Gydytojų sutuoktinių pora – apie tai, ar medicinos studijos išties pragariškos, ir pokalbius namuose apie stebuklingus išgijimus bei mirtį

Atrodo, kad užduotis pristatyti pašnekovus sunkiai įveikiama, nes bet kokie bandymai įvardinti ir apibrėžti atrodo pernelyg banalūs, paviršutiniški. Visgi, noriu tikėti, kad perskaitę šį mūsų pokalbį suprasite, kodėl.

Kalbėjomės su gydytojais neurologe Egle Sakalauskaite-Juodeikiene ir chirurgu Žygimantu Juodeikiu. Prieš pat paskutinį egzaminą, baigiant medicinos studijas, vienas kitam į akį kritę gydytojai šiandien jau skaičiuoja daugiau nei 10 metų santuokoje, augina dukrą Aušrinę ir sūnų Radvilą.

– Viena medikė juokavo sąmoningai ieškojusi vyro, kurio darbas nebūtų susijęs su medicina, mat baiminosi, kad sugrįžę namo prie vakarienės stalo nebeturės apie ką kalbėtis. O kaip Jūs manote: tai, kad pora darbuojasi toje pačioje srityje – privalumas ar trūkumas?

Žygimantas: Manau, kur kas paprasčiau gyventi šeimoje, kurioje abu sutuoktiniai yra medikai – partneris supranta, kur ir kodėl sutuoktinis būna budėjimų naktimis, kyla mažiau nerimo. Taip pat supranta, kad parėjus po budėjimo namo, jaučiamas nuovargis ir miego trūkumas. Šiais klausimais mes su Egle sutariame. Svarbu ir tai, kad abu kalbame ta pačia – taip, lietuvių – kalba! Bet ta pačia emocine lietuvių kalba! (juokiasi)

Eglė: Tiesą sakant, nesame ekstravertų šeima – abu esame gana ramūs žmonės. Mūsų namuose nevyksta vakarėliai iki paryčių, kaimynai nekviečia policijos. (juokiasi) Kartais, kai būname labai pavargę, užtenka tiesiog pasėdėti šalia, išgerti arbatos, patylėti. Man atrodo, tomis akimirkomis suprantame vienas kitą be žodžių. Šalia tų vakarinių buvimų kartu – kalbantis ar tylint – kartais sužiba kažkas tikro, esminio. Perskaitytos knygos puslapis su keliomis mintimis, kuriomis norime pasidalinti. Kažkada matytas filmas, kurį norime vėl kartu pažiūrėti.

Ir ligoniai... taip, ligoniai! Jų stebuklingi pagijimai, neįprasti, netipiški klinikiniai simptomai, įvairūs juokingi nutikimai, kartais – tiesiog netikėtos, makabriškos situacijos. Taip pat ir sėkmingai pavykusi sudėtinga operacija ar sunkai sergančio, tiesiog beviltiško ligonio mirtis, kuri visada prislegia širdį. Kalbamės, bandome tarsi iš šalies, kito akimis pažvelgti į įvairias situacijas. Pritariame vienas kitam, drąsiname, neretai ir kritikuojame.

Svarbiausia, į ką tomis akimirkomis atsiremiame – nepaisant visos šios situacijos sveikatos apsaugos sistemoje, nepaisant didelių krūvių, bandant sudurti „galą su galu“, nepaisant nuolatinio gydytojo žeminimo žiniasklaidoje, visiškai smukusio mūsų specialybės prestižo, mobingo apraiškų ir t. t. – svarbiausia išlikti žmogumi, kuriam iš tiesų rūpi kitas. Kol savo viduje jausime, kad mums rūpi tas kitas – kenčiantis, ieškantis pagalbos, tol būsime geri gydytojai. Nežinau, ar kitos specialybės žmogus taip giliai mane suprastų. Nežinau, ar pati sugebėčiau taip giliai išgyventi mokytojo, teisininko ar tiesiog gėlių pardavėjo vidinę dramą.

– Medicinos studijos dažnam asocijuojasi su laiko neturėjimu, nuolatiniu bėgimu ir bemiegėmis naktimis. Kiek šis stereotipas yra teisingas? Ar tikrai studijuojantys medicinos vientisąsias studijas, rezidentūrą ar doktorantūrą „nebeturi gyvenimo“?

Žygimantas: Tikrai su tuo nesutikčiau. Svarbiems dalykams laiko visada galima rasti, viskas priklauso nuo noro, motyvacijos studijuoti ir racionalaus savo laiko planavimo. Medicinos studijų metu labai daug skaičiau ne medicininės literatūros (nuo Biblijos ir Korano iki Marquezo, Remarko, Borgeso, Šopenhauerio bei Nyčės), išmokau skambinti pianinu, dalyvaudavau šachmatų turnyruose, rasdavau laiko sportuoti. Tikrai ne visą savo laiką skirdavau anatomijos ir lotynų kalbos „kalimui“, bet už mokymosi rezultatus dažnai gaudavau stipendiją.

Eglė: Visas naktis medicinos studijų metu miegodavau puikiai! Medicinos studijos, taip pat kaip rezidentūra ir doktorantūra – vieni gražiausių mano gyvenimo nuotykių! Svarbiausia – planuoti savo laiką, nepalikti visų darbų semestro galui. Taip pat – nenusiteikti, kad medicinos studijos bus nepakeliama našta, nes tai yra netiesa. Laiko užteks viskam – ir paskaitoms, pratyboms, draugams, ir papildomiems darbams.

Vienąkart vyresnė draugė, tuomet fizinės medicinos ir reabilitacijos rezidentė man, pirmakursei, pasakė: „Džiaukis kiekviena diena. Gyvenimas yra čia ir dabar. Jei galvoji, kad laiminga būsi kažkada vėliau, klysti. Jei galvoji, kad būdama rezidentė patirsi tikrąją pilnatvę, klysti. Tu su ilgesiu prisiminsi praėjusias studijų dienas, galvodama: tuomet buvau laiminga, bet laukiau laimės ateityje, todėl neįsileidau į širdį jos, stovinčios visai šalia“. Kaip norėčiau, kad kiekvienam medicinos studentui būtų kada nors pasakyti šie jos žodžiai!

– Kokiai Jūsų širdžiai mielai veiklai atsidėdavote radę laisvą valandėlę? Kas padėdavo geriausiai atgauti jėgas po įtemptos dienos ar savaitės?

Žygimantas: Nuo mažų dienų man patiko fizinė veikla. Išbandžiau daugybę sporto šakų. Fizinei veiklai bandau kasdien rasti laiko. Tikrai tikiu posakiu, kuris atėjo dar iš senovės Graikijos laikų, kad sveikame kūne esti ir sveika siela. Negalėdamas kurį laiką pasportuoti, blogai jaučiuosi tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Šiuo metu aktyviai bėgioju, plaukioju, važinėju dviračiu. Kasmet bėgu Vilniaus maratone. Praeitais metais Vilniuje vykusiame Žolinių maratono pusmaratonio distancijoje užėmiau 2-ąją vietą. Šiais metais planuoju jėgas išbandyti ir Trakų triatlono varžybose.

Taip pat negaliu nepaminėti šachmatų. Šį 64 langelių žaidimą su tėčio pagalba pramokau dar būdamas 4-5 metų. Prisimenu vaikystės vakarus, stumdant lentos figūras, mėgau studijuoti garsių šio žaidimo meistrų knygas, pats atkartoti įvairias kombinacijas, perprasti kiekvieno ėjimo logiką, sumanymą. Dar ir šiandien, radęs laisvą ir ramią minutę, sprendžiu šachmatų galvosūkius, bandau įveikti beveidį virtualų varžovą kompiuterio ekrane.

Eglė: Na, o aš skaitydavau knygas. Ne skaitydavau, o tiesiog „rydavau“! (juokiasi) Nuo rusų psichologinio realizmo, XIX a. anglų autorių iki postmodernių kūrinių ir šiuolaikinių lietuvių autorių. Su draugėmis lankydavomės meno galerijose, eidavome į operas, baletus, simfoninės muzikos koncertus, galbūt kiek rečiau – į klubus. Meno pasaulis ir bendravimas su kitų specialybių draugais tarsi atsverdavo gamtamokslį, medicininį pragmatizmą ir racionalizmą. Ir tuo pačiu metu leisdavo dar kartą įsitikinti – noriu būti gydytoja, ir niekuo kitu!

Taip pat rašiau noveles, romanus, esė, straipsnius. Studijų metais visas vasaras praleisdavau pas močiutę, Pasvalyje. Ten gimė didžioji mano romanų ir novelių dalis. O šalia to – šiltnamių laistymas ir daržų ravėjimas, uogienių virimas, valgio gaminimas ir kambarių tvarkymas. Tomis vasaromis dviračiu dar ir numindavau po 50-60 km per dieną.

Svarbią vietą mano gyvenime užima muzika. VU MF buvau subūrusi senosios muzikos ansambliuką, kuris gyvavo keletą metų. Nuo vaikystės groju pianinu, lankau Vilniaus arkikatedros Bazilikos Jaunimo chorą, sekmadieniais giedame Šv. Mišiose. Atliekami kūriniai leidžia man trumpam pabėgti ir... pailsėjus vėl sugrįžti į savo pasaulį – ramesnei, tvirtesnei, pailsėjusiai. Šie pabėgimai – tarsi maži stebuklai kasdienybėje. Dėl šių pabėgimų aš vėl ir vėl suprantu, kad mano vieta yra medicinoje.