Čikagoje gyvenanti rašytoja ruošdamasi knygai moterų klausė, kada jos buvo laimingos? Atsakymai labai nustebino

Jei kas nors paprašytų papasakoti apie savo gyvenimą, ką prisimintumėte, ką ištartumėte garsiai, o ką nutylėtumėte? Jeigu žiūrėtumėte į savo gyvenimą kaip į vandenį, kuriame matosi jūsų atspindys, ką pasakytumėte sau? Čikagoje gyvenanti rašytoja Vilma Kava naujame romane „Tiesiog atsitiko“ kalba apie įvairialypius žmonių santykius. Keturios istorijos, keturios moterys. Kai kurios jų yra susitikę, kai kurios nėra matęsi, bet jas saisto ypatingi ryšiai. „Tiesiog atsitiko“ – istorija apie tai, kaip net sudėtingiausiomis aplinkybėmis žmonės kuria ir lipdo santykius, rašoma pranešime žiniasklaidai.

Sausio 5 dieną 19 val. Čikagoje gyvenanti V. Kava kviečia susitikti ir apie knygą pasikalbėti virtualiai. Susitikimas vyks leidyklos „Tyto alba“ youtube ir facebook paskyrose, autorę kalbins leidyklos vadovė Lolita Varanavičienė. O prieš susitikimą autorė plačiau pasakoja apie romaną „Tiesiog atsitiko“. Nuoroda į virtualų renginį https://fb.me/e/1ytNq3Svh

– Prieš ketverius metus pasirodė pirmas Jūsų romanas „Aš tau sakau“. Lietuvoje jis buvo ir tebėra skaitomas bei aptarinėjamas. O kaip jį priėmė Amerikos lietuviai?

– Man tas jausmas neužmirštamas iki šiol: čia gyvenantys lietuviai džiaugėsi, palaikė ir didžiavosi taip, tarsi patys būtų parašę tą knygą. Kiek žinau, neseniai net Amerikoje gimę lietuviai, kurių tėvai emigravo po karo, savo knygų klube susitarė skaityti „Aš tau sakau“. Man tai didelis įvertinimas.

– Dažnai sakoma, kad antra knyga, ypač jei pirma nusisekė, aukštas slenkstis sau pačiam. Jums taip nutiko?

– Man knygos ateina ir jau supratau, kad niekaip negaliu įsikišti. Negaliu pasukti kitaip, pakreipti, nulemti. Tai, ką sugalvoju, pradingsta, man pačiai netikėtai pasikeičia rašant. Pirma knyga „Aš tau sakau“ atėjo skaitantį padrąsinti: nebijok. Antra knyga „Tiesiog atsitiko“ atėjo pasakyti: esi vertas. Gal savo gyvenimą planavai kitaip, bet pažvelk: jis įvyko, padarei viską, kaip supratai geriausiai.

– Romane „Aš tau sakau“ laiškais kalbasi dvi moterys: viena gyvena Lietuvoje, Vilniuje, kita – JAV, Čikagoje. „Dvi visko mačiusios, vaikus užauginusios, vyrus palikusios ir pačios paliktos...“ – taip rašoma knygos anotacijoje. Naujame romane „Tiesiog atsitiko“ taip pat skleidžiasi brandaus amžiaus moterų pasaulis?

– Tikrai taip, net vieną moterį iš pirmo romano – Adą, gyvenančią Čikagoje, sutiksime ir naujoje knygoje. Pažiūrėkime, kaip viskas pasislinko mums palankia linkme: rašytojo Onorė de Balzako laikais trisdešimtmetė moteris buvo įvardijama kaip brandi, o dabar ir penkiasdešimtmetės nebijo gyventi, septyniasdešimtmetės teka ir planuoja laimingą gyvenimą.

– Veiksmas ir vėl sukasi tarp dviejų šalių: Lietuvos ir JAV. Abi jas gerai pažįstate. Knygoje puikiai atskleidžiate sovietinio Vilniaus realijas, kurias studijavę Vilniuje aštuntajame dešimtmetyje tikrai atpažins ir graudensis: bendrabučiai, centrinis paštas, iš kurio skambinama tėvams, kavinė „Vaiva“, universiteto skaitykla – štai kur romano pradžioje plėtojasi veiksmas. Apie ką buvo rašyti lengviau, kas sprogdino? Jūsų autentiški prisiminimai apie jaunystės miestą ar Čikaga šiandien?

– Kai išėjo pirma knyga, sugrįžau į Lietuvą ir susitikau su kurso draugėmis, jos priminė man daug studijų metų detalių. Vedžiau diskusijas su savo vidiniu rašytoju, sakiau, kad savo studijų laikus prisimenu milijoną kartų linksmiau, negu juos pasakoja Pirmoji knygos moteris. Norėjau laimėti, kad užrašyčiau savo prisiminimus, bet Pirmoji atsinešė savo. Kai svarsčiau, kaip ėjo Ados gyvenimas, kodėl ji yra tokia, kokią sutikome dar pirmame romane „Aš tau sakau“, išgirdau jos istoriją. Visos keturios knygos moterys yra gimę Lietuvoje ir ten gyvenę ar gyvena iki šiol, jos galėtų papildyti viena kitos prisiminimus. Dviem iš jų Čikaga vis dar nauja, atrandama, nors ją vadina savo namais.

– Romane „Tiesiog atsitiko“ pasakoja keturios moterys. Pasakoja apie vieną vyrą, su kuriuo gyveno, mylėjo, augino vaikus, išsiskyrė. Iš ko kūrėte jų paveikslus? Jie įtikinantys, atpažįstami jų aplinkos ženklai, mąstymo būdas.

– Mano knygos – apie jausmus. Net nelabai svarbu, koks romano veikėjo vardas ar kuo jis vilkėjo. Man svarbu, kaip jis jaučiasi, ar jam patogu, ar laimingas, ar mylimas. Nugyvename skirtingus gyvenimo siužetus, bet žmogiškus jausmus juk išgyvename tuos pačius. Kai ruošiausi knygai, kalbinau įvairaus amžiaus moteris. Klausiau, kokiu gyvenimo momentu jos buvo laimingos. Visos atsakė – dabar. Tai mane nepaprastai nustebino ir pradžiugino. Dar buvo netikėta, ką sakė apie draugus, kad jų sumažėjo. Tarsi praėjo laikas, kai draugų pritarimas tavo gyvenimui svarbus. Atsirado daugiau pasitikėjimo savimi.

– Bus sakančių: taip negali būti. Taip sakys mėgėjai išsiskirti „amžinai“ ir triukšmingai, atimti iš buvusiojo mylimojo vaikus (tarsi tai įmanoma). Ar norite parodyti, kad galima bendrauti pirmai žmonai su trečia? Kad vaikai iš skirtingų santuokų – vienas kito broliai ir seserys? Mokote tolerancijos? Atlaidumo?

Pamokyti skaitytojo tikrai neketinu. Pati nesu teigiamo herojaus pavyzdys: tekėjau ir skyriausi du kartus, nors planavau – kol mirtis mus išskirs. Ypač Amerikoje pamačiau, kokie įvairūs mūsų, imigrantų, gyvenimai, kuriuos laužė pasikeitę gyvenimo aplinkybės. Stebėjau ir amerikiečius, kaip jie bendrauja toliau, net išsiskyrę ne vieną kartą, kaip kartu rūpinasi vaikais. Išsiskyrei su asmeniu, bet vaikai – visada tavo. Kai pamatai įvairovę, keičiasi ir nuostatos.

Gerai prisimenu, kai Dan Brown išleido knygą „Da Vinčio kodas“, kiek diskusijų ir instancijų paneigimų kilo dėl to, kas tikra ar ne. Nors pirmame puslapyje aiškiai parašyta: romanas. Vadinasi, sugalvota. Ne dokumentika, ne realybė. Bet jeigu sukurtos istorijos yra svarstomos kaip tikros, tai, sakyčiau, rašančiam pavyko.

– Romane pateikiate faktą, kad Amerikoje 30 procentų žmonių sąmoningai renkasi vienišių gyvenimo būdą. Tad šeiminės aistros gal liks tik filmuose. Beje, Jūsų romano veikėjai neretai pripažįsta, kad jaučiasi kaip Holivudo filmavimo aikštelėje.

– Apie kiekvieną iš mūsų būtų galima pastatyti filmą, nors mums kartais ir atrodo, kad esame nesvarbūs ar neverti. Esame ir verti, ir svarbūs, ir turintys ką duoti pasauliui. Socialiniai tinklai mums atvėrė daug asmeninių pasipasakojimų, iki šiol laikytų tabu. Viešai skiriamės, pasakojame, kaip jaučiamės, verkiame į kamerą, viešai auklėjame vaikus, sutuoktinius ar tėvus. Dalyvaujame kitų žmonių gyvenime net jų nepažinodami. Galime įsikišti, pakomentuoti, tarti savo nuomonę. Mes keičiame vienas kito tikrovę. Susijungėme į panašių į save žmonių iš viso pasaulio ratą, gavome patvirtinimų, kad yra ir daugiau manančių taip, kaip mes. Nepasikėlę nuo sofos galime pulti mąstančius kitaip ir jaustis nugalėtojais. Ko yra daugiau mūsų gyvenime: realybės ar fantazijos, kino?

– Taigi keturios moterys, krūva vaikų sugalvoja 60-ečio proga surengti VYRUI staigmeną – šventę Čikagoje. Suvažiuoja visi ir visos. Ir?

– Būna, tiesiog atsitinka: gyvenimas mums laužo rankas, kai turime atlikti tai, kas nulemta, nors ir priešinamės. Romano veikėjai taip ir sako: anksčiau buvo svarbu daryti tai, ką privalai, o dabar – jaustis laimingam.

Dažnai esame įsitikinę, kad žinome, kaip kitas jaučiasi, ką galvoja arba net patariame, kad jeigu jis elgtųsi taip, kaip sakome mes, būtų geriau. Bet, pasirodo, nepažįstame net savo artimųjų: tėvų, sutuoktinių, vaikų. Mes sprendžiame už juos nepasiteiravę ir neatsiklausę. Tačiau ar norime, kad kas nors spręstų už mus?

– Romano pabaiga pribloškia. Kaip čia padarius: atskleisti ją – atimti iš skaitytojų netikėtumo džiaugsmą. Nepasakyti – atimti galimybę suprasti ir pažinti tą veikėją, apie kurį tiek prišnekėta, o jis – tylėjo...

– Ne, ne, pabaigos tikrai neatskleiskime, leiskime skaitančiam pasiekti tuos sakinius pačiam. Žinote, mano draugė labai netikėtai įvertino „Tiesiog atsitiko“. Ji atkreipė dėmesį, kad knygos pagrindinis veikėjas – vyras, nors knygoje kalba tik moterys. Rašydama apie tai negalvojau, bet, kai ji pasakė, suklusau.

– Abi knygas skiriate dukrai. Ką jai reiškia jūsų knygos?

– Tuo metu, kai gyvenimas ėjo, taip nemaniau, bet dabar matau: daug dalykų tiesiog atsitiko todėl, kad turiu dukrą. Buvau atsakinga ne tik už save. Dukros prašau paskaityti, ką parašau, ji – mano pirmasis vertintojas. Pirmą knygą „Aš tau sakau“ ji skaitė dalimis, nes romane gausu emigracijos temos ir tai labai jautru. Apie naują romaną „Tiesiog atsitiko“ jai sakiau, kad tikrai gali skaityti. Žinote, ko ji paklausė perskaičiusi? Ar aš irgi jaučiausi tokia vieniša studijų metais kaip romano moteris? Supratau, kad pataikiau. Tas, kas skaitys, matys save.

Nesvarbu, kokio amžiaus esame ar kurioje šalyje gyvename, kiekvienas esame patyrę vienišumą, pykę, buvome įskaudinti ar įskaudinome, palikome, buvome palikti, mylėjome ar buvome mylimi. Esame įkvėpimo ir jėgų šaltinis vienas kitam. Mes visi renkame tuos pačius jausmus, tik ne kiekvienas mokame atsiverti ir juos nusakyti. Taip nutiks: skaitysime „Tiesiog atsitiko“, keturių sukurtų moterų gyvenimo istorijas, o sutiksime save.