Depresijos sindromo apibrėžimas

Tam tikras tarpusavyje susijusių simptomų rinkinys medicininėje terminologijoje vadinamas sindromu. Sindromas nėra atskiras psichikos sutrikimas. Panašiai kaip ir, pvz., karščiavimas ar skausmas nėra atskiras medicininis sutrikimas – karščiavimo ir skausmo bei juos lydinčių kitų simptomų priežastys gali būt įvairios.

Simptomų rinkinys, kuriam būdinga prislėgta nuotaika, malonumo jausmo praradimas, energijos stoka, sunkumas susikaupti veiklai, savęs nuvertinimo, beprasmybės mintys, miego, apetito sutrikimai, įvairūs nemalonūs pojūčiai kūne, kurių kūniškos priežasties neparodo išsamūs medicininiai tyrimai bei kiti simptomai, ir sudaro depresijos sindromą. Yra keli depresinio sindromo tipai, o juos sukeliančios priežastys gali būti įvairios.

Depresijos sindromo paplitimas

Pasaulio sveikatos organizacijos (toliau – PSO) naujausios 2019 m. statistikos duomenimis, pagal tai, kiek visos ligos atima iš žmonių jų sveiko gyvenimo metų, depresija viso pasaulio populiacijoje užima 12-ą vietą tarp maždaug 200 ligų grupių. Daug Žemės gyventojų gyvena vadinamojo trečiojo pasaulio šalyse, kuriuose infekcinių ligų plitimas nėra suvaldytas, todėl didelę dalį visos Žemės gyventojų prarastų sveiko gyvenimo metų atima infekcinės ligos. Taip pat ypač daug sveiko gyvenimo metų iš žmonių atima įgimtos ligos bei pažeidžiančios žmogų jau kūdikystės periodu.

Ligos, kurios nėra sukeltos išorinių gamtinių jėgų, t.y. infekcijų, bei nėra įgimtos ar įgytos ankstyviausiuose gyvenimo perioduose, dažnai apjungiamos į vadinamą lėtinių neinfekcinių ligų grupę. Šių ligų išsivystyme gana didelę reikšmę turi ir žmogaus gyvenimo būdas. Jei skaičiuosime lėtinių neinfekcinių ligų bei traumų iš visos Žemės gyventojų atimtus sveiko gyvenimo metus, depresija užims šeštąją vietą (po širdies kraujagyslių ligų, eismo įvykių, lėtinės obstrukcinės plaučių ligos, diabeto bei stuburo uždegiminių-degeneracinių ligų), aplenkdama, pvz., plaučių, krūties, skrandžio vėžį.

Labiausiai išsivysčiusiuose pasaulio regionuose (Š.Amerika, Europos Sąjunga, Australija ir N.Zelandija, kai kurios Azijos šalys, pvz., Japonija, Singapūras, Saudo Arabija, JAE) depresija visų ligų sąraše pakyla į dešimtą vietą (beje, depresiją šiuose pasaulio regionuose aplenkia dvi kitos psichikos sutrikimų grupės – devintoje vietoje esanti priklausomybių nuo psichoaktyviųjų medžiagų grupė ir šeštoje vietoje esanti Alzheimerio bei kitų demencijų grupė).

Dažniausia sutinkami depresijos sindromo tipai pagal priežastis

Pagal tai, kaip išsivysto depresijos sindromas, galima būtų išskirti tris pagrindinius depresijos tipus – „perdegimo“ depresija, „apsileidimo“ depresija ir endogeninė-biologinė depresija. Žinoma, toks suskirstymas yra sąlyginis, vertinant pagal vyraujantį simptomų raidos mechanizmą. Klinikinėje praktikoje kiekvienas depresijos sindromo atvejis dažniausiai turi visų trijų tipų elementų. Be to, kaip taisyklė, viena iš paminėtų būsenų skatina kitą, pvz., pernelyg didelis įsitraukimas į tam tikrą veiklą, t.y. perdegimo sindromas, paleidžia biologiškai determinuotus biocheminių procesų sutrikimus galvos smegenyse.

Perdegimo depresiją supaprastinus galima laikyti perdegimo sindromo, apie kurį dabar taip pat nemažai kalbamą, viena iš išeičių. Perdegimo sindromą ir iš jo kylančią perdegimo depresiją sąlygoja tam tikras konfliktas, žmogaus troškimų ir žmogaus galimybių neatitikimas. Konfliktas kyla, kada žmogaus troškimai, siekimai (daugiau ar mažiau sąmoningi) negali būti pakankamai realizuoti supančioje aplinkoje. Pernelyg intensyvus psichikos energijos koncentravimas ties neįveikiamomis ar nesibaigiančiomis kliūtimis pamažu, kelių metų bėgyje išsekina biologinius ir psichologinius žmogaus resursus. Kaip ir sako pats „perdegimo“ pavadinimas, toks konfliktas „sudegina“ serotonino, nordrenalino, dopamino ir kitų medžiagų, vadinamų neuromediatoriais atsargas galvos smegenų emociniuose centruose. Šių medžiagų trūkumas emocijas reguliuojančiuose galvos smegenų centruose ir sukelia įvairius depresinio „rinkinio“ simptomus.

Priešinga perdegimui, tačiau lygiai tokį patį žalingą poveikį žmogaus psichikai turi būklė, sąlygota sąmoningo žmogaus pasirinkimo „pasiduoti likimui“, „plaukti gyvenimo pasroviui“, nesirūpinti savo racionaliojo ir emocinio intelekto lavinimu ir tikėtis, kad daugelį gyvenimo problemų (netgi buitinio lygmens) išspręs kažkokia kita galingesnė jėga – šeimos nariai, artimieji, kiti žmonės, vaistiniai preparatai, valstybės institucijos, valstybės vadovas, dvasinis lyderis, Dievas. Veikiant pagal tokį modelį žmogus palaipsniui praranda motyvaciją, galiausiai pabudęs ryte nebegali pasakyti, kodėl jis prabudo iš miego ir kas šioje būtent dienoje gali suteikti gyvenimo skonio. Šis depresinio sindromo tipas gali būti vadinama akedine depresija (gr. akedia – nesirūpinimas, (sielos) apleidimas ).
Žinoma, galime žiūrėti dar giliau ir kelti klausimą „o kokios savo ruožtu yra perdegimo arba akedijos priežastys ?“. Atsakymas – šių asmenybės būsenų priežastys glūdi ankstyvuosiuose, vaikystės periodo asmenybės raidos etapuose.

Endogeninei-biologinei depresijai, palyginus perdegimo ir akedine depresija, daug svarbesni yra vidiniai (vadinami endogeniniais) biologiniai veiksniai – t.y. biologiškai determinuoti, prigimtiniai biocheminių procesų sutrikimai galvos smegenyse. Endogeninei depresijai būdingas genetinis polinkis (sergančiųjų nuotaikos sutrikimais yra tarp giminių), ankstyva sindromo pradžia (paauglystėje) bei pasitaikantis depresinio sindromo „apsivertimas“ į priešingą būklę, kada nuotaika be aiškios išorinės priežasties tampa ypač pakili (ši priešinga depresiniam sindromui būklė vadinama manijos sindromu). Sunkesniais atvejais endogeninę-biologinę depresiją gali lydėti kiti, ne nuotaikos sferos simptomai – ypač stipri vidinė įtampa, kalbos nuoseklumo sutrikimai, realybės neatitinkantys įsitikinimai, pvz., kad žmogus esąs kaltas dėl viso pasaulio nelaimių, kad esąs „atrodau gyvas, bet iš tikro – lavonas “ ir pan. Tokia endogeninė-biologinė depresija vadinama psichozine.

Įžanga į depresinį sindromą – nerimo būsenos

Labai dažnai, ypač prieš išsivystant perdegimo tipo depresijos sindromui, kelis mėnesius, metus ar net dešimtmečius žmogui pasireškia įvairios nerimo būsenos – nuolatinė bloga nuojauta „lyg kažkas negero atsitiks“ (tai vadinama generalizuotu nerimu), epizodiniai stipraus nerimo priepuoliai (t.y. panikos atakos), įkyrios baimės (t.y. fobijos), įkyrios mintys ir apmąstymai, kurių beprasmiškumą suvokia pats žmogus (t.y. obsesijos). Užsitęsęs nerimas lyg „sudegina“ straipsnyje paminėtų neuromediatorių atsargas galvos smegenų neuronuose ir taip paskatina depresinio sindromo išsivystymą.

Depresinis sindromas yra tik viena iš galimų užsitęsusio nerimo išeičių. Kita dažnai pasitaikanti išeitis – nerimo „konvertavimas“ į kūniškus simptomus, kurių priežasties nerodo išsamūs medicininiai tyrimai. Tai gali būti, pvz., širdies plakimasis, dusulio pojūtis, „kamuolio gerklėje“ pojūtis, dažnas „varinėjimas‘“ į tualetą, galvos svaigimas, galvos skausmai. Šie simptomai vadinami psichosomatiniais ir tai būtų atskiro psichiatrinio sindromo tema.

Nuolatinio nerimo būseną, kuri vėliau gali pereiti į depresinį sindromą dabartinu laikmečiu ypač dažnai paskatina perfekcionistiniai asmenybės bruožai: nuolatinis savęs lyginimas su kitais, kitų žmonių laikymas „geresniais“ už save, perdėti reikalavimai sau, „tobulumo“ (kuris šiuo atveju dažniausiai siaurai suprantamas kaip pasiekimai išvaizdos, darbinėse ir socialinėse sferose) siekimas. Asmenybės perfekcionizmui taip pat yra būdingas darbų atidėliojimas kitai dienai, esą, kitą dieną „būsiu efektyvesnis“ ir pan.
Asociatyvioji nuotr.

Depresijos sindromo priežastys

Depresijos sindromo priežastis galima būtų apibendrinti tokiu vienu sakiniu: tai yra sutrikimas + (arba žodis „plius“ vietoje matematinio ženklo) apsileidimas + apsėdimas. Kiekvieno individualaus depresijos sindromo atveju dalyvauja visi trys paminėti mechanizmai: klinikinėje praktikoje kiekvienas atvejis yra visų trijų priežasčių „miksas“, skiriasi tik šių trijų priežastinių šaltinių proporcijos.

Pirmosios iš trijų dalies – sutrikimo, prigimtis yra dvejopa. Čia turima omenyje ir medicininiai-psichiatriniai, ir psichologiniai sutrikimai. Psichiatriniai – tai biocheminių procesų sutrikimai galvos smegenyse. Psichologiniai – asmenybės bruožų, charakterio patologija, pvz., aukščiau paminėtas perfekcionizmas.

Apsileidimas – sąmoningas žmogaus apsisprendimas nesipriešinti kasdienėms ydoms, neveiklumui, neišmanymui. Kaip yra rankų higiena, kūno higiena, dantų higiena, namų higiena – lygiai taip pat egzistuoja ir sielos higiena. Tai yra elementarūs, specialiųjų žinių nereikalaujantys veiksmai – pvz., sveika dienotvarkė, sveikatos žinių gavimas, emocinio intelekto lavinimas bei savo žalingų įpročių atpažinimas. Nuolaidžiaudamas savo ydoms žmogus pamažu praranda adaptacijai šiame pasaulyje reikalingą lankstumą. Pvz., žmogus gali gyventi įsikibęs įsitikinimų, kad laimės šaltinis yra kažkur išorėje. Arba priešingai, įsivyrauja sąmoningas apsisprendimas visas problemas „laikyti“ viduje, nesikreipti pagalbos į kitus žmones. Dar keletas apsileidimą skatinančių modelių - požiūris, tarsi gyvenimas žmogui būtų skolingas laimės būseną. Tai ir bandymai pasprukti nuo realybės kasdien pasitelkiant į pagalbą psichoaktyviųjų medžiagų poveikį. Taip pat pasyvus laukimas, kol „problema kažkaip savaime išsispręs“. Ir netgi pernelyg dažnai, nederinant su realybe taikomas vadinamasis pozityvusis mąstymas („viskas bus gerai“, „gyvenk čia ir dabar“ ir pan.) galiausiai taip pat gali baigtis depresine būsena.

Apsėdimas – galbūt kontraversiškai skambantis terminas, tačiau dabartiniai gamtos mokslai negali pilnai paaiškinti visų žmogaus nelaimingumo priežasčių. Štai ekonomiškai labiausiai išsivysčiusiuose pasaulio regionuose vidutinė tikėtino gyvenimo trukmė yra apie 80-85 metai, tuo tarpu skurdžiuose - 45-60 metų. Ekonomiškai išsivysčiusiuose šalyse nėra bado, karinių konfliktų, mažiau skurdo, yra išvystyta medicinos paslaugų sfera. Tačiau remiantis aukščiau pateikta 2019m. PSO statistika, prislėgta nuotaika, malonumo jausmo praradimu bei beprasmybės jausmu pasireiškiantis depresinis sindromas skaičiuojant 100 000 gyventojų yra labiau paplitęs būtent ekonomiškai išsivysčiusiuose pasaulio šalyse. Daugiau pasigilinus į dvasinius patyrimus, galime kalbėti apie mokslo pagalba sunkiai apibūdinamas jėgas, kurios ir turi tokį tikslą – varginti ir siekti, kad žmogus gyventų apimtas pavydo, nepasitenkinimo, susirūpinimo tik savo individualiomis idėjomis bei emocijomis, nesugebėjimo mylėti ir neapykantos savo egzistencijai. Jei kalbant daugiau supaprastinus – dvasinės sferos sutrikimai apimtų pernelyg stiprų žmogaus prisirišimą prie materialių ir laikinų dalykų, kurie pagal Gamtos dėsnius galiausiai neišvengiamai pavirs „migla ir rūku“, išsiskaidydami į periodinės cheminių elementų lentelės elementus – anglį, azotą, deguonį, vandenilį, kalcį, geležį ir kt. Žmogaus egzistencija yra laikina ir klausimų, kas bus jai pasibaigus ignoravimas susidūrus su egzistencijos laikinumu, trapumu gali sukelti baimes, nerimą, kuris, kaip aprašyta aukščiau sukelia vidinį konfliktą palaipsniui ir palaipsniui „perveda“ žmogų į depresinę būklę.

Pagalbos principai

Savo psichiatrinės praktikos svetainėje rašau, kad vien tik vaistais nesu išgydęs nė vieno paciento. Kadangi depresijos sindromo kilmė visada trejopa, tai ir gydymas turėtų būti trigubas. Žinoma, galima rinktis ir vieną ar du iš gydymo būdų, tačiau tada negalime tikėtis maksimalaus gydymo efekto ir pilnesnio pasveikimo.

Į sutrikimo biocheminę dalį veikia gydymas psichotropiniais vaistais (t.y. farmakoterapija), o į asmenybės dalį – psichoterapija. Antidepresantų veikimą laiko skalės požiūriu galime palyginti su gerai žinomų vaistų, antibiotikų veikimu – šie vaistai veikia tol, kol jie yra žmogaus organizme. Po gydymo kurso vaistų veikimas baigiasi, todėl svarbu, kad vaistų veikimą palaipsniui perimtų natūralūs, vidiniai organizmo pajėgumai (jei tai yra įmanoma).

Psichologinių sutrikimų priežastims gydyti skirti psichoterapijos metodai. Pagrindiniai psichoterapiniai gydymo metodai yra šie: kognityvinė, arba kognityvinė-elgesio terapija (sutrumpintai – KET), psichodinaminė-psichoanalitinė terapija, egzistencinė-humanistinė terapija bei šeimų-porų psichoterapija. Kiekviena iš šių psichoterapijos krypčių turi savų ypatumų.

Į apsileidimo bei apsėdimo dalis veikia sveika dienotvarkė, disciplinos ugdymas, psichologinė bei dvasinė higiena, dvasinės praktikos.