– Kas paskatino rinktis operacinės slaugytojos-instrumentatorės profesiją?

– Mane nuo seno žavėjo chirurgija, todėl dar studijuodama bendrosios praktikos slaugytojos specialybę Vilniaus kolegijoje, jau žinojau, kad noriu specializuotis ir dirbti arba anesteziste, arba operacinės slaugytoja-instrumentatore. Labai norėjau dirbti su chirurginiais instrumentais, todėl nedvejodama pasirinkau šią specializaciją ir labai tuo džiaugiuosi. Vos pabaigusi studijas pradėjau dirbti RVUL bendrosios praktikos slaugytoja ortopediniame skyriuje, o pastaruosius penkerius metus dirbau instrumentatore ortopedinėse operacijose.

– Nuo ko prasideda Jūsų darbas, kaip ruošiatės operacijai?

– Atėjusi į operacinę privalau patikrinti, ar visos operacijai naudojamos priemonės ir instrumentai yra sterilūs, ar nepasibaigusi sterilizacijos galiojimo data. Tada pasiimu konkrečiai operacijai skirtą instrumentų rinkinį ir jį išdėlioju ant tam paruošto staliuko su ratais. Dėlioti instrumentus pradedu sulaukusi skambučio, kad pacientas tikrai bus atvežtas į operacinę. Taip pat turiu numatyti, kokių priemonių gali prireikti papildomai, kad operacijos metu operacinėje dirbantiems kolegoms nereikėtų skubėti jų ieškoti saugykloje – vykstant operacijai instrumentatorė operacinės palikti negali.

Pasiruošimo operacijai trukmė priklauso tiek nuo operacijos tipo, tiek nuo instrumentatorės patirties. Pavyzdžiui, pasiruošti protezavimo operacijai reikia maždaug 30 minučių.

Dalia Dirsienė
Foto: RVUL nuotr.


– Kartais atrodo, kad operacijos metu jūs ir chirurgas vienas kitą suprantate be žodžių. Ar tai tiesa?

– Toks glaudus chirurgo ir instrumentatorės darbas atsiranda tik kartu dirbant ne vienerius metus. Tačiau ne mažiau svarbu ir instrumentatorės žinios – turiu puikiai išmanyti kiekvienos operacijos, kurioje instrumentuoju, eigą. Žinodama chirurgo veiksmų seką, žinau ir koks instrumentas chirurgui bus reikalingas. Todėl tikrai dažnai pasitaiko, kad nebūtina daug šnekėtis – chirurgas ištiesia ranką, o aš paduodu tuo metu jam reikalingą instrumentą. Bet, kaip minėjau, reikia įdirbio, tikrai ne po pirmos operacijos atsiranda toks tarpusavio supratimas. Ne paslaptis ir tai, kad vienam chirurgui gali labiau patikti vienas instrumentas, kitam – kitas, todėl laikui bėgant tokias detales įsimename ir stengiamės prisitaikyti prie chirurgo poreikių.

– Ar instrumentatorės glaudžiai dirba tik su chirurgu?

– Mes esame chirurgų rankos, o mūsų rankos ir kojos yra operacinės slaugytojo padėjėjos, nes prasidėjus operacijai mums palikti operacinės negalima. Pavyzdžiui, pasikeitus operacijos eigai, slaugytojo padėjėjos mums turi atnešti instrumentą, kurio prireikė. Jos taip pat paduoda ir priemones, kurių pritrūksta, tokias kaip „skarelės“, siūlai ir pan. Be to, mes dirbame šalia įvairios medicininės įrangos, pavyzdžiui, anestezijos aparato, todėl pastebėjusios kokius nors pasikeitimus informuojame kolegas. Esame komanda, todėl turime bendrauti tarpusavyje, vienas kitą palaikyti ir padėti.

– Paruošiate instrumentus, operacijos metu instrumentuojate. Ką turite daryti operacijai einant į pabaigą?

– Operacijai einant į pabaigą turime suskaičiuoti instrumentus: natūralu, kad kiek instrumentų turėjome operacijos pradžioje, tiek jų privalome turėti ir pasibaigus operacijai. Negalime nė vieno instrumento „praganyti“. Taip pat turime suskaičiuoti vadinamąsias „skareles“ ir adatas, nes pasitaiko, kad nukrenta ant žemės. Viską suskaičiavus ir įsitikinus, kad nieko netrūksta, chirurgas užveria žaizdą ir baigia operaciją, o mes instrumentus vežame į plovyklą. Panaudoti chirurginiai įrankiai būna dezinfekuojami, plaunami, sukomplektuojami į rinkinius, vežami sterilizuoti, tada užklijuojami galiojimo datą indikuojantys lipdukai, ir rinkiniai paliekami saugojimo patalpoje iki kitos operacijos.

– Ar instrumentavimas skiriasi priklausomai nuo operacijos pobūdžio, ar instrumentatorė be specialaus apsiruošimo gali dirbti bet kurioje operacinėje?

– Žinoma, pereinant iš vieno skyriaus į kitą keičiasi operacijos specifika, instrumentai, kartais net ir instrumento padavimo būdas, kampas ir panašiai. Todėl keičiant skyrių reikia specialaus pasiruošimo. Tiesa, aš dirbu su planiniais pacientais, todėl visada iš anksto žinau, kokia operacija laukia, ir galiu jai pasiruošti. Su skubiais pacientais dirbančioms kolegėms tenka instrumentuoti pačiose įvairiausiose operacijose, nes į ligoninę atvežtas žmogus laukti negali. Tokiais atvejais instrumentatorei padeda operuojantis gydytojas, nurodydamas, kokio instrumento jam reikia.

Dalia Dirsienė
Foto: RVUL nuotr.


– Kokių asmeninių savybių reikia norint būti instrumentatore?

– Manau, kad pirmiausia reikia drąsos – juk darbas vyksta operacinėje, šalia chirurgo, tad instrumentatorė tikrai susiduria su pjūviais, žaizdomis, krauju. Reikia labai stipraus atsakomybės jausmo. Taip pat instrumentatorės turi būti rūpestingos ir atidžios detalėms, lanksčios ir prisitaikančios prie chirurgo poreikių. Žinoma, reikia ir atsparumo stresui, gebėjimo išlikti ramiai sudėtingose situacijose.

Mūsų darbas sunkus tiek fiziškai, tiek psichologiškai, pasitaiko sunkių pacientų ir įtemptų situacijų. Be to, instrumentatorės darbas turi tam tikrų aspektų, apie kuriuos su medicina susijęs žmogus nė neįtartų. Kaip minėjau, operacijos metu mes negalime palikti operacinės ar kada užsimaniusios nueiti į tualetą ar atsigerti vandens. Visada turime prašyti, kad ateitų kita instrumentatorė ir pavaduotų kelias minutes.

Be to, kiti operacinės komandos kolegos daugiau bendrauja su pacientu, tai mes „bendraujame“ tik su instrumentais, todėl reikia ir atitinkamo charakterio. Apibendrinant, manau, kad šiai profesijai reikia pašaukimo.

– Kas šiame darbe Jums teikia didžiausią džiaugsmą?

– Į darbą visada einu noriai. O labiausiai džiaugiuosi gerais operacijos rezultatais – kai gydytojai pasidalija žinia, kad žmogus po sunkios operacijos jau išleistas namo.