Vis dėlto, pirmiausia svarbu suprasti, kodėl tikime ir norime tikėti „tetos motyvacijos“ idėja? „Taip galime nesiimti veiksmų ir būti visiškai už tai neatsakingi. Supraskite, tai ne mano kaltė – čia motyvacija neatėjo. Ir čia aš esu tos motyvacijos auka, nes tampo mane už nervų, daro su manimi, ką panorėjusi, o aš tiesiog žmogus, kuris negali pasipriešinti, – pranešime žiniasklaidai sako „Go Forward Academy“ lektorė L. Danienė. – Svarbiausias dalykas, ko gero, yra pripažinti sau, kad nėra tos „tetos motyvacijos“. Mes apsimetame, kad esame tos tetos aukos, nors iš tiesų paprasčiausiai nenorime prisiimti atsakomybės už tai, ko nedarome. Kadangi mums gėda tai pripažinti, tai tiesiog prisigalvojame istorijų, kurias pasakojame vieni kitiems ir linksime galvomis. Leidžiame ir kitiems išsisukti, nes norime būti geri, vengdami konflikto nepriremiame kitų pasakydami: „Ką čia šneki? Kokios motyvacijos neturi? Imk ir daryk“. Juk nemandagu taip sakyti.“
O jei ir atsiranda tokių drąsuolių, kurie išdrįsta pasakyti, kad tereikia pradėti veikti – mes pykstame. „Įsižeidžiame, nes maža to, kad esame tampomi tos motyvacijos, bet dar ir draugai ar kolegos mūsų nesupranta, neužjaučia. Esame tiek įtikėję ta „tetos motyvacijos“ pasaka, kad sprendimus priimame pasiremdami šita sociume sukurta ir visiems tinkančia istorija apie tai, kodėl mes nedarome dalykų. Savo paskaitoje „Kas perjungia mūsų motyvacijos šviesoforo šviesas?“ ir pasakoju būtent apie tai, kaip išmokti savo motyvaciją įjungti tada, kai mums to reikia. Jei jos reikia šiandien 9 valandą ryto, tai mes ją įjungiame ir mums šviečia žalia šviesa. Tačiau čia staiga atsiranda laisvė, kuri reikalauja prisiimti atsakomybę už savo veiksmus ir už tų veiksmų pasekmes bei rezultatus“, – sako L. Danienė.
Anot lektorės, motyvacijai didelę reikšmę turi tai, ką mes konkrečioje situacijoje pagalvojame ir kaip šias mintis paverčiame veiksmais. „Čia yra trys svarbiausi žodžiai: noriu, galiu, veikiu. Jų variacijos ir „junginėja“ mūsų motyvaciją. Pavyzdžiui, „noriu, bet negaliu“. Kai aš sau pasakau, kad „noriu sportuoti, bet negaliu, nes darbų daug, šeima namie laukia“ ir panašiai, tai tas neišpildomas noras mane lyg drasko iš vidaus. Iš vienos pusės yra troškimas, o iš kitos pusės yra apribojimai, negalėjimas. Nors dažniausiai tas negalėjimas yra susikurtos priežastys, bet mes jį jaučiame tarytum tikrą. Karštas noras ir negalėjimas jo realizuoti sukuria pojūtį, kad mes esame aukos, kad mes tarsi savo troškimo kaliniai, nieko negalime padaryti.
Jeigu mes tą akimirką dėmesį sutelkiame į tai, kaip žodį „negaliu“ pakeisti į „galiu“, pradedame ieškoti galimybių ir pamažu imame veikti. Kitu atveju gali pasirodyti, kad ta siena yra neperlipama, tad tam, kad sumažintume įtampą, mums belieka tik sumažinti norą. Jei tai taip kankina – geriau jau net nenorėti. Ir tuomet ką mes darome? Iš bet ko galime padaryti šnipštą. Turbūt teko išgirsti kokią cinišką frazę, kuri net priverčia atšokti? Tai mes lygiai taip pat ciniškai mokame menkinti savo norus. Taip iš svajonės padarome šnipštą, niekas viduje nebekankina, nebespurda, pribaigiame ir ramu“, – pasakoja L. Danienė.
Kitas būdas „atsikratyti“ svajonės, anot lektorės, yra ieškoti kaltų išorėje: „Niekam to nereikia, žmonės vis tiek nevertina gerų dalykų, o ir laikai nepastovūs, neaišku, kas čia bus...“. Kitaip tariant, priežastis, kodėl neveikiame, mes visada rasime, nes ten, kur yra kaltintojas, ten atsiras ir kaltinamasis. Jei norime įgyvendinti savo tikslus, svarbiausias dalykas yra suprasti, kaip veikia motyvacijos mechanizmas, ir išmokti jį sąmoningai valdyti“, – sako L. Danienė.
