaniškas sprendimas – aš net daiktų normaliai nesusikroviau. Uošvis susisodino mus į automobilį ir išvežė. Visą kelią Ukrainoje jautėme virš galvų skraidančius naikintuvus, tačiau bombardavimo išvengėme.

Tik labai daug automobilių avarijų pakelyje mačiau – aš tokius vaizdus filmuose buvau regėjusi. Masiniai susidūrimai, sunkvežimiai apvirtę – lyg apokalipsė“, – apie nelengvą kelionę pasakoja dabar Klaipėdoje bute įsikūrusi ukrainietė. Mama ir uošviai nepanoro išvykti, sako – bus kaip bus. Nataliia kasdien su namiškiais palaiko ryšį, kol kas jie gyvi sveiki ir ramūs.

Vertybės pasikeitė per naktį

Baimės nedemonstruoja į Lietuvą su mama atvykęs šešiolikmetis sūnus Romanas. Jis tęsia mokslus – teisės studijos ir toliau vyksta nuotoliu. Vaikinas norėtų Klaipėdoje rasti darbo ir užsidirbti sau pinigų – jam visada patikę turėti savo išlaidoms ir taip prisidėti prie šeimos pragyvenimo.

Foto: Asm. albumas


Keturmetei karas – lyg žaidimo elementas. Štai pro buto, kuris išnuomotas nuo karo pabėgusiai šeimai, langą skrenda žuvėdra, o vaikas tokių paukščių nematęs ir klausia: „Mama, čia lėktuvas skrenda, o dėdė nešaudys?“

Laimei, mergaitės akys nematė bombardavimo, nematė žuvusiųjų, tik regėjo skraidančius naikintuvus.

Pabėgėlių šeimai Klaipėda labai patinka. „Žinote, jei tai būtų atostogos, būtų be galo malonu mėgautis šiuo gražiu miestu. Žinoma, pasivaikščioti išeiname, tačiau psichologinė savijauta – labai sunki“, – atsidūsta.

Foto: Asm. albumas


Kol kas Nataliia dar nematė ir savo vyro – jis vis dar komandiruotėje. Planuojama, kad šeima po 5 mėnesių nesimatymo susitiks jau po kelių dienų.

Paklausta, kaip įsikūrė, moteris dėkoja visiems prisidėjusiems ir sako galinti tik džiaugtis, kad jų šeima taip nuoširdžiai priimta.

„Mums nieko daug nereikia, žinote, pasikeitė vertybės – kad tik būtų kur pamiegoti, ko suvalgyti. Jaučiu labai didelį moralinį palaikymą – sulaukiu gausybės žinučių, kur manęs klausia, kuo dar gali pagelbėti, ko trūksta“, – susijaudinusi pasakoja.

Dirbant gali užsimiršti

Kol kas Nataliia neieško dukrai darželio – sako, dar reikia ją po ligos slaugyti, o ir psichologiškai negalėtų jos kažkur palikti, ramiau ir saugiau jaučiasi, kai jie visi kartu.

Foto: Asm. albumas


„O pati nutariau nerti žaisliukus – tai dariau ir Ukrainoje. Kai mums pagelbėję savanoriai išvydo tarp mano atsivežtų daiktų porą nertų žaislų, netrukus viskas ir užsisuko. Man atvežė siūlų, kitų reikalingų priemonių, aš socialiniuose tinkluose įdėjau pasiūlymą – pagalvojau, gal kam nors bus įdomūs mano žaisliukai. Tačiau tokio pasisekimo nesitikėjau – sulaukiau šimtus laiškų ir užsakymų. Tenka atsiprašinėti žmonių ir prašyti palaukti – noriu nerti tik kokybiškus gaminius,“ – moteris džiaugiasi, kad būdama Lietuvoje turės kuo užsiimti ir kaip užsidirbti bei kur mintis nukreipti. Meninės pakraipos išsilavinimą turinti Nataliia Ukrainoje dirbo administratore, o žaislus neria jau penkerius metus.

„Dabar labiausiai norėčiau grįžti namo. Norėčiau, kad tai būtų kuo greičiau, tačiau nematau nė menkiausio ženklo, kad mano noras galėtų išsipildyti. Situacija vis blogesnė ir blogesnė – miestas po miesto yra bombarduojami ir griaunami. Ir kol nesulygina su žeme, tol nesiliauja. Tiesiog jų tikslas – kad Ukraina taptų Rusijos dalimi, o mes taptume tos tautos dalimi – kaip pasielgė su Krymu. Tačiau Ukraina nepasiduos ir neketina – ypač po tiek suluošintų gyvenimų, nutrauktų gyvybių. Kelio atgal nėra, kažkas turi už tai atsakyti!“ – Nataliia nežino nė vieno ukrainiečio, kuris mąstytų kitaip.

Jaučiasi lyg išdavikė

„Kaip jaučiuosi? Lyg viskas ir neblogai, mus gražiai priėmė, tačiau sieloje – didelis skausmas“, – išgirstu pasiteiravusi, kaip Trakų rajone įsikūrė iš Ukrainos atbėgusi Anastasiia Khodorovska. Moteris atvyko kartu su mama ir kate ant rankų, geradarių name įkurdintos dar dvi ukrainietės.

Foto: Asm. albumas


Zhytomyre gyvenančią Anastasiią tą baisų rytą pažadino vyras. Dirbantis prie pat Kijevo jis skubėjo žmonai pranešti klaikias naujienas. Keliai buvo užsikimšę, tad kol vyras grįžo namo, užtruko. Netrukus prasidėjo ir oro atakos, bombardavimai.

„Paskubomis susikrovėme kažkokius daiktus ir prasidėjus antskrydžiui lėkdavome slėptis. Kadangi mūsų namas neturi rūsio, kaskart mums su tais daiktas ir katinu ant rankų reikėdavo pasiekti mokyklą ir slėptis. Galiausiai likome ten ir nakvoti, nes atakos darėsi vis dažnesnės, buvo nesaugu likti name“, – mena 30 metų ukrainietė.

Praėjus maždaug dešimčiai dienų nuo karo pradžios atsirado žmonės, kurie sutiko Anastasiią su mama ir katinu nuvežti iki sienos.

View this post on Instagram

A post shared by @vyazantip_


„Nenorėjau važiuoti, nenorėjau palikti vyro, tėvelio, senelio ir kitų artimųjų, tačiau vyras pasakė, kad eis kariauti, o aš viena likti negaliu. Taigi, įkalbėjo mane išvažiuoti, – verkdama pasakoja. – Lietuvoje mus labai gražiai sutiko, rūpinasi, viskas čia patogu. Tačiau aš jaučiuosi esanti lyg kokia išdavikė, visus ir viską Ukrainoje palikusi. O baisiausia buvo atsisveikinti – nes nežinai, kada bepasimatysi.“

Tokio užsakymų skaičiaus nėra turėjusi

Ukrainoje moteris mezgė pledus ir žaisliukus. Kai apie tai užsiminė ir nuotraukas parodė priglaudusiems šeimininkams, šie jomis pasidalijo socialiniuose tinkluose.

„Per porą dienų daugiau nei tūkstantis lietuvių pamėgo mano puslapį instagrame, pasipylė užsakymai žaisliukams ir pledams. Žinote, aš Ukrainoje tiek užsakymų nesu turėjusi! Dauguma net atsiuntė ir siūlų darbeliams, mano kambaryje – jau ne viena siūlų dėžė. Neįtikėtina, kaip lietuviai stengiasi padėti“, – pasakoja trisdešimtmetė.

View this post on Instagram

A post shared by @vyazantip_

Ji nutarė tokiu būdu uždirbti ir pagelbėti Ukrainoje kovoti likusiam vyrui. Su juo, sakė, laikas nuo laiko susisiekia. Vyras ir tėvas užsirašė į kovotojų gretas ir kol kas laukia kvietimo prisijungti prie kariaujančių savanorių.

„Vyras man nedaug pasakoja, kas ir kaip ten. Ir man pataria mažiau apie tai skaityti. Sako, kad mieste atakos nerimsta, jau sugriautas ne vienas pastatas ir objektas, privatūs namai. Tačiau vyras į slėptuvę nebebėga – tiesiog pasislepia namo koridoriuje – ten turi ir guolį pasiklojęs“, – be jaudulio moteris negali kalbėti.

View this post on Instagram

A post shared by @vyazantip_

Ar bus kur grįžti

Netrukus Anastasiiai bus dar liūdniau – jos mama sulaukė kvietimo pradėti darbą pieno perdirbimo įmonėje, kuri yra už trijų šimtų kilometrų nuo Vilniaus. Moteris neįsiminė, kokiame mieste pasiūlytas darbas, tad negalėjo patikslinti.

„O aš negaliu išvažiuoti. Mano darbų užsakymai – Vilniuje. Kad būtų pigiau, aš jų nesiunčiu, o vežu atiduoti į rankas. Jei siųsčiau paštomatu, nieko ir neuždirbčiau. Sutarėme su mama, kad kol kas pabandysime taip gyventi – matysime, kas iš to išeis“, – atskleidžia planus.

Tėvynėje Anastasiia dirbo buhaltere, tačiau dėl kalbos barjero Lietuvoje šio darbo imtis negali. Moteris neslepia – lietuvių kalba jai kol kas yra sunkiai įkandama. Porą metų Lenkijoje gyvenusi Anastasiia šią kalbą supranta, o lietuviškai – niekaip.

Ateityje Anastasiia norėtų įsikurti Vilniuje, tačiau supranta, kad nuomos kainos ten jos kišenei sunkiai įkandamos.

View this post on Instagram

A post shared by @vyazantip_

„Tačiau labiausiai noriu grįžti namo pas vyrą. Ypač skauda, kai nežinai, ar kada vyrą ir tėvą bepamatysiu gyvus. Tai man kasdien drasko širdį ir neleidžia nurimti“, – pravirksta jauna moteris.

Anastasiios vyras sako, kad jei Rusijai niekas nepadės, karas neturėtų ilgai trukti. Tačiau netoli Baltarusijos pasienio gyvenantys ukrainiečiai baiminasi, kad gali sulaukti šio kaimyno įsikišimo – tada, sako, jiems pirmiesiems kliūtų.

Ašarodama moteris pasakoja, kad su vyru turėjo galybę ateities planų, o jie buvo nubraukti vienu ypu. „Kažin ar bus kur grįžti, ar bus pas ką“, – klausimą be atsakymo iškelia karą ne iš knygų ar pasakojimų pažįstanti trisdešimtmetė.