Kęstutis Šimkus jau 30 metų dirba greitosios pagalbos automobilio vairuotoju. Jo darbas išskirtinis dar ir tuo, kad jis kartu su profesionaliomis medikų komandomis perveža būtent donorų organus transplantacijoms.
– Kaip pasirinkote tokį darbą?
– Lietuvai tapus nepriklausoma, dirbau įstaigoje, kurioje buvau paskirtas pasitikti užsieniečius. Tuo metu labai daug jų atvažiuodavo į Lietuvą. Mano automobilis buvo specialiai tam paruoštas ir atitiko visus reikalavimus.
Bet buvau pažįstamas ir su širdies chirurgu Raimondu Širmeniu, kuris manęs paprašė, kad aš retkarčiais, kai turiu laisvo laiko, pavažinėčiau ir patvarkyčiau mašiną iš Amerikos. Sutikau ir vyriausybės autoūkyje su vyrais tą mašiną tvarkiau.
Vėliau jau tuometinis VUL Santariškių klinikų generalinis direktorius Antanas Vinkus mane pakvietė ir pusę etato priėmė į darbą, pradėjau vežioti donorinius organus. Kai nebūdavo užsieniečių – dirbau klinikose.
– Kas tokiame darbe jums yra sudėtingiausia?
– Na, organus vežti nėra taip paprasta. Atsakomybė tikrai labai didelė. Jei transplantacijai tinka visi donoro organai, išgelbėti galima 7 žmones. O kiekvienas organas turi tam tikrą laiką, kiek jis išlieka gyvybingas, todėl yra terminai, per kiek laiko tą organą turi pervežti. Kuo greičiau pristatai organą, tuo jis gyvybingesnis ir tuo lengviau medikams susitvarkyti.
– Kur toliausiai yra tekę važiuoti pasiimti organus?
– Kokia kelionė buvo įsimintiniausia?
– Visos jos įsimintinos, nes būna pilnos didelės įtampos. Greičiai dideli, dėl mažiausio netikslumo ar vienos klaidos vietoje gali žūti ir aukščiausios klasės medikai, ir tu. Greitis dažniausiai siekia 150-200 km/h.
Ir apie kitus eismo dalyvius reikia visuomet pagalvoti, ypač dabar, kai pasikeitė eismo taisyklės ir žmonės yra pasimetę. Išgirdę sireną ar pamatę švyturėlius vieni suka į dešinę, kiti į kairę, galų gale, užkemša visą pravažiavimą. Nors eismo taisyklėse parašyta, kad reikia padaryti specialiajam automobiliui tunelį. Na, bet su laiku manau žmonės įpras.
– Kiek laiko užtrunka pasiruošimas nuo tada, kai gaunate pranešimą apie donorą, iki kelionės pradžios?
– Tiksliai pasakyti negaliu. Kartais sužinai, kad yra potencialus donoras, bet jokie tyrimai dar neatlikti, todėl neaišku, reikės važiuoti ar ne. Tačiau aš paprastai automobilyje turiu kuro tiek, kad labai skubiu atveju be jokių sustojimų nuvažiuočiau į Kauną ir atgal, nes tokių kelionių būna daugiausia.
– O ar reikia automobilį specialiai paruošti organų pergabenimui?
– Ne, keisti nieko nereikia, bet perkant automobilį būtų gerai pasitarti ir su vairuotoju, nes jis geriausiai žino, ko reikia.
Pirmiausia labai svarbus galingas variklis, bagažinė, kuri būtų ne per didelė, bet ir ne per maža. Labai svarbu kilpos, kuriomis būtų galima pritvirtinti lagaminus, kuriuose yra vežami rūbai, įvairūs skysčiai ir instrumentai. Tokie dalykai skraidyti po automobilį negali. Kai važiuojama eksplantuoti inkstų, medikai vežasi ir specialus aparatus su ratukais, juos reikia tvirtinti.
Svarbu, kad būtų ir navigacija, nes yra buvę atvejų, kai reikia nuvažiuoti pas donoro artimuosius sutikimo. Kažkada Kauno rajone už Garliavos, Kauno važiavome, ieškojome ir labai gerai, kad sutikome vietinį, kurio paklausiame, kur rasti tokią šeimą, o jis mums sako: „Čia kelio nėra, važiuokit tiesiai per pievą link miško“.
Tad automobilis ir turi būti toks, kad važiuojant per pievą neužklimptų.
– Galite papasakoti, kaip organai yra pergabenami?
– Yra tokie konteineriai-šaldytuvai, neelektriniai. Į tą konteinerį dedami ledai. Gabenami ir įvairūs skysčiai, kuriais tą organą išplauna, įdeda į maišelį, o tada – į ledus.
O kai buvo atvykę vokiečiai, mačiau, kad yra ir specialūs stikliniai aparatai, kur viduje matai kaip širdis plaka, o jie tą plakimą gali reguliuoti.
– Kaip važiuodamas tokiu greičiu ir gabendamas organus transplantacijoms suvaldote stresą, emocijas?
– O po darbo, ar būna, kad pagalvojate apie žmogų, kuriam atvežėte organus? Ar transplantacija einasi pagal planą?
– Visada, iki kol nesužinau, kad tam žmogui viskas gerai. Tada labai palengvėja. Labai seniai buvo toks atvejis, kai labai padėjau žmogui. Vienas vairuotojas susilaužė koją prieš Naujuosius metus ir man teko dirbti vietoj jo automobiliu, skirtu vežti infarkto ištiktus žmones.
Nuvažiavau tada į Šalčininkus, vienam vyrui buvo infarktas, jis antrame namo aukšte gulėjo ir mes niekaip negalėjome jo nunešti į pirmą aukštą. Sušaukėm žmones, perdavėm tą žmogų per rankas su prijungtu specialiu aparatu.
Jį labai greitai nuvežiau į ligoninę, bet paaiškėjo, kad jam reikia širdies transplantacijos. Nutiko taip, kad tam pačiam žmogui aš ir širdį atvežiau.
Ir vieną dieną stoviu su kolegomis prie priėmimo durų, atvažiuoja automobilis, išlipa moteris ir vyras – iš karto pagalvojau, kad jis man kažkur matytas. Ir eina tiesiai į mane. Mėginau trauktis, bet jie mane į glėbį. Pradėjo man dėkoti, bučiuoti. Iš kur jie sužinojo, kad ten aš buvau – negaliu pasakyti, bet tikrai smagu. Neįmanoma žodžiais nusakyti, koks tai jausmas.
