Kokia sėkmingos jų karjeros paslaptis? Vienui vienintelio atsakymo nėra, tačiau atsidavimas darbui siekiant aukšto rezultato ir maksimalios pastangos pateisinti pasitikėjimą, be jokio abejo, atliko svarbų vaidmenį.
Būtent tokia yra ir šįkart parinktos istorijos tema. Tai epizodas apie žmogų, kuris padarė, ką galėjo, kad nenuviltų darbdavių ir nepažeistų darbo etikos taisyklių. Tuoj sužinosite, ar atsipirko jo įdėtos pastangos.
2018-ųjų vasarą dvidešimtmetis Walteris Carras įsidarbino įmonėje „Bellhops“ – Alabamoje veikiančioje transportavimo ir perkraustymo kompanijoje. Pirmiausia jaunuolis buvo paskirtas į vietą, esančią už 33 kilometrų nuo jo gimtojo Homvudo. Į darbą jis turėjo prisistatyti anksti iš ryto.
Pirmoji diena darbe tapo pirmuoju rimtu iššūkiu
Šiaip jau atstumas W. Carrui nebūtų turėjęs jokios reikšmės, kadangi jis turėjo automobilį, bet tądien būtent jis ir tapo problema, kadangi automobilis kaip tyčia sugedo. Daugelis piliečių šitaip supuolusias aplinkybes veikiausiai palaikytų pakankama priežastimi nepasirodyti darbe. Na, arba apsireikšti gerokai pavėlavus. Tačiau W. Carras – ne iš tokių.
Birmingamo koledžo absolventas, suvokęs, į kokią keblią padėtį pakliuvo, nusiteikė keliauti pėsčiomis. Taip, perskaitėte teisingai: mintis, kad pirmą dieną pirmame darbe galėtų pasirodyti minutę pavėlavęs, vyrukui pasirodė stačiai nepriimtina.
Ketvirtą valandą ryto mūsų herojus įžengė į Pelamą. Jam, tiesą sakant, nusišypsojo laimė – sukarti viso kelio pėsčiomis neteko, mat Pelame jisai patraukė kelių policijos pareigūnų dėmesį. Policininkai vien iš smalsumo ėmė ir pasiteiravo, ką gi jaunuolis veikia šitokiu metu miestelio gatvėse. Remiantis „USA Today“ išplatinta versija, W. Carras, esą, atsakė štai ką: „Tikriausiai nuskambės beprotiškai, bet aš tiesiog einu į darbą.“ Dar kiek paklausinėję ir išgirdę, kas vis dėlto nutiko, policininkai pasijuto priblokšti štai šitokio žmogaus pareigingumo.
Šį tą nupirkę W. Carrui artimiausioje „Whataburger“ užkandinėje, policininkai prisakė jam palaukti vietos bažnyčioje ir pažadėjo paveržėti iki darbo. Patikinę, kad jis tikrai suspės laiku, pareigūnai paliko vyruką vieną. Vis dėlto W. Carras nebuvo nusiteikęs laukti: kai pareigūnai grįžo, bažnyčioje jo nebebuvo. Jis nutarė tęsti kelionę ir vėlei buvo nukulniavęs galą kelio, bet pareigūnai vis tiktai jį prisivijo ir pavėžėjo iki darbo – pilietės, vardu Jenny Lamey, namų, iš kurių privalėjo padėti išsikraustyti.
Darbe W. Carro laukė dar vienas siurprizas
J. Lamey čia aprašomą įvykį perpasakojo savo „Facebook“ paskyroje. Istorija kaipmat patraukė internautų dėmesį, todėl gal neprošal pasidomėti, ką J. Lamey parašė.
„Laikrodis rodė maždaug pusę septintos, kai nuskambėjo durų skambutis. Policininkas, kurį išvydau pirmiausia, tuoj puolė pasakoti apie „šaunųjį vaikiną“, kurį tą rytą susitiko Pelame. Tada prisistatė šaunusis Walteris: jaunuolis pasakė, kad yra pasirengęs padėti persikraustyti. Policininkas taip entuziastingai pasakojo apie Walterį, kad buvo aišku, kaip juo žavisi. Kai teko sureaguoti į tai, ką apie jį išgirdau, mano susižavėjimas taip pat buvo akivaizdus.“
Vis dėlto tuo istorija nepasibaigia.
Kadangi W. Carras prisistatė kiek anksčiau, reikėjo laukti, kol atvyks visa darbuotojų komanda. Kolegos, išvydę naujoką vietoje, labai apsidžiaugė, o kai J. Lamey papasakojo jiems beprotišką istoriją, jie liko tiesiog priblokšti.
L. Marklinas sumanė atsidėkoti W. Carrui už įspūdingą poelgį. Ne šiaip atsidėkoti, o net įteikti dovaną – automobilį, savo paties 2014-ųjų laidos „Ford Escape“. Duodamas interviu „Inside Edition“, „Bellhops“ vadovas prisipažino akimirksniu supratęs, kad tas automobilis žymiai labiau pravers W. Carrui dirbant darbą nei jam pačiam.
Gavęs dovaną W. Carras sunkiai tramdė ašaras. Vaikinas buvo kilęs iš Naujojo Orleano, miesto, kuriame gyveno jo mama, tačiau prasiautus uraganui Katrinai jiedu buvo priversti persikelti į Birmingamą ir darė, ką tiktai įstengė, kad kaip nors sudurtų galą su galu. Dovanos įteikimo ceremonijoje dalyvavo ir J. Lamey. Moteris pasinaudojo proga tarti žodį – prisipažino, kaip buvo sužavėta W. Carro entuziazmo.
Viskas, ko W. Carras siekė, buvo nusigauti iki vietos ir taip pademonstruoti savo rimtą požiūrį į darbą. Tai buvo viskas, ką kuklus jaunuolis galėjo pasakyti apie pačią pirmą dieną naujame darbe. Nekyla abejonių, kad W. Carro istorija – puikiausias pavyzdys, pademonstruojantis, kaip veikia darbo etika.
