– Andriau, šiuo metu esate Italijoje. Kaip sekasi suderinti gyvenimą svetur su darbu Lietuvoje?

– Išvykau keliems mėnesiams į Italiją, į kūrybinę komandiruotę. Dar nežinau, kada grįšiu. Čia man patinka ir galimybė gyventi kur nori Europoje, kiek nori, yra vienas didžiųjų pasiekimų, kuriuos pasiekė Lietuva per pastaruosius tris dešimtmečius.

Žmonės, kurie mano, kad Lietuva mažai tepasiekusi, neįvertina to, kad kuklus rašytojas šiandien turi galimybę sėsti į savo automobilį ir važiuoti, ir gyventi Italijoje tiek, kiek nori.

– Daug kas dabar sakytų, kad kūryba – ne darbas ir neįmanoma gyventi tiesiog rašant ar kuriant...

– Aš esu labai laimingas, kad galiu gyventi iš savo talento. Pasakysiu paslaptį, kuri net ir ne paslaptis, bet vis tiek nedaug kas tai žino: kažkada, prieš ketvirtį amžiaus, man sakė mano draugai amerikiečiai, kad jeigu kada netekčiau darbo BBC, galėčiau gyventi iš rašymo. Man tada tai atrodė kaip šventvagystė. „Kaip jūs galite apie tai šnekėti“, galvojau tada.

BBC prabuvau beveik 17 metų, bet dabar gyvenu iš rašymo ir nėra taip, kad labai vargčiau. Pinigų užtenka, bet pinigai mažiausiai svarbus dalykas, nes galima užsidirbti. Pinigų neuždirba tinginiai. Svarbiausia gyvenime yra daryti tai, kas jums patinka.

– Be rašytojo talento esate ir fotografijos metraštininkas – savo nuotraukomis pasakojate tai, ką matote gyvenime, su kuo susiduriate. Ar dar randate laiko šiam savo pomėgiui? Kokius kadrus dabar dažniausiai fiksuojate?

– Ačiū. Man labai patinka fotografuoti ir man fotografija yra gryniausias menas – iš jos aš neuždirbu nė cento. Tai yra veikla grynai dėl savęs. Aš galiu nerasti laiko net savo įmonės buhalterijai, galiu nerasti laiko sportui (nors dažniausiai randu), bet fotografijai laiko visada atsiranda.

Tai yra prioritetų klausimas – pasirenki gyvenime daryti tai, ką nori daryti. Aš fotografuoju tai, kas man gražu: Kalifornijoje ir Italijoje tai labai lengva daryti, nes čia grožybės yra aplink. Gatvių lentelės, nutriušę pastatai, bažnyčios, jūra, žmonės, augalai. Jei tik yra gražu, tai aš ir fotografuoju.

Andrius Užkalnis


– Dabartinis laikas atrodo ypač sunkiai nusakomas. Pandemija pakeitė daugelio mūsų įpročius, gyvenimo būdą. Kaip pastarieji metai ir jų įvykiai pakeitė jūsų planus, gyvenimą ir kasdienybę?

– Pradėjau daugiau rūpintis savimi, labai daug ką permąsčiau gyvenime. Anksčiau buvau per geras kvailiams, piktavaliams, visokiems pagiežingiems komentatoriams, skyriau jiems daug laiko ir jėgų. Neverta, nereikia, neapsimoka: dabar turiu greitas formules, kurios juos suerzina, sukelia šaršalą, išprovokuoja, bet jas pakanka numesti ir nueiti sau. Tie, kas manęs nekenčia, bet vis tiek skaito, yra man naudingi, didina populiarumą, žinomumą, peržiūras, tiražus – jie mane mėgsta, tik labai savotišku būdu.

Bet nereik manyti, kad jiems turiu būti kažkuo dėkingas ir įsipareigojęs. Jie atlieka savo funkciją. Bakterijos kanalizacijos rezervuare atlieka reikalingą darbą, perdirba nešvarumus (kaip ir krevetės, rankiojančios juos nuo jūros dugno), bet nereikia bakterijoms ar krevetėms dėkoti – jos tik dirba savo darbą. Taip ir nekentėjai su savo prakeiksmais, įžeidinėjimais ir tūkstančius kartų kartojamais penkiais–septyniais šmaikštumais. Nereikia stovėti ir klausyti to choro, žiūrėti į juos, kiauksinčius už tvoros virbų ar klausyti kvailių – tai labai kenkia psichikai ir atiminėja brangų laiką. Numetei kaulą, nusisukai, nuėjai sau. Labai svarbu atsitraukti ir daryti tai, kas svarbu sau pačiam, rūpintis artimaisiais, rūpintis savo augintiniais, kuriuos be galo myliu, bet svarbiausia, rūpintis savimi.

Per pandemiją daug laiko praleidau atokiau nuo žmonių: rudenį, žiemą ir pavasario dalį – Nidoje, pasislėpęs su Fausta ir šuniukais tarp miškų, daug važinėjau su šuniukais į miškus už Vilniaus, dabar būnu Italijoje, kur manęs niekas nepažįsta. Mėnesį pabuvome pušynuose ant Adrijos jūros kranto, dabar persikėlėme į nedidelę vilą Sicilijoje, Palerme, visai netoli paplūdimio. Daug vaikštau palei jūrą ir po parkus, mandarinų giraites, visą laiką ko nors klausausi ausinėse ir kažko mokausi.

Dar Lietuvoje būdamas ėmiau italų kalbos pamokas (šiek tiek itališkai kalbu nuo vaikystės, bet norisi dar laisviau jaustis). Labai rimtai studijavau psichologiją, noriu apie tai pradėti kurti savo laidas, prie prie jau kuriamų savaitinių podkastų „Kalba Užkalnis“, kurie, atrodo, labai sėkmingi.

Todėl pasikeitimų labai daug, ir, man atrodo, visi į gerąją pusę. Tiesa, dar daug sportuoju, bet apie tai nemėgstu kalbėti, nes tai yra visiškai man pačiam: tikrai nelaukiu, kad kas nors pagirs mano išvaizdą. Manau, kad mane ne už išvaizdą myli.

– Paklausiu ir apie rašymą bei „Delfi Plius“. Rašytojų dabar, atrodo, nors vežimu vežk. Tačiau ką reiškia būti šiuolaikiniu rašytoju?

– Tikrai, įvyko labai geras dalykas: rašytojas, kaip sąvoka, prarado mistiką ir sakralinį skambesį. Anksčiau rašytojas būdavo tas, kas susiraukęs fotografuodavosi, susiėmęs už smakro, kas būdavo kokioje nors „Rašytojų sąjungoje“ ir būdavo oficialiai pripažintas valdžios. Rašytojas, kuriam reikia institucinės validacijos, organizacijos narystės, kuriam reikia pažymėjimo, yra nieko daugiau, tik nesaugus, neurozės kamuojamas žmogus.

Rašytojų organizacija yra grynai sovietinis palikimas – Vakaruose tokių nesąmonių, kaip kūrybinės sąjungos tiesiog nebuvo. Gerai, kad ta sistema nuėjo į praeitį, nors kai kokias jos atrūgas vis dar galima pamatyti, kai žmonės rašo knygas ir joms medžioja valstybės finansavimą.

Dabar rašo visi, kas nori. Vienintelis matas yra tai, ar tavo tekstus nori skaityti. Kuo tave laiko ar nelaiko kritikai, nėra aktualu. Didis amerikiečių siaubo romanų autorius Stephen King dešimtmečiais nebuvo laikomas vertas net literatūrologų dėmesio. Universitetų dėstytojai Amerikoje atsisakydavo leisti studentams rašyti apie jo kūrybą rašto darbus, nors jis yra fantastiškas žodžio, intrigos ir nuotaikos meistras, tačiau jo tiražai didžiuliai ir jis yra svarbus milijonams žmonių. Tačiau niekas nei Amerikoje, nei kitur nesakydavo, kad jis „ne rašytojas“. Rašo knygas, tas knygas skaito – reiškia, rašytojas.

Beje, daugelis šiandien garsių autorių kažkada nebuvo laikomi gerais rašytojais, tik sėkmingais amatininkais: nuo gydytojo Arthur Conan Doyle, kuris sukūrė Šerloką Holmsą, iki vaikų ir paauglių literatūros klasiko Jules Verne, kurio amžinoji klasika yra parašyta išties primityviai, pompastiškai ir naiviai.

Būti šiandieniniu rašytoju reiškia kasdien klausytis, ko nori skaitytojas, reaguoti į tai ir jautriai tenkinti publikos pageidavimus. Rašytojas yra linksmintojas, pramogos, turinio kūrėjas, nors tas linksminimas kartais gali būti ir per ašaras, ir per pyktį, ir per neapykantą.

Andrius Užkalnis


– Kaip manote, ar žinomumas prideda ir skaitomumo?

– Tikrai ne. Galėčiau išvardinti daugybę labai žinomų žmonių, kurių tekstus mažai kas skaitytų. Daugelio garsių žmonių autobiografijos yra skaitomos tik todėl, kad tuos kūrinius už juos sukuria profesionalai.

Mane gausiai skaito ne todėl, kad mane dažnai mato internete ar per televiziją. Atvirkščiai, mane dažnai rodo todėl, kad pirma perskaito, ką aš parašau, ir nori ta tema išgirsti kažko dar.

– Kartu pats rašymas išgyvena renesansą, nes skaitytojai tampa vis išrankesni, o turinys – paklausia preke. Ar sutinkate?

–Taip. Tikrai. Viskas pasidarė labai paprasta. Skaitytojui reikia turinio, kuris jiems patiktų ir juos kabintų. Ir vieni tą turinį sugeba kurti, o kiti – ne. Jūs labai gerai užčiuopėte sistemos raktą: turinys yra viskas. Kai manęs klausia: tai kas jūs – žurnalistas, rašytojas, publicistas, podkasteris, leidėjas? Atsakau, kad esu turinio kūrėjas.

Žiūrėkite: mes gyvename prieinamos informacijos laikais – internete pilna visko apie viską, ypač, jei moki angliškai. Informacijos yra daugiau, negu žmogus gali perkošti per tūkstantį gyvenimų.
Rašyti apie suprantamus dalykus taip, kad būtų įdomu, o apie nesuprantamus – taip, kad būtų aišku, yra man nuolatinė užduotis. Kažkada to išmokau, dirbdamas Lietuvos radijui iš Anglijos. Dariau šimtus medžiagų ir nuolatos turėjau prisiminti, kad vidutinė Lietuvos radijo klausytoja buvo 63 metų moteris iš Lietuvos provincijos, nelabai kur buvusi ir nelabai daug knygų skaičiusi nuo mokyklos baigimo laikų. Turėjau pasakoti taip, kad jai, tai Uršulei ar Aldonai, būtų suprantama ir įdomu.

– Ar galima sakyti, kad leisdamas žurnalą šį laiką, kai turinys taps toks populiarus ir paklausus, tiesiog numatėte?

– Taip dabar ir sakome kartu su jo vyriausiaja redaktore Fausta Marija Leščiauskaite, kuri, beje, irgi yra portalo „Delfi“ autorė.

Jūs teisi, žurnalo leidimas tuomet buvo prieš srovę einantis žingsnis: žmonės nuolat kalbėjo, kad popierinė spauda miršta, kad niekas nemokės septynių ar devynių eurų už žurnalą. Man regis, įrodėme, kad kokybiškų tekstų visada reikės. Labai tuo džiaugiuosi, o dar labiau džiaugiuosi, kad mums rašo labai dideli, iškilūs autoriai: turėjome tarp autorių Algimantą Čekuolį, o, pavyzdžiui, maestro Rimvydas Valatka, kuris taip pat rašo ir „Delfi“, kažkada buvo mano literatūrinis krikštatėvis, atvedęs mane į didžiuosius rašymus, o dar prieš beveik 30 metų laikiau vieną iš BBC egzaminų, versdamas Rimvydo tekstą į anglų kalbą, o dabar jis rašo UŽKALNIO žurnale.

– Kokius ciklus ar tekstus esate numatęs ir galbūt dar tik planuojate aprašyti „Delfi Plius“?

– Aš labai norėčiau pratęsti ciklą „Kaip ištverti gyvenimą“. Tik gal su kiek kitokia serija: kaip išlaikyti psichinį stabilumą ir rūpintis savimi. Esu introvertas ir pastebėjau, kad mūsų tokių daug, bet ekstrovertai ir rėksniai sudaro įspūdį, kad norma yra šūkauti ir viską daryti kolektyve.

Geriausi dalykai daromi pavieniui, ir kai tik rašydavau apie introvertus, sulaukdavau labai daug teigiamų atsiliepimų. Taip pat apie tai, kad neturime jaustis kalti, jei negyvename taip, kaip mus spaudžia visuomenė: jei nemėgsti vaikų, jei labiau patinka butą nuomotis, o ne pirkti, jei nemėgsti lietuviškos juodos duonos tai tu nesi blogesnis žmogus ir neturi prieš nieką teisintis.

O dar man labai smagu rašyti didžių, klasikinių filmų recenzijas: pasakoti apie kūrinius, kuriuos visi žino, bet aiškinti juos savaip. Taip peržvelgiau daug sovietmečio kultinių kūrinių serijoje „Iššifruoti Rusiją“, bet juk yra ne vien rusiški filmai.