Gerai mokamą darbą užsienyje iškeitė į gimtąjį Alytų: oriai gyventi galima visur, tereikia vadovautis viena paprasta taisykle

Prieš daugelį metų alytiškis Linas Tumasonis (45 m.) į užsienį išvyko užsidirbti. Lengvų kelių neieškojo, tačiau kliuvusiu darbu nesiskundė – dirbo tai, kas tiko ir patiko. Daugiausia laiko praleido statybose, kur ir darbą puikiausiai išmanė, ir atlygį gerausią gaudavo. Per 14 metų pabuvo keturiose šalyse, sukūrė šeimą ir galiausiai apsisprengė rinktis tai, kas svarbiausia.

Per 14 metų dirbo 4 skirtingose šalyse

„Darbas užsienyje – tai geri pinigai, bet visa tai niekada nebus svarbiau už šeimą. Per nuotolį nepajausi tikro ryšio su savo atžalomis, neišmokysi vieno ar kito dalyko, nematysi tikros gyvenimo laimės“, – teigia alytiškis Linas Tumasonis, sukaupęs kiek daugiau nei 14 metų darbo patirtį užsienyje, tačiau galiausiai karjerą nusprendęs tęsti gimtajame mieste. Gerai apmokamus darbus užsienyje į gyvenimą Alytuje iškeitęs vyriškis drąsiai pabrėžia – oriai gyventi ir dirbti galima visur, tereikia vadovautis viena paprasta taisykle.

Alytuje gimusiam ir augusiam 45-erių Linui darbuotis teko 4 skirtingose šalyse. Po 5 metus jis praleido Norvegijoje bei Švedijoje ir po daugiau nei 2 metus – Čekijoje bei Vokietijoje. Dabar jis turimus įgūdžius išnaudoja dirbdamas montuotoju gimtajame mieste įsikūrusioje „Glassbee“ įmonėje, kuri užsiima aliuminio bei plastiko langų, durų, fasadų, žiemos sodų bei kitų produktų projektavimu, gamyba, montavimu.

„Nesu tas, kuris gali pasigirti, kad gerai sekėsi mokytis, bet darbo rinkos mokymo centre esu baigęs staliaus staklininko kursus ir noru dirbti niekada nesiskundžiau. Dabar dirbu montuotoju ir tas darbas man patinka. Šiaip dirbant užsienyje didelių sunkumų nepatyriau, nes esu universalus ir darbo nebijantis – moku mūryti, betonuoti ir kitus amatus žinau. Esu ir ne vieną namą pastatęs“, – šypsosi jis.

Nors užsienyje džiugino atlyginimas, bet grįžti suviliojo didesni patogumai

„Prieš daugelį metų dirbti į užsienį išvykau be didesnių minčių. Tiesiog buvau jaunas ir rūpėjo gerai užsidirbti. Bet galiu pasakyti, kad visada dariau tai, kas man tiko ir patiko labiausiai. Visą savo darbinės karjeros laikotarpį užsienyje daugiausia dirbau statybose, nes tai yra mano sritis, kurią geriausiai išmanau. O ir statybų sektoriaus darbuotojai paklausūs, jiems atlyginimai visada buvo ir yra pakankamai geri. Tiesa, teko išbandyti dar ir kitų darbelių. Pavyzdžiui, žemės ūkyje. Bet iškart mačiau, kad tai ne ta sritis kur galėsiu ilgai užsibūti ir džiaugtis geresniu gyvenimu.

Na, bet kad ir ką beveiktume, visi galiausiai suprantame tai, kad gyvenimas vietoje nestovi. Taigi, protarpiais vis grįždavau į Lietuvą, kurioje einant metams susiradau ir žmoną. Tiesa, kol aš dirbau užsienyje, ji liko gyventi Lietuvoje. Galiausiai susilaukėme vaikų, na ir visa mano šeima toliau gyveno Lietuvoje. Taigi, be jokios abejonės, vis keliaujant į užsienį dirbti, tėvynės ilgesys po šeimos pagausėjimo išaugo kelis kartus. Todėl ir norėjosi galutinai sugrįžti“, – pasakoja Linas.

Itin dideliuose miestuose, tokiuose kaip Norvegijos sostinė Oslas ir kur kas mažesniuose nei Alytus dirbusio vyro teigimu, didmiesčiai niekada nebuvo traukos objektas. Jis pabrėžia, kad prie sprendimo bent jau kuriam laikui bandyti pamiršti darbą užsienyje prisidėjo itin patogi, ramiam gyvenimui pritaikyta jo gimtojo miesto infrastruktūra.

„Suprantu, kad geresnių darbo pasiūlymų galima sulaukti didmiesčiuose, tačiau ne vieną didelį Europos miestą matęs, savęs tokiuose miestuose kaip Vilnius ar Kaunas neįsivaizduoju. Todėl pasikalbėjęs su dabartinės įmonės Alytuje „Glassbee“ vadovu bei gavęs geras sąlygas, nedvejojau ir iškart priėmiau pasiūlymą.

Sakyčiau, kad dirbant užsienyje kaip ir nieko netrūko. Bet sugrįžti į Alytų visada viliojo miestas su patogumais. Čia nedideli atstumai, jauku, nes viskas ranka pasiekiama. Yra visa būtiniausia infrastruktūra, kur kas mažiau triukšmo, išsiblaškymo, daug daugiau žalumos. Kadangi turiu žmoną ir vaikus, kurie dar nėra dideli, manau, kad jiems daug geriau augti, kai tėtis yra šalia. Taip, šiuolaikinės technologijos leidžia bendrauti labai paprastai, bet juk ar tai gali pakeisti gyvą kontaktą?“ – svarsto jis.

Nėra blogai, yra tik netinkamas požiūris

Prisimindamas savo praeitį Linas juokiasi, kad galbūt su visais per dažnai ir per daug gražiai bendrauja, per gerai moka prisitaikyti, kadangi nebuvo tokio darbo, kurį jis dirbdamas jaustųsi atstumtas, svetimas ar esantis ne savo vietoje. Ir visiškai nesvarbu – tai gimtoji Lietuva ar užsienis.

Alytiškio teigimu, užsienio šalis jis keitė tik dėl labai paprasto ir visiems suprantamo dalyko – geresnio atlygio. Ir nors daugiausia dirbo lietuviškoje aplinkoje, jam taip pat teko turėti ir kolegų iš tokių šalių kaip Moldova ar Ukraina.

„Nesvarbu, tai lietuviai, ukrainiečiai ar kokių nors kitų šalių emigrantai dirbantys Švedijoje, Norvegijoje ar Vokietijoje. Iš asmeninės patirties galiu pasakyti, kad visur kolektyvas, sąlygos buvo vienodai geros, nes kiekvienoje šalyje vyravo principas, kad jei pats netinginiausi ir norėsi dirbti, tai ir su tavimi gerai elgsis. Alga motyvuodavo, tad ir pats niekada nevengiau dirbti. Nenoriu nieko nei girti, nei peikti, nes būna įvairių situacijų, bet man skųstis tikrai nebuvo ko“, – patirtimi dalijasi iš Alytaus kilęs vyras.

Sukaupusio daug darbinės patirties užsienyje, o galiausiai ir gimtajame mieste tinkantį ir patinkantį darbą radusio Lino teigimu, per metų metus jis suprato vieną ir bene svarbiausių gyvenimo taisyklių – tai, kiek gerai gyvensi ir ar būsi patenkintas savo gyvenimu, nepriklauso vien tik nuo to, kur dirbsi. Labai svarbu, kiek pats turėsi noro įdėti pastangų tobulėti, mokytis.

„Darbas užsienyje, ko gero, leidžia puikiai suprasti, ko iš tikrųjų nori gyvenime siekti. Ir visiškai suprantama, kad dauguma tautiečių norės išvykti, nes tokiose šalyse kaip Norvegija ar Švedija atlyginimai yra kelis kartus didesni nei Lietuvoje, tai ir toliau bus vilionė, mes greitai to nepakeisime. Bet dabar matau, kad nėra nieko neįmanomo ir mūsų gimtinėje. Kartais bendraudamas su draugais ir pažįstamais netgi pajuokauju, kad dirbdamas Lietuvoje negali dažnai sakyti „gyvenu“, bet kad „pakankamai gerai pragyvenu“, tai tikrai”, – mintimis dalijasi vyras.

Savo paties vaikų, augančių svetimoje šalyje arba ilgą laiką būnančių be tėčio šalia, bent jau kol kas neįsivaizduojančio alytiškio teigimu, jis niekam nei rekomenduotų vykti į užsienį, nei bandytų atkalbėti nuo vykimo. Ir taip yra dėl to, nes visuomet geriausia ne klausyti ir stebėti, ką daro kiti, o įsivertinti save. Anot vyriškio, kiekvienas gali pasiekti labai daug, tik pirmiausia reikia suprasti, ką ir kur galima asmeniškai nuveikti daugiausia.