Nekonfrontuokite su pykstančiais žmonėmis, nes jie negalvoja logiškai

„Bendraudami su žmonėmis atminkite, kad turite reikalą ne su loginėmis būtybėmis. Priešais jus – emocinės būtybės.“ Dale Carnegie

Pyktis sukelia reakciją „kovok arba bėk“, o, prasidėjus šiai reakcijai, kūnas reaguoja į grėsmę automatiškai, be sąmoningų minčių. Kuo labiau žmonės supyksta, tuo prasčiau logiškai apdoroja informaciją. Pykčio apimti mes prarandame gebėjimą atvirai ieškoti sprendimų.
Mindaugas Jasulaitis

Norint sėkmingai tęsti dialogą ir išspręsti konfliktinę situaciją, svarbu nurimti ir pasistengti nuraminti oponentą. Tyrimai rodo, kad kai žmogus jaučiasi išklausytas, jis yra linkęs objektyviau vertinti savo jausmus ir mintis (kurie dažnai gali skirtis nuo to, kas sakoma ir ko reikalaujama garsiai), tampa mažiau gynybiški ir labiau linkę išklausyti kitus.

Paklauskime savęs, kas mums svarbiau, ar būti teisiems (įrodyti, kad oponentas neteisus), ar būti veiksmingiems (pasiekti, kad klientas sumokėtų už atliktą darbą). Antru atveju turėtume būti orientuoti ne į konfliktą, o į galimus sprendimo būdus, priimtinus abiem pusėms ir atitinkančius aptartus vertinimo standartus.

Konfliktas ir jo metu mus užvaldančios emocijos

Treniruokitės, treniruokitės ir toliau tobulinkite bendravimo įgūdžius. Nerimas dažnai yra atsakas į naujus dirgiklius, todėl kuo situacija bus labiau pažįstama, tuo patogiau joje jausitės.
Pyktis yra vertinamas kaip negatyvi emocija, tačiau, skirtingai nei nerimas, jis paprastai nukreiptas ne į save, o į kitą žmogų. Daugelis mano, kad konflikto metu pyktis gali padėti laimėti „didesnę pyrago dalį“. Vis dėlto tyrimai rodo, kad pyktis dažniau kenkia: trukdo situaciją matyti objektyviai, skatina konfliktą, konkurencinį elgesį, mažina bendradarbiavimą ir abiem pusėms priimtino sprendimo radimo tikimybę.

Sėkmingo konflikto sprendimo prielaidos

Neverskite oponento pripažinti, kad jis yra neteisus. Venkite klausimų, prasidedančių „kodėl“. Tai asocijuojasi su kaltinimu. Užduokite klausimus, prasidedančius žodžiais „ką“ ir „kaip“, pvz.: „Kaip galėtume išspręsti šią problemą?“, „Ką galėčiau padaryti šioje situacijoje?“, „Kaip norėtumėte, kad pasielgčiau?“ ir pan. Šie klausimai lyg netiesioginis pagalbos prašymas, oponentui suteikiantis kontrolės iliuziją ir įkvepiantis kalbėti atvirai (atskleisti jums naudingą informaciją).

Kai esate puolami, venkite emocingos reakcijos. Pabandykite atsakyti klausimais, nukreiptais į sprendimo paiešką, pvz.: „Kaip turėčiau tai padaryti?“, „Koks jūsų tikslas? Ką stengiatės pasiekti?“ ir pan. Tinkamai užduotas klausimas tarsi reiškia, kad norite to paties, ko ir jūsų oponentas, tiesiog jums reikia jo išminties problemai išspręsti. Toks būdas dažnai būna itin patrauklus agresyviam ir / ar egoistiškam pašnekovui.

Kaip įveikti nerimą, baimę ir stresą?

Šio klausimo dažnai sulaukiu konsultuodamas pacientus. Kaip tai padaryti be vaistų, alkoholio ar kitų psichoaktyvių priemonių? Galbūt esu subjektyvus, tačiau, remdamasis moksliniais tyrimais ir asmenine patirtimi, visuomet pirmiausia rekomenduoju didesnį fizinį aktyvumą.

Kaip geriausia treniruotis, siekiant atsikratyti streso ir nerimo?

Daugiausia dėmesio skirkite kardiotreniruotėms. Trukmė >20 min. Jei leidžia jėgos, 30–45 min.
Treniruotės turėtų tapti įpročiu. Tik tokiu atveju galima tikėtis ilgalaikių pozityvių fiziologinių ir psichologinių pokyčių.

Pasistenkite bent 2–3 k./sav. padidinti jums įprastą pulsą dvigubai (nepersistenkite ir atsižvelkite į savo sveikatos būklę). Taip organizmas ims suprasti, kad padidėjęs pulsas yra ne pavojaus, o teigiamo poveikio signalas. Tai ypač svarbu, nes nerimo ir / ar streso metu jaučiame dažną širdies plakimą, o tai dar labiau sustiprina mūsų nerimą.

Dėmesingumas (angl. mindfulness) ir meditacija

Kuo labiau išgyvename dabartį, tuo mažiau jaučiamės sudirgę ir ramesni. Tyrimai rodo, kad dėmesingumo praktikos teigiamai veikia įvairias stresą patiriančių žmonių grupes: gydytojus, policijos pareigūnus, tėvus, kurie augina vaikus, pačius vaikus ir paauglius, vadovus ir vadybininkus.
Paprasčiausia (bet ne prasčiausia) meditacijos forma – kvėpavimo stebėjimas ir skaičiavimas.

Kvėpavimo įtaka nerimui

Būdami ramūs (pvz., miegodami), kvėpuojame lėtai ir giliai. Sąmoningai kontroliuodami kvėpavimą, galime pranešti organizmui, kad viskas yra gerai, – taip sulėtinsime širdies plakimą ir truputį apmalšinsime baimę ir nerimą. Štai tokio „taktinio kvėpavimo“ metodo karo psichologas Dave‘as Grossmanas moko savo studentus. Jį galima naudoti tiek mūšio lauke, tiek darbe, tiek šeimoje.

Iš lėto, visiškai sutelkę dėmesį, palengva skaičiuodami iki 4-ių, įkvėpkite per nosį iki pat pilvo (uždėkite ranką ant pilvo, įkvėpimo metu jis turi pakilti), orą sulaikykite, suskaičiuokite iki 4-ių ir iškvėpkite per burną, vėl lėtai skaičiuodami iki 4-ių. Tada sulaikykite kvėpavimą ir vėl suskaičiuokite iki 4-ių. Pakartokite. Tęskite 1–5 min.

Šį metodą taip pat aprašo ir Benas Greenfieldas, parašęs populiarią knygą apie biologinį „įsilaužimą“ (angl. biohaking). Autorius rašo, kad šis kvėpavimas jam ne tik padėjo ištveri 8 savaičių Navy SEAL HELL Week stovyklą, skirtą civiliams norint patirti iššūkius, su kuriais susiduria kariai, siekiantys būti atrinkti į specialiąsias pajėgas, bet ir padeda patekus į chaotišką situaciją aerouoste, užstrigus eismo kamštyje ir pan.

Pabaigai

Čia pasidalinau tik keliomis mintimis apie konfliktų ir streso valdymo meną. Išbandykite šiuos būdus susidūrę su įtampą keliančiomis situacijomis. Neužmirškite, kad metodai, apie kuriuos rašoma straipsnyje, padės įveikti nerimą, baimę ir stresą tik tuomet, jei reguliariai juos praktikuosite. Asmeninio efektyvumo ekspertas ir knygų autorius Anthony‘s Robbinsas yra pasakęs: „Žinoti nepakanka, būtina praktikuoti!“