Nikita, iš Ukrainos į Lietuvą atvykote prieš šešerius metus ir gyvenate Kaune. Kokie keliai jus čia atvedė?

– Tai buvo labai spontaniškas sprendimas. Tuo metu dalyvavau darbo pokalbiuose su įmonėmis iš Jungtinės Karalystės, Estijos, Nyderlandų ir Lenkijos. Tada netikėtai sulaukiau laiško ir iš Kaune įsikūrusios IT bendrovės „Xplicity“. O tuo metu žinojau vieną vienintelį faktą apie Kauną – „Žalgirį“. Gerai, pradėjau sau galvoti: Lietuva yra gana netoli nuo Ukrainos, čia panaši virtuvė, žmonės dažniausiai moka arba anglų, arba rusų kalbą, todėl man bus lengviau išgyventi pradžioje.

Supratau, kad verta pabandyti. Man patiko, kad mane samdanti įmonė viską organizavo greitai: pirmas pokalbis, antras, trečias ir galutinis pasiūlymas, apimantis kelionės išlaidas, darbo vietą, būstą ir visą reikalingą pagalbą įsitvirtinti šalyje, įvyko per kelias savaites. Deja, kiti įvairūs valstybės įmonių formalumai nebuvo tvarkomi taip greitai – patvirtinti mano diplomą ir gauti vizą užtruko beveik du mėnesius.

Foto: Asm. albumas


– Koks pirmas įspūdis buvo atvykus? Ar turėjote tam tikrų išankstinių stereotipų apie Lietuvą?

– Mano gimtasis miestas yra daug didesnis negu Kaunas – jame gyvena apie milijoną žmonių. Dėl to ir pirmas įspūdis buvo, kad Kaunas toks mažas. Bet jau pripratau, dabar ir sunku įsivaizduoti, kaip galima gyventi didesniame mieste.

Išankstinių stereotipų neturėjau, o dabar turiu. Na, ne stereotipų, bet tam tikrą sukauptą statistiką, keletą faktų iš savo patirčių. Jeigu tu esi užsienietis, o tavo pašnekovas – lietuvis, ne vėliau kaip po penkių minučių jis tau pasakys, kad XIII a. Lietuva buvo didžiausia valstybė Europoje, ir papasakos apie Mindaugą.

Po to, ne vėliau kaip už 10–15 min., jei parodei laukiamą reakciją, – lietuvis pasakys, kad lietuvių kalba yra viena seniausių kalbų pasaulyje. Žinoma, toks dialogas vyksta ne su kiekvienu, bet su dauguma tai tikrai. Dabar man niekas taip nebesako, nes supranta, kad tai jau žinau. Dabar dauguma žmonių nori pagirti mane ir sako, kad labai gerai kalbu lietuviškai.

Foto: Asm. albumas


– Būtent po vienų metų, praleistų Lietuvoje, nusprendėte išmokti lietuvių kalbą. Kas paskatino? Kaip sekėsi ir kiek laiko užtruko?

– Taip, pirmieji metai buvo bandomasis laikotarpis, ar viskas man čia patinka, ar norėsiu ir toliau gyventi Lietuvoje. Kai priėmiau sprendimą čia likti, iškart pradėjau ieškoti, kur mokytis lietuvių kalbos. Socialiniame tinkle radau kalbų klubą, kur lietuviai ir užsieniečiai gali ir išmokti naują kalbą, ir padėti kitiems išmoki savo gimtąją kalbą ar kalbas. Tačiau norėjau ne tik praktikuotis, bet ir išmokti teoriją, tad paieškos atvedė į Vytauto Didžiojo universitetą (VDU), kuris turi kursą „Lietuvių kalba užsieniečiams“. Universitete studijavau porą semestrų, kur baigiau A2 ir B1 kalbos lygius. Deja, B2 lygio universitetas nebesiūlo. Todėl toliau liko tik praktikuotis individualiai: skaityti knygas, žiūrėti filmus ir pan.

Foto: Asm. albumas


– Esate išlaikęs ir valstybinį lietuvių kalbos egzaminą.

– Kaune tik viena mokykla atsakinga už kalbos egzaminą užsieniečiams – Aleksandro Puškino gimnazija. Egzaminą išlaikiau gegužės mėnesį, nes ankstesni egzaminai buvo atšaukti dėl karantino. Mūsų grupėje buvo apie dvylika žmonių. Egzaminas užtruko tris valandas ir susidėjo iš trijų dalių: buvo rašomas tekstas iš maždaug penkiasdešimties klausimų, po to vyko klausymo užduotis, o pabaigoje – individualus pokalbis su egzaminuotoju. Žinoma, šis egzaminas nėra toks sudėtingas kaip lietuvių kalbos egzaminas mokyklose, bet nėra ir simbolinis – privaloma viską suprasti ir tavo žinios yra objektyviai vertinamos.

– Ką manote apie lietuvių kalbą? Kas buvo sunkiausia mokantis jos?

– Daug lietuvių manęs klausia, ar lietuvių kalba labai sunki. Man ji neatrodo sunki – taip, sunkiau negu italų arba anglų, bet atrodo lengviau negu, tarkim, vengrų kalba. Manau, kad sudėtingumo lygis yra tas pats kaip ir ukrainiečių kalbos: yra linksniai, vyriškoji ir moteriškoji giminės, veiksmažodžių laikai.

Foto: Asm. albumas


– Lietuviai dažnai mėgsta lyginti Vilnių ir Kauną. Jūs likote gyventi Kaune. Pats įžvelgiate daugiau skirtumų ar panašumų tarp šių miestų? Kuo Kaunas žavi jus?

– Žinoma, Vilnius yra sostinė, didesnis miestas, manau, ten vyksta dar daugiau dalykų ir pramogų, jame daugiau galimybių ir taip toliau. Tačiau man Kaune labiau patinka. Sunku paaiškinti kodėl – čia ne apie faktus, ne apie skaičius, o apie jausmus. Kaunas – jaukus ir ramus miestas, jame jaučiuosi kaip namie. Vilniuje turiu keletą artimų draugų, dažnai važiuoju į vakarėlius, bet gyventi noriu Kaune.
Kartą draugė manęs paklausė, kuris miestas yra mano mylimiausias. Pirma mintis buvo atsakyti Paryžius, o po to prisiminiau, kaip smagu buvo pasivaikščioti Žaliakalnyje, kai sugrįžau iš Paryžiaus. Dėl to nuoširdžiai atsakiau, kad Kaunas. Visada malonu grįžti namo iš užsienio: galvoju, kad netrukus atsigersiu kavos Laisvės alėjoje, pasivaikščiosiu Senamiestyje, Ąžuolyne arba bet kur Žaliakalnyje.

Foto: Asm. albumas


– Kaune dirbate programuotoju. Ką manote apie darbo situaciją ir perspektyvas IT rinkoje?

– Ekonomistas arba verslininkas gali geriau atsakyti į šį klausimą, aš pabandysiu pakomentuoti iš savo perspektyvos, ką matau dirbdamas vienos iš programuotojų komandų vadovu. Atrodo, kad vis tik labiau yra specialistų nei idėjų ar projektų deficitas. O programuotojams lengva pakeisti darbo ar gyvenimo vietą: jeigu moki anglų ir programavimo kalbas, galima dirbti bet kur, kur yra internetas. Nėra bėdos, jeigu gyveni vienoje šalyje, o dirbi su kitos šalies įmone. Tik pageidautina, kad tavo laiko zona būtų netoli nuo tavo komandos laiko zonos. Žinau ne vieną pavyzdį, kai specialistas arba visa komanda važiuoja laikinai gyventi, tarkim, į Goą ar Balį, bet dirba su ta pačia Europos ar Amerikos įmone.

O dabar turime ir naują realybę, kai daug specialistų dirba iš namų. Dėl to dar mažiau svarbu, kur faktiškai yra darbuotojai. Ir darbdavys, ir darbuotojas gali rinktis vienas kitą globaliai, o ne tik pagal miestą ar šalį. Manau, ateityje bus dar populiariau IT specialistams atskirai rinktis įmonę pagal projektą, komandą ar atlyginimus, o gyvenimo vietą – pagal klimatą, mokesčius ar infrastruktūrą.

Foto: Asm. albumas


– Lietuvių santykis su ukrainiečiais yra šiltas. Ar jaučiate tai gyvendamas Lietuvoje, bendraudamas su kolegomis, partneriais?

– Taip, visi žmonės man buvo draugiški, bendravimas visada buvo šiltas ir atviras. Draugai ir pažįstami dažnai klausia, kaip sekasi mano šeimai, giria, kaip kalbu lietuviškai. Negaliu skųstis, kad būčiau patyręs nemalonumų dėl savo tautybės. Manau, kad svarbu būti draugiškam ir nuoširdžiam, tada ir žmonės aplink bus draugiški.

– Kaune visi pamišę dėl „Žalgirio“. Ar stebite rungtynes? Kokių pomėgių turite?

– Krepšinis man patinka, buvau du kartus „Žalgirio“ arenoje, taip pat stebėjau kelias rungtynes bare su bendradarbiais, kai žaidė Lietuvos krepšinio rinktinė. Kalbant apie pomėgius, didžiąją laisvalaikio dalį užima socialiniai latino šokiai. Žodis „socialinis“ akcentuoja, kad pagrindinė idėja yra ne sportinis tikslas (konkursai, varžybos, prizai), o bendravimas, emocijos, draugystė ir taip toliau. Pamokas lankyti ir į vakarėlius eiti pradėjau dar Ukrainoje, o Kaune iškart radau studiją ir nuo antros savaitės tęsiau šiuos savo mokslus. Tai buvo labai geras sprendimas, nes iškart buvau priimtas į vietos šokių bendruomenę, radau naujų draugų, tad man buvo labai lengva adaptuotis.

Galima sakyti, kad vienu metu dalyvauju dviejose pamokose: pagrindinė yra šokio pamoka, o antra – fone vykstanti neoficiali kalbos pamoka. Taip man pavyko išmokti daug naujų žodžių: skaičių, kūno dalių, judesių ir pan. pavadinimų.

Foto: Asm. albumas


– O ko palinkėtumėte lietuviams?

– Visiems lietuviams, kurie dabar studijuoja, dirba arba tiesiog gyvena užsienyje, norėčiau palinkėti gauti tiek ar dar daugiau laimės, meilės, šiltų emocijų, kiek aš gavau Lietuvoje.