Kiti gyvena „kaip normalūs žmonės“
Kyla klausimas, kodėl mums apskritai reikia lyginti save (savo išvaizdą, vyrus, vaikus, karjerą, butus, automobilius) su tuo, ką turi kiti. Juo labiau, kad rezultatai dažniausiai būna ne mūsų naudai – kitame upės krante žolė visuomet atrodo žalesnė. Šiam keistam užsiėmimui, tiksliau pačiam tikriausiam socialiniam reiškiniui, amerikiečių psichologai yra sugalvoję pavadinimą – „Failed Potential Syndrome“, kurį būtų galima išversti kaip „nerealizuoto potencialo sindromą“ arba, paprasčiau tariant, „nevykėlio sindromą“. Psichologai teigia, kad nenumaldomas savęs lyginimas su kitais būdingas, visų pirma, į narcisizmą linkusiems žmonėms, tai yra tiems, kurie yra linkę knaisiotis po savo vidų, abejoti savimi ir idealizuoti kitus.
Tarp narcizų, beje, yra daug perfekcionistų, kuriems, kad ir kaip jiems gyvenime būtų pasisekę, vis dar yra maža. Mūsų visuomenėje yra priimta savo sėkmę lyginti su kitų žmonių pasiekimais. Tačiau tai primena olimpines žaidynes, kuriose tenka varžytis iš karto visose sporto rungtyse vienu metu, todėl niekaip nepavyksta laimėti.
Geriausias receptas
Psichologai žmones skirsto į dvi grupes: tuos, kuriems būdingas vadinamas vidinis kontrolės lokusas, ir tuos, kurie turi išorinį kontrolės lokusą.
„Pirmieji, – aiškina psichoterapeutas, – aiškiai supranta, kad jų gyvenimas yra unikalus ir kad jie turi savo kelią. Jie nesiorientuoja į aplinkinius ir prisiima atsakomybę už viską, kas nutinka jų gyvenime. Antrieji yra nusitaikę į išorinį pasaulį, ir jei kas nors nepasiseka, dėl to kaltina savo tėvus, šalį ir klimatą“.
Tačiau nerealizuoto potencialo sindromas yra pagydomas. Net jei įprotis lyginti save su kitais jums yra toks organiškai natūralus, kaip rytinė kava, jį galima paversti puikia paskata, o energiją nukreipti konstruktyvesne linkme. Juk žvelgiant į kitus, mus labiausiai traukia tai, ko mums patiems trūksta. Ir tai yra geras pretekstas išsiaiškinti, ko mums iš tikrųjų gyvenime reikia ir kas iš tikrųjų daro mus laimingus. Dažnai paaiškėja, kad to, ko dabar neturime, mes iš esmės niekada ir nebandėme pasiekti. Net loterijos bilieto nepirkome.
Ko norisi iš gyvenimo
Norint atsikratyti „nevykėlio sindromo“, kartais pakanka tik išsiaiškinti, ko mes iš tikrųjų norime iš šio gyvenimo. Štai keletas paprastų rekomendacijų:
* Į vieną skiltį surašykite vaikystės svajones, o į kitą – tai, ką labiausiai norėtumėte turėti šiuo metu ir kas jus pradžiugintų. Sulyginkite. Susitelkite ties pirmais trimis antrojo stulpelio punktais. Paklauskite savęs: ką man reikėtų padaryti, kad tai gaučiau? Tuomet užsirašykite žingsnius, kuriuos turėtumėte žengti, kad pasiektumėte tai, ko norite (tačiau norėti turite nuoširdžiai!).
* Būkite sąžiningi patys sau. Jei jau seniai esate išsikėlę sau tikslą, bet dar nė piršto nepakrutinote, kad jį pasiektumėte, paklauskite savęs: „Aš nieko nedarau, nes bijau, kad man nepavyks, ar man iš tikrųjų nelabai to reikia?“
* Nekelkite sau globalių tikslų: geriau apsvarstykite konkrečias ir įvykdomas užduotis. Nustatykite prioritetus.
* Negyvenkite socialiniuose tinkluose. Jūs nežinote, kokie motyvai iš tikrųjų veda tuos, kurie viešina savo tobulai atrodantį gyvenimą virtualioje erdvėje. Dažniausiai tai būna žmonės su pažengusia narcisizmo stadija, kuriems verkiant trūksta meilės ir dėmesio. „Facebook“ ir kiti socialiniai tinklai yra greitai veikiantis surogatas.
* Bendraukite su „komfortiškais“ žmonėmis, o ne tais, kurie priverčia jus pasijusti nepilnaverčiams. Gyvenimas pernelyg trumpas – ieškokite „savų“ žmonių.
* Girkite save ir nešvaistykite energijos praėjusio laiko paieškoms. „Pakeisk savo santykį su tais dalykais, kurie tave neramina, ir būsi nuo jų apsaugotas“, – sakė Markas Aurelijus. Kartais tam, kad išspręstum problemą, pakanka pakeisti požiūrio kampą.
