Apie darbą IT srityje, karjeros kelią ir firminį receptą šventiniam stalui mintimis su Delfi Karjera skaitytojais dalijosi G. Vilpišauskas.
– Studijavote programavimą ir pradėjote dirbti programuotoju dar tada, kai tai nebuvo vadinama auksine profesija. Kas lėmė, kad pasirinkote technologijų sektorių? Kaip atrodė tuo metu jūsų darbas ir apskritai visa IT sritis?
– Reikėtų pradėti nuo to, kad IT sritį pasirinkau gerokai anksčiau, nei pradėjau studijuoti. Kai man buvo apie 12 metų, pirmą kartą mokykloje mus nusivedė į senų, rusiškų kompiuterių BK-0010 klasę. Tais laikais provincijos – Druskininkų – mokykloje kompiuterių klasė buvo labai progresyvus dalykas. Kiek vėliau aktyvių vietinių mokytojų dėka klasėje atsirado ir japonų gamybos „Yamaha“ kompiuteriai, kurie turėjo netgi spalvotus monitorius ir trijų kanalų programuojamas garso mikroschemas. Neilgai truko išsiaiškinti, kaip savo jėgomis pradėti rašyti programas, o kai šios atsiremia į kompiuterio aparatines galimybes – kaip tobulinti savo kodą, kaip galiausiai pereiti prie mašininės kalbos, kad iš kompiuterio išspaustum absoliučiai viską, ką jis sugeba. Studijos universitete, o vėliau ir profesionalus darbas, buvo tik labai natūralus jau turėto hobio pratęsimas.
– Didelę jūsų gyvenimo dalį užima maisto gaminimas. O ir tiesioginis darbas bei atsakomybės reikalauja detalaus planavimo, tenka kasdien bendradarbiauti su kolegomis iš JAV, kur skiriasi ir laiko juostos. Kaip pavyksta viską suspėti ir suderinti abi šias veiklas?
– Kaip pradėjote gaminti ir kodėl susidomėjote būtent senovine virtuve bei gilią istoriją menančiais receptais?
– Pradėti gaminti privertė gyvenimas, nes tiesiog atsidūriau tokioje situacijoje, kad privalėjau išmokti. O kaip dauguma mūsų pradeda gaminti maistą? Imame receptą, ypač jeigu šalia jo yra gražus paveikslėlis, ir bandome eilutė po eilutės atlikti viską, ką mums tas receptas liepia. Galiausiai arba pavyksta, arba ne. Nepavykus galima kaltinti, kad visi aplinkui yra blogi, receptų kūrėjai – apgavikai, arba kad kalti produktai, kuriuos nusipirkai, nes jie visai ne tos firmos.
O galima ir pamėginti išsiaiškinti, kur įvyko klaida, prisiminus kasdienį darbą, kai nuolat tekdavo ieškoti defektų programose. Ir po truputį pradedi suvokti, kad maisto gamyba – tai ne instrukcijų rinkinys, tai taip pat ir procesų, vykstančių temperatūros veikiamų produktų viduje, suvokimas.
Pradedi eksperimentuoti. Be jokios abejonės, anksčiau ar vėliau susiduri su mitais, kad būtina elgtis taip ar jokiu būdu negalima kitaip. Imi kapstyti giliau, iš kur tie mitai atsirado... o čia jau istorija! Ir taip po truputį išnarplioji patiekalo, kurio niekaip iki šiol nepavyko pagaminti, esmę, dažnai slypinčią kažkur giliai praeityje, o kai žinai esmę, sėkmė praktiškai garantuota, o detales gali prikurti ir pats.
– IT srityje esate sukaupęs solidžią darbo patirtį, į „Devbridge“ perėjote dirbti iš bankinio sektoriaus, kartu atsivedėte ir visą savo komandą. Kaip vyko šis perėjimas ir kas jums šiandien yra įdomiausia darbe?
– IT dirbu jau nuo 1995 metų, pradėjau nuo savo seno pomėgio, aparatūrinės įrangos programavimo (angl. embedded programming). Teko dirbti su aparatūra, kuri, tarkim, išsiurbia iš žmogaus per adatą tam tikrą kiekį kraujo, centrifuguoja jį, atskirdama raudonuosius kraujo kūnelius nuo plazmos, ir kūnelius sušvirkščia atgal į veną, o plazmą žmogus paaukoja, kaip donoras.
Tikėtina, kad iki šiol kažkur JAV mano kodas vis dar „siurbia“ žmonių kraują. Vėliau „vampyro“ profesiją, pasikeitus aplinkybėms, pakeičiau į banko sistemų programuotojo, dar vėliau – į verslo procesų analitiko. Žingsnis po žingsnio supratau, kad viskas aplinkui keičiasi – kompiuterių aparatūrinės galimybės, programavimo kalbos. Keičiasi ir žmonės, tačiau esminės žmogiškosios savybės išlieka. Kažkaip labai natūraliai perėjau nuo kompiuterių prie žmonių valdymo – iš pradžių mažose kelių žmonių komandose, vėliau vis didesnėse.
Kai „Barclays“ bankas nusprendė uždaryti savo padalinį Vilniuje ir keltis kitur, man labai nesinorėjo, kad mano žmonės, kartu dirbę 6–8 metus ir suprantantys vienas kitą iš pusės žodžio, išsibarstytų kas kur. Nusprendžiau išlaikyti komandą kartu, nes juk tai yra tikrai daugiau nei paprasta pavienių jos narių suma. Susitariau su saviškiais ir tada atėjau pas „Devbridge“ direktorių pasikalbėti ne tik už save, bet ir už visą grupę. Tai nebuvo pirmas toks pokalbis, teko prieš tai apsilankyti keliose kitose kompanijose, taip pat ir bankuose, tačiau „Devbridge“ suviliojo atvirumu, skaidrumu ir nuoširdumu.
– Ką veikiate savo tiesioginiame darbe ir prie kokio projekto šiuo metu darbuojatės?
– Šiuo metu aš vadovauju padaliniui, kuriame darbuojasi daugiau nei 40 žmonių, tarp kurių – keturios programuotojų ir testuotojų komandos su savo vadovais, o taip pat verslo analitikais, architektu, testavimo vadove. Kasdienis darbas kartais ramus, kartais banguotas, ko gero, kaip ir visi kiti darbai. Pagrindinė mano užduotis – pasirūpinti, kad komandoje absoliučiai visi turėtų projektines užduotis ir turėtų viziją bent keletui mėnesių, kuo jie užsiims vėliau. Didelę dalį laiko taip pat užima ir darbuotojų išklausymas, motyvavimas, padėjimas rasti sprendimus.
Mano komandos projektų portfelyje yra keletas projektų, nuo didesnių iki visai mažų, kur dirba vos keletas žmonių. Sritys – pačios įvairiausios: nuo atvirosios bankininkystės, klausimynų stambiems verslininkams, norintiems įsigyti kitas kompanijas ar į jas investuoti, iki senų sistemų perdarymo naujomis technologijomis, ir iki visiškai green-field tipo projektų, kai klientas iš pat pradžių net ir pats dorai nežino, kokio tipo IT sprendimas jam reikalingas. Mes IT kūrimo procesą kontroliuojame nuo pat pirmojo žingsnio, nuo Lean reikalavimų surinkimo, analizės, programavimo, testavimo, diegimo, ir palaikymo, nuolat suteikdami klientui galimybę peržiūrėti mūsų darbą ir pateikti savo atsiliepimus.
– Intensyvų darbą paįvairinate ir su kolegomis pasidalydamas įžvalgomis apie maisto gamybą. Ar dažnai tenka konsultuoti kolegas patiekalų kūrimo tema?
– Kad labai smarkiai teirautųsi, nepasakyčiau (nors kompanijos direktorius, pamenu, per pirmąjį interviu mane išklausinėjo, kaip aš rekomenduoju kepti steikus ne ant grilio, o ketaus keptuvėje orkaitėje). Tačiau pati tema man labai miela, ir aš netgi esu suorganizavęs keletą paskaitų visiems norintiems, ypač pavasarį prieš atidarant grilio sezoną. Teko vieną paskaitą skaityti apie prieskonius, kuriai pasiruošti užtrukau net kelis vakarus, suruošęs 27 skirtingus mėginukus. Vėliau tie mėginukai buvo sėkmingai sunaudoti prieskoniuojant mėsą ir kepant ją čia pat gamtoje ant grotelių.
Palaikymas didelis ne tik darbe, sulaukiu teigiamų atsiliepimų ir socialiniuose tinkluose. Kam įdomu maisto gaminimo paslaptys, tie kažkaip natūraliai nugravituoja ir prisijungia prie mano nediduko, bet labai jaukaus skaitytojų būrelio. Buvo ypač malonu išgirsti, kai vienas iš skaitytojų prisipažino, kad prisiskaitęs mano straipsnių nutarė keisti savo profesiją iš esmės, baigė kulinarijos studijas ir dabar sėkmingai dirba restorano virtuvės vyriausiuoju virėju. Kai tuo tarpu aš pats į profesionalią virtuvę nesu net kojos įkėlęs. Pačiam tai labai neįtikėtina.
– Ar maisto gaminimas ir darbas IT srityje turi kokių nors sąsajų, panašumų, kurie vienas kitą galbūt papildo?
– Labiausiai panašios yra dvi dalys. Pirmoji – tai kūrybinė, kai neturėdamas aiškių reikalavimų, bet apytiksliai įsivaizduodamas kliento pomėgius, bandai sukurti kažką, kas klientui patiktų. Ir visai nesvarbu – vadovauji programuotojų komandoms ar virėjų, abiejose pusėse yra svarbi improvizacija, rizikos numatymas ir suvaldymas, tinkamų žmonių priskyrimas prie jiems tinkamų darbų.
O antroji – analizė, ypač nesėkmių, iš kurių paprastai pasimokai daugiausiai, ir tuo pačiu tai suteikia daugiau žinių sėkmingai vystyti pirmąją dalį.
– Tai koks yra tas firminis receptas, kurį galėtumėte rekomenduoti visiems, kurie jau greitai sės prie šventinio stalo?
– Nežinau, ar pavadinčiau jį firminiu, tačiau Kalėdoms aš dažnai mėgstu kepti ančiuką su apelsinų padažu, arba caneton à l‘orange. Tikslaus recepto neišduosiu, jis šiek tiek keičiasi kiekvieną kartą. Tačiau iš to, kas nesikeičia:
* Antį įtriname prieskoniais, druska ir ruduoju cukrumi, prieskonius parenkant praktiškai tuos pačius, kurie tinka ir karštam vynui gaminti – cinamonus, kvapiuosius pipirus, gvazdikėlius, kardamonus, apelsinų žieveles. Taip pat svarbu antį įdaryti ketvirčiais perpjautais apelsinais, kad jų žievelės suteiktų daugiau aromato, o išsiskiriančios sultys trukdytų mėsai perdžiūti.
* Svarbu taip pat teisingai suraišioti paukštį, pririečiant kojas prie kūno, o sparniukus nupjaunant ties pirmuoju sąnariu. Iš nupjautų sparniukų ir kitų atraižų reikia išvirti sultinį, kartu su šiek tiek svogūnų, morkų, salierų. Nutarkuojame nuo vieno apelsino ir vienos citrinos žieveles, pjaudami tik paviršinę dalį ir neužkabindami baltosios, žieveles smulkiai sukapojame, užpilame apelsinų žievelių skonio likeriu, kad pamirktų bent porą valandų.
* Atskirame prikaistuvyje kaitiname cukrų su vyno actu, kol actas beveik išgaruoja, o cukrus išsilydo ir ims ruduoti, virsdamas karamele. Karamelę užpilame paruoštu sultiniu (o iš sparniukų jo daug nebus, tačiau kaip tik padažui), pakaitiname, kol ištirps, ir supilame išmirkusias žieveles.
* Pakaitiname, paragaujame, beriame nedidelį žiupsnelį druskos, šiek tiek šviežiai maltų pipirų, ir viską atsargiai sutirštiname krakmolu. Kol padažą ruošiame, ir antis spės iškepti – 180 laipsnių temperatūroje maždaug valandos ir 20 minučių užteks, kad krūtinėlė liktų dar rausva per vidurį. Arba, jeigu labiau norime gerai iškepusių kojų, bet sausesnės krūtinėlės, kepame apie dvi valandas, vis palaistydami išsiskyrusiais riebalais.
* Galiausiai antį dedame į serviravimo lėkštę, apdėliojame aplinkui apelsinų skiltelėmis, užpilame padažu, ir patiekiame kartu su apvirtomis bulvėmis, paskrudintomis išsiskyrusiuose antienos taukuose, kurių trūkumo, manau, šiuo momentu neturėtumėte jausti.
Skanaus, ir gražių švenčių!
