Nuo karo pasprukusi nėščia Aliona rankų sudėjusi nesėdi – jos kepti tortai jau užkariavo internetą, prie jų nutįso eilės

Nuo krintančių sviedinių iš tėvynės sprukusi ukrainietė Aliona Lietuvoje – vos kelios paros, o garsas apie ją jau pasklido po visą Lietuvą. Bėgdama nuo karo besilaukianti moteris su vaiku ir mama į mūsų šalį keliavo ilgai ir labai sunkiai – net penkias paras. Tačiau išmiegojusi ir kiek pailsėjusi 27 metų ukrainietė iškart ėmėsi veiklos – kepti tortus, mat nemoka sėdėti be darbo ir nori atsidėkoti ją su šeima priglaudusiems lietuviams bei visiems, kas neliko abejingi. Lietuvių geraširdiškumas Alionos šeimą tiesiog pribloškė.

Manė, kad perkūnas

Bila Tserkva mieste, kuris nuo Kyjivo nutolęs 70 kilometrų, gyvenanti Aliona Lariuk naktį, kai prasidėjo karas, prabudo nuo dundėjimo. Kadangi lijo, septintame aukšte gyvenanti moteris pamanė, kad dėl triukšmo ir švytėjimo horizonte kalti žaibai ir perkūnas. Vis tik ryte prabudus realybė smogte smogė – žinia apie prasidėjusį karą buvo žiauri ir netikėta.

Visa laimė, pastebi prieš pusmetį vairavimo teisę įgijusi Aliona, kad kieme stovėjo neseniai degęs ir dar ne visai sutvarkytas, bet vis dar riedantis senučiukas opelis.

„Vos prieš kelias dienas sužinojau, kad laukiuosi, su manimi – keturių metų sūnelis, o vyras išvykęs į komandiruotę. Galbūt dėl to man atsirado stiprus savisaugos instinktas gelbėti šeimą. Tiesa, iš pradžių maniau, kad prisiglausime pas miesto centre nedideliame name gyvenančią mamą ir pralauksime karą. Prisipirkome maisto produktų, prisipylėme degalų – jau po kelių valandų viso to nebebuvo galima įsigyti. Tačiau kadangi šūviai ir bombardavimas nesiliovė, nutarėme nedelsti ir bėgti iš miesto“, – pasakoja Aliona, spėjusi tik pagriebti dokumentus ir drabužių sūnui. Abi moterys išvyko kone kaip stovi.

Į komandiruotę – karo išvakarėse

Prienuose gyvenanti Rimanto ir Viktorijos Ignatavičių šeima, vos sužinojusi apie Ukrainoje kilusį karą, iškart užsiregistravo savivaldybėje bei Blue yellow svetainėje kaip galinti priglausti karo pabėgėlius. Tačiau pagalbos šauksmas juos pasiekė visai kitais kanalais – Lietuvoje įsikūrusi logistikos įmonė, kurioje dirba daug ukrainiečių, išplatino prašymą priglausti jų darbuotojų nuo karo bėgančius artimuosius. Su Viktorija Ignatavičiene susisiekęs įmonės atstovas pranešė, kad vilkiką vairuojantis jų darbuotojas Volodimir Lariuk išvykęs su kroviniu į Europą, o į Lietuvą nuo karo bėga jo žmona Aliona su šeima.

Alionos vyras į kelionę iš Ukrainos išvyko vasario 23 dieną. Kaskart jį išlydėdama moteris verkia ir nenori, kad važiuotų, tačiau šįkart, kai jau kitą dieną prasidėjo karas, moteris džiaugėsi kaip niekada, kad jis spėjo palikti Ukrainą. Volodimirui jau teko matyti karo baisumus – 2014 m. Po skaudžių patirčių prireikė ilgų metų, kol vyras atsigavo.

Nėščioji demonstruoja tvirtybę

Alionos, jos sūnaus Vadimo, mamos Vieros ir katino Lapkos kelionė į Lietuvą truko beveik penkias paras. Siekiant išvengti bombarduojamų kelių, teko važiuoti aplinkiniais keliais, klaidžioti miško keliukais. Kelio ženklai jau buvo nuimti, moteris neturėjo mobilaus interneto, tad ne visada buvo tikra, kad važiuoja tinkama kryptimi. Visuotinė panika ir suirutė, nuolatinis klaidžiojimas keliuose, nežinomybė, baimė ir buvo sunkiausia, ką Alionai teko išgyventi šiomis dienomis. Giminaičiai iš Ukrainos kvietė bėgančiuosius atvykti pas juos, tačiau sutuoktinis ragino žmoną važiuoti į Lietuvą. Saugius namus Prienuose pabėgėliai pasiekė ankstų praėjusios savaitės rytą.

Šiandien, kiek Aliona su mama žino, jų namai Bila Tserkva dar stovi, tačiau miestas yra stipriai apšaudomas ir bombarduojamas. Viera, stebėdama žinias, nuolat verkia, o Aliona ją ramina, ragina laikytis ir nepanikuoti. Ukrainoje liko Alionos brolis su žmona ir dviem vaikais – jie nuo karo baisumų slepiasi rūsiuose. Kai moterims pavyksta gauti iš jų žinių, būna giedresnė diena.

„Prisipažinsiu, mane stebina Alionos tvirtybė – regis, po tokių išgyvenimų ir patirčių tik verkti besugebėtum, o ji – pilna ryžto ir organizuotumo“, – pastebi ukrainiečius priglaudusi V. Ignatavičienė.

Tortų užsakymai tiesiog plaukia

Du vaikus auginantys prieniškiai pabėgėliams užleido vienos dukters kambarį. „Tačiau į jį mūsų svečiai eina tik miegoti – visą laiką leidžiame kartu. Mes, moterys, visos kartu sukamės, viena kitai padedame. Vos atvykusios ir pamiegojusios viešnios iškart pasiprašė veiklos ir skubėjo gaminti valgyti, padėti tvarkyti namus“, – šypsosi Viktorija, kuriai nepavyko jų atkalbėti. Ukrainietės neslepia: jos nenori būti našta.

Besisukiojant virtuvėje barščius gaminusi Viera prasitarė, kad Aliona moka kepti tortus. Paaiškėjo, kad konditerijos mokslus baigusi moteris įgijo patirties ceche, o paskui pasiėmė paskolą, įsigijo įrangą ir pradėjo savarankiškai kepti tortus. Alionai puikiai sekėsi – ji tiekė kepinius net kelioms kavinėms.

Čia Viktorijai kilo sumanymas: Aliona iškeptų tortą ir jį būtų galima parduoti aukcione, kurį paskelbtų socialiniame tinkle. Moteris turėtų ką veikti, o ir šiokį tokį pinigą užsidirbtų. Ukrainietei idėja labai patiko ir ji iškart ėmėsi gaminti šokoladinį Napoleoną.

„Vis tik, kai tortas jau buvo pagamintas, pasvarstėme, kad neteisinga jį parduoti patiems nė neparagavus. Tad tiesiog nutarėme gaminio nuotrauka pasidalinti feisbuke – o gal atsiras norinčių užsisakyti. Tada ir prasidėjo... Užsakymai ėmė plaukti nesustojamu srautu – šiandien yra per 40 tortų užsakymų, o kiek dar jų negalėjau priimti, nes nemažai žmonių norėjo kovo aštuntai, vienuoliktai ar savaitgaliui. Šiuo metu turiu apie 150 neperskaitytų žinučių ir net bijau jas atsidaryti (juokiasi). Tai yra kosminiai skaičiai ir man tenka užsakymus reguliuoti, mat Aliona per dieną iškepa 4 tortus – pusę devynių pradeda ir pluša iki dešimtos vakaro neatsisėsdama“, – pasakoja Viktorija, kuri norėtų pasaugoti viešnios sveikatą.

Pati Aliona be galo džiaugiasi šia veikla ir ypač tuo, kad dienos skriete praskrieja, nelieka laiko net mintims apie karą.

Negaili ir 100 eurų

Pasklidus žiniai apie Prienuose apsistojusią darbščią ukrainietę, kuri kepa gardžius tortus, atsiliepė ne tik gardumyno pageidaujantieji – žmonės ėmė nešti konditerinius įrankius, plaktuvus, kiaušinius.

„Aš negaliu suprasti, kodėl mums žmonės padeda. Mes atvažiavome į Lietuvą, tapome jums našta, užėmėme jūsų namus, virtuvę, eikvojame jūsų elektrą ir pan., tad mes turime dėl jūsų kažką daryti norėdami atsilyginti, o ne atvirkščiai“, – ukrainietė vis negali atsistebėti lietuvių gerumu.

Savo ruožtu Alionai ir jos šeimai norintys padėti žmonės neslepia: juos žavi, kad pabėgėliai ne laukia, kol jiems duos, o patys stengiasi dirbti ir atsidėkoti. Kai atsiimti torto atvykusieji teiraujasi, kiek mokėti, jų prašoma, jei gali, sumokėti už produktus. Tačiau užsakovai palieka ir 50, ir 100 eurų.

„Jiems labai pasisekė, nes padėti nori visi svetingieji Prienai. Siūlo ir veža viską, kas tik įmanoma – nuo duonos, maisto kačiukui iki drabužių nėščiajai. O tuo pačiu ir mums labai pasisekė – mokomės iš jų stiprybės, gerumo ir vieni kitiems padedame“, – šypsosi kosmetologe dirbanti Viktorija.

Klausimai diktatoriui

Šiandien Aliona sulaukė jau ne vienos įmonės siūlymo prekiauti jos gaminamais tortais, gavo moteris ir kvietimą įsidarbinti, tiesa, kitame mieste. O vietos gyventojai jau galvoja, kokias patalpas būtų galima pritaikyti Alionos tortų gamybai.

„Per trumpą laiką suplaukė daug pasiūlymų, patarimų ir pan. Minčių daug ir visokių, bet dar labai „trumpas laikas“ – Aliona Lietuvoje vos penkios dienos. Prieš ką nors nusprendžiant dar reikia, kad viskas susigulėtų. Kaip viena moteris pasakė, mes Alionai davėme meškerę, o žuvį reikės pasigauti jai pačiai“, – Viktorijos šeima ir prieniškiai pasirengę padėti Alionai, kam ji besiryžtų.

Ukrainietės vis pakalba apie grįžimą į namus, ilgisi Ukrainos. Alionos mama labai nori kuo greičiau grįžti namo – sako tenorinti atgauti žemės lopinėlį, kur vėl galėtų sėti ir auginti. O jaunoji ukrainietė, iš vyro pasakojimų žinanti, kas yra Europos Sąjunga, kokios ten perspektyvos, sako svajojanti apie platesnes galimybes savo vaikams. Tad kokie šios šeimos ateities planai, sunku ką nors ir prognozuoti.

„Ko jam dar reikia, ko jis nori, ko jam dar trūksta“, – žinias apie bombarduojamą Ukrainą žiūrėdama kartoja už galvos susiėmusi Viera. Kai pasisuka kalba apie karo pabaigą, moterys tenori vieno – kad tik tauta išliktų, kad tik būtų kam Ukrainą po karo atstatyti.