„Šiuo metu visą informacinę erdvę užvaldė naujienos iš Ukrainos ir aš manau, kad būtent taip ir turi būti. Teisinga informacija yra 21 amžiaus ginklas, o išlikti apolitišku neturėtume nė vienas. Bet, kaip bebūtų keista ir apmaudu man, mažytė problemėlė bręsta ir mūsų kieme. O jos skatintojas – ne Putleris, o mūsų pačių kai kurie tautiečiai. Jau kelias dienas iš skirtingų savo pažįstamų rusakalbių girdžiu istorijas apie užgauliojimus ir heitą jų atžvilgiu iš lietuvių dėl kalbos tarpusavy.
Tai sustatome taškus ant „i“:
Mieli kai kurie tautiečiai, jeigu jūsų neapykanta nukreipta prieš Putiną ir jo vykdomą politiką, tai žinokit, kad esame vienoje barikados pusėje. Pati ne kartą pasisakydavau apie Putino režimo nepalaikymą ir žinau, kad dauguma mano draugų rusakalbių laikosi lygiai tokios pat nuomonės. Mes gimėme, užaugome, gyvename čia ir Lietuvą laikome savo tėvyne! Sutinku, kad yra ir kitaip nusiteikusių, bet soc. tinklai mato viską – prorusiškai nusiteikusių yra ir tarp lietuvių, net tarp garsenybių. Be tokių kaip aš (čia gimusių), Lietuvoje gyvena labai daug baltarusių ir dabar gyvens labai labai daug ukrainiečių. Daug kas iš jų tarpusavy, o gal su jumis kalbės rusiškai. Bent jau pradžioje. Todėl rusakalbis nelygu prorusiškas! Ir net nelygu rusas.
„Lietuva – lietuviams“ šiuo atveju visiškai netinkamas šūkis. Būtų geriausia pradėti nuo klausimo „kokia jūsų nuomonė apie putino vykdomą politiką?“ Na o ten jau arba duodate žaibą vienas kitam arba pabandote paaiškinti, kodėl vertėtų peržiūrėti savo pažiūras. Įžeidimais ir žeminimais nė vienų debatų nelaimėsite“, – tokia žinute viename socialiniame tinkle pasidalino influencerė, didžėjė ir finansininkė Darja Kot.
Vilnietė pasakoja, kad įtampos neišvengia ir rusakalbiai vaikai – jie sulaukia įžeidinėjimų, klasėje atsisakoma sėdėti su tokiu vaiku viename suole.
Situaciją paprašėme pakomentuoti psichologo Antano Mockaus.
– Pastebima auganti lietuvių neapykanta prieš rusus ir baltarusius? Kodėl žmonės pyksta?
– Karas yra didžiulė krizė, milžiniškas stresas, jo metu įsijungia išgyvenimo strategijos: kovoti arba bėgti. Tiems žmonėms, kurie kovoja dėl gyvybės, kaip ukrainiečiai, nėra kada būti labai empatiškais ar galvoti, kaip tas emocijas išreikšti.
O mums, kurie viską matome iš tolo, irgi kyla jausmai: stresas, pyktis, noras kažką daryti matant tokią neteisybę, kurį žmonėms norisi kažkur išlieti. O energiją galima nukreipti kažkaip stabdant agresorių arba padedant susidoroti su pasekmėmis – prisidėti prie humanitarinės pagalbos, prisijungti prie savanorystės, aukoti pinigus ar pagelbėti daiktais, priimti pabėgėlius ir kitais būdais. Tai yra, išreikšti savo pyktį konstruktyviai, neišsiliejant ant šalia esančio piliečio, kuris yra rusų tautybės. Reikia suprasti, kad jie yra niekuo dėti.
Nepaisant pykčių ir kitų panašių emocijų turime likti sąmoningi, juk mūsų situacija kaip ten bebuvę yra kitokia, mums nereikia kovoti už savo gyvybę ir mes esame atsakingi už tai, ką sakome ir ką darome kito žmogaus atžvilgiu.
– Kuo pavojingas tos besikaupiančios ir nesuvaldytos emocijos? Į ką jos gali peraugti?
– Besikaupiantis pyktis yra pavojingas – jis didina agresyvų elgesį, neapykantos kalbas, smurtą. Norisi tikėti, kad žmonės yra sąmoningi ir save kontroliuoja, bet, žinoma, vienas kitas šitoje ar kitoje situacijoje gali ir nesusivaldyti. Tad visų – politikų, žiniasklaidos – atsakomybė yra neaudrinti tokių emocijų. Gali atsirasti ir vienas kitas pilietis, turintis neaiškių interesų – mūsų tarnybos turėtų atkreipti į tai dėmesį ir užkardyti tokius dalykus.
– Kaip elgtis matant agresyvius, užgaulius išpuolius?
– Jei žmogus savęs nekontroliuoja socialiniame tinkle, galima jį apskųsti, pranešti administratoriams. Jei tai yra pažįstamas žmogus, galima pasakyti jam, kad suprantate, kaip jaučiasi, kad yra piktas, bet patarti susilaikyti nuo neapykantos – pasakant tai tvirtai, aiškiai, mandagiai. Kartais žmonės būna tiek susijaudinę, kad reikšdami karingas emocijas nepagalvoja apie atsakomybę.
Be abejo, šiuo metu, kai žmonės yra labai susijaudinę, patarimą kalbėti gražiai priimti yra sunku. Tai įmanoma tik nusiraminus. Tad paprašykite nurimti ir pagalvoti, ar tai, kas sakoma, yra gerai. Nesulaukęs palaikymo žmogus gali sureaguoti.
Na o tėvams patarimas būtų toks: galvoti, ką ir kaip kalbate namuose. Vaikai labai greitai perima ir emocijas, ir jas perteikiančius žodžius, tad neskatinkite jų.
– O ant ko stebint karą galima pykti?
– Galima pykti ant visų veiksmų, kurie yra agresyvūs, smurtaujantys, žudantys. Galima pykti ant žmonių dėl to, kad jie renkasi ne drąsą, o bailumą. Ir, taip, šiuo metu pykti ant karą pradėjusio Putino yra normalu. Jis šiuo metu yra blogio simbolis, tad kitokia emocija jo atžvilgiu ir neįsivaizduojama, kai jo ir jo aplinkos sprendimai lemia tokius baisius dalykus.
Natūralu, kad kai žmonės pyksta, kyla agresija ir jie nori, kad Putinas būtų nunuodytas, nušautas, kad su juo būtų susidorota. Tačiau esame civilizuotas kraštas ir tikimės, kad Hagos tribunolas įvertins karo nusikaltimus, o už juos atsakingi asmenys bus nuteisti pagal galiojančius įstatymus. Kad ir kaip sunku būtų šiandien, esame demokratinė valstybė, o demokratija yra vertybė, tad nereikia pamesti galvos. Įvairios sankcijos ir kiti žingsniai daromi, siekiant kaltuosius priversti atsakyti už savo veiksmus.“
Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos praneša kol kas nesulaukęs pranešimų apie lietuvių agresyvų ar įžeidžiantį elgesį prieš rusus ir baltarusius.
„Prasidėjus Rusijos karinei agresijai, matome tokio pobūdžio veiksmų suaktyvėjimą, ypač socialiniuose tinkluose. Lietuvos žmonės ne tik gali, bet ir turi pareikšti savo nuomonę dėl vykdomos agresijos prieš Ukrainą, tačiau prašome daryti viską, kad būtų išvengta provokacijų ar nesusipratimų. Vertiname situaciją, stebime socialinius tinklus, raginame žmones nekurstyti neapykantos kitataučiams, būti oriais ir atsakingais“, - teigia Policijos departamento Komunikacijos skyriaus vedėjas Ramūnas Matonis.
