Galingas taifūnas nušlavė viską, ką lietuvis Filipinuose buvo sukūręs: namus sugriovė, verslo nebėra, džiaugiuosi, kad patys likome gyvi

Teisininkas Hiliaras Sasnauskas (39 m.) niekada pernelyg nemėgo keliauti, tačiau prieš 8 metus, draugams pasiūlius kelis žiemos mėnesius praleisti ten, kur šilta, sutiko ir nė neįtarė, kad ši kelionė bus lemtinga. Apsilankęs vienoje gražiausių Filipinų salų vyras ten liko, sukūrė šeimą, pradėjo verslą ir nors turtais netryško, jautėsi ramus ir laimingas. Tačiau nė juodžiausiame sapne neregėjo, kad prieš mėnesį atūžęs taifūnas iš jo akimirksniu atims viską, kas užgyventa.

Ryžosi avantiūrai

Teisės bakalauro studijas įgijęs Hiliaras Sasnauskas Lietuvoje šia praktika vertėsi dešimt metų. Dirbo privačiose įmonėse, Seimo nario padėjėju, vėliau – Valstybinėje jūrų uosto direkcijoje teisės skyriaus vyriausiuoju specialistu.

„Nebuvau itin didelis keliautojas, tačiau kai draugai 2014 metų pabaigoje pasiūlė aplankyti Aziją ir praleisti žiemą ten, kur šilta, susigundžiau“, – pasakoja Hiliaras.

Teisės specialistas jau turėjo nuotolinio darbo patirties, tad žinojo, kad ilgesnė kelionė – jo darbui ne kliūtis. Filipinuose apsistojo Cebu mieste ir žvalgė vietines apylinkes. Kai po poros mėnesių dalis draugų išvyko namo, Hiliaras su kolega nutarė aplankyti Siargao salą, apie kurios grožį jau buvo spėję išgirsti ne vieną pasakojimą. Nedidelėje saloje kas vakarą vis kitoje vietoje vykdavo smagūs vakarėliai, tad lietuviai netruko susipažinti su vietiniais gyventojais, verslininkais, užsieniečiais. Neilgai trukus du lietuviai, anksčiau neturėję nieko bendro su verslu, ryžosi avantiūrai ir išsinuomojo barą.

„Baras buvo populiarioje ir banglentininkų itin mėgiamoje vietoje, tačiau mes buvome nepatyrę verslininkai. Tekdavo ir barui vadovauti, ir barmenu, apsauginiu būti, nuolat bendrauti su girtais turistais ir vietiniais, nemiegoti naktimis“, - gyvenimo saloje pradžią mena pašnekovas. Jo draugas pasidavė ir iš salos išvyko po pusmečio, o Hiliaras barui vadovavo dar kone pusantrų metų, kol galiausiai ryžosi jį uždaryti. Jautėsi pavargęs nuo tokio gyvenimo, be to, daugiau dėmesio norėjo skirti šeimai, kurią ruošėsi kurti su mylimąja Shiela Mae (27 m.).

Įkūrė svečių namus

Simpatišką filipinietę vyras išvydo dirbančią viename paplūdimio viešbučių, kur Hiliaras mėgo lankytis su draugais. Linksma mergina bendrauti neatsisakė, tačiau į artimas draugystes nesileido – buvo susižadėjusi. Vis tik žemaitiškas Hiliaro atkaklumas nugalėjo – netrukus Shiela Mae atsakė į jo jausmus ir nutraukė santykius su sužadėtiniu. Praėjus vos trims mėnesiams nuo pažinties pradžios pora apsigyveno kartu.

„Prieš pusantrų metų mes susituokėme. Mano žmona yra profesionali banglentininkė, užėmusi 2 vietą vietinio regiono varžybose ir 5-ą Filipinų nacionalinėse pirmenybėse, kur dalyvavo laukdamasi 3 mėnesį. Ant banglentės ji plaukiojo kone iki gimdymo – iki 8 nėštumo mėnesio“, - pasakoja Hiliaras, su žmona auginantis šios dukrą iš ankstesnių santykių Cloe Marią (9 m.) ir judviejų dukrą Larą Zale (2,5 m.).

Kadangi banglenčių sportui palanki laukinį grožį išsaugojusi sala sparčiai populiarėjo ir pritraukdavo vis daugiau turistų, Hiliaras su Shiela Mae nutarė įkurti svečių namus su restoranu. Hiliaras investavo savo santaupas ir netrukus išsinuomotoje žemėje jau stovėjo svečių namai „Aloha“. Nedideliame hostelyje apsistodavo keliautojai, šeimos. Prie verslo prisijungė ir žmonos šeima – uošvis Hiliarui padėjo prie statybų, uošvienė sukosi virtuvėje.

„Ir mums gana gerai sekėsi, salos populiarumas sparčiai augo, turistai ir užsieniečiai plūdo, svečių namai kone visada būdavo pilni žmonių. Bet tada atėjo kovidas... Buvo uždrausti tarptautiniai skrydžiai, įvesta įvairių ribojimų, turistų srautas sumažėjo, tad restorano vietoje įrengėme bakalėjos parduotuvę, kurioje dirbo žmonos mama. Prekiavome viskuo – nuo maisto produktų, alkoholio iki cigarečių ir vaistų. Pelnas nebuvo didelis, bet mums ir žmonos tėvams pragyventi užteko. Žmona turi dar 2 brolius ir 3 seseris“, – pasakoja Hiliaras.

Čia gal ir būtume baigę pasakojimą apie gyvenimą svetur sukūrusį lietuvį, jei ne praėjusių metų gruodžio 16-oji.

Skraidė medžiai ir stogai

„Gyvendamas saloje aštuonerius metus jau buvau įpratęs prie dažnų įspėjimų apie galimus taifūnus, tačiau jie visada nuslinkdavo į šiaurę ir mūsų nekliudydavo – sulaukdavome stipresnio vėjo, lietaus ir tiek. Deja, ne šį kartą“, - net ir praėjus mėnesiui po katastrofos vyrui pasakojant gniaužia kvapą.

Gyventojai buvo įspėti, kad atslenkanti antros kategorijos (iš penkių) stiprumo audra salą užklups apie pirmą valandą nakties. Kadangi Hiliaras gyvena mūriniame name esančiame dviejų kambarių bute, ten sukvietė visą gausią žmonos šeimą – kad visiems būtų saugiau nei mediniuose namuose audrą pralaukti. Tačiau naktį nieko baisaus neįvyko, tad nurimę gyventojai sugulė miegoti. O ryte išgirdo atnaujintos prognozės – paskelbė, kad sustiprėjęs – jau trečios kategorijos taifūnas salai gali smogti apiepiet. Hiliaras sulaukė kvietimo su vaikais ir besilaukiančia žmona audrą pralaukti draugo neseniai pastatytame ir gerai įrengtame mūriniame name.

„Žmonių ten buvo ir daugiau – gal 30-40. Iš pradžių pakilo vėjas, ėmė lyti, dingo elektra, tačiau tai neatrodė grėsmingai. Manėme, kad elektros tinklai specialiai atjungė tiekimą, kad nieko blogo nenutiktų. Vėliau dingo ir interneto ryšys, tad paskutinėmis valandomis neturėjome jokios informacijos, kas vyksta, ko galime tikėtis. Ir kai staiga pakilo stiprus vėjas, smarkus lietus, aplink ėmė lūžti palmės, skraidyti namų stogai, tada labai išsigandome. Glaudėmės antrame namo aukšte, tačiau kai pajutome viską aplink drebant nutarėme leistis žemyn. Ir pačiu laiku – netrukus uraganinis vėjas nuplėšė namo stogą ir į antrą aukštą įgriuvo lubos. Laimei, mes tuo metu jau slėpėmės pirmame aukšte. Pro kiaurą stogą vidun ėmė veržtis vanduo, įvairiais būdais bandėme jį sulaikyti.

Audra tik stiprėjo, ėmė drebinti jau pirmo aukšto sienas, tad įvairiais baldais ir kitokiais daiktais užrėmėme stiklines duris, langus – kad tik vėjas jų neišlaužtų, o patys slėpėmės po laiptais. Visas tas košmaras truko apie 3 valandas“, - mena Hiliaras, kuris prisipažįsta labiausiai bijojęs dėl vaikų ir besilaukiančios žmonos.

Kai po audros jau buvo galima išeiti į lauką, pamatytas vaizdas visus paliko be žado – išrauti ir išvartyti, nulaužti medžiai, mūriniai namai be stogų, iš medinių likusios tik šiukšlių krūvos. Nuo žemės paviršiaus nušluoti ir Hiliaro hostelis bei parduotuvė. Vaizdas buvo toks kraupus, kad vyras su žmona išsigando, ar beišvys gyvus artimuosius, kurie buvo likę jų bute – laimei, jiems nieko nenutiko.

Paskutinis – prieš 34 metus

„Visa Siargao sala nusiaubta. Kaip vėliau paaiškėjo, ją nuniokojo iki penktos kregorijos sustiorėjęs taifūnas, kuris keliavo 220-250 km/h greičiu, o gūsiai siekę ir 300 km/h. Vietiniai mena, kad tokia katastrofa ją buvo ištikusi prieš 34 metus”, - pasakoja 39 m. vyras.

Porą savaičių Hiliaras triūsė saloje, bandydamas kiek įmanoma tvarkyti aplinką, vandens stočiai padovanojo generatorių, nes saloje ėmė trūkti geriamojo vandens. Čia nėra elektros, kuri, prognozuojama, gali būti atkurta per kelis mėnesius.

Šiuo metu lietuvis su šeima persikėlė į kitą salą – besilaukiančiai žmonai reikalingas gydytojas, o vaikams – saugi ir sausa aplinka. Kadangi verslas visiškai sunaikintas, o santaupų likę nedaug, vyras kreipėsi pagalbos per tarptautinį paramos tinklapį ir prašo galinčiųjų paaukoti. Daugiausia aukų sulaukia iš lietuvių, draugų.

Paklaustas, kada, jo manymu, galės grįžti į savo namus, į Siargao salą, Hiliaras susimąsto: „Kai tik atsiras elektra. Kai tik bus galima imtis darbų. Jei surinksiu lėšų, galėčiau per kelis mėnesius vėl viską atstatyti. Ši sala ir verslo, ir investiciniu požiūriu labai palanki. Salos gyventojai optimistiškai prognozuoja, kad per pusmetį metus viskas turėtų atsigauti“.