Nuomonę teikia Lietuvos verslo konfederacijos generalinė direktorė – Eglė Radišauskienė.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija parengė naujojo įstatymo projektą, kuris turėtų atspindėti direktyvos tikslą – užtikrinti geresnes galimybes šeimos ir profesinės veiklos derinimui, ilginant vaiko priežiūros atostogas. Deja, pateikiami pasiūlymai ne visiškai tiksliai atspindi direktyvos siekiu, rašoma pranešime spaudai.

Pirma, projekte yra siūloma prailginti vaiko priežiūros terminą. Šiuo metu turime galimybę rinktis tarp 12 ar 24 mėnesių, siūloma – 18 ar 24 mėnesiai. Trūksta argumentų, kuo keičiant terminus bei ilginant priežiūros laiką ir išmokų mokėjimą, sistema bus patrauklesnė darbuotojams bei darbdaviams.

Galima sutikti, kad laiko ilginimas iš esmės nepablogina situacijos, tačiau ar tikrai turime gerai išvystytą vaiko priežiūros infrastruktūrą, kuri leis tėvams grįžti į darbo rinką ir ramiai palikti kūdikį lopšelyje ar su aukle? Drįsčiau tuo abejoti, nes vien sostinėje keliems tūkstančiams vaikų trūksta priežiūros įstaigų. Sakoma, jog tokia reforma pagerina vaikų auginimo sąlygas, tačiau nemanau, kad termino prailginimas yra geriau mamai, kuri pusmečiu ilgiau bus iškritusi iš darbo rinkos. Tai reiškia ne vien didesnę riziką sugrįžus gauti mažesnį darbo užmokestį, tačiau ir ateityje gauti mažesnę pensiją.

Foto: Shutterstock


Antra, pasiūlymuose yra keičiama išmokų mokėjimo tvarka ir jų dydžiai. Siūlant tėvams galimybę užsidirbti ir prižiūrėti vaiką pirmaisiais vaiko priežiūros atostogų metais, norėtųsi matyti lygias galimybes ir sąlygas visiems tėvams, neskirstant jų pagal uždirbamas pajamas. Šiuo atveju, nėra įvertinta reali galimybė darbuotojui grįžti iš vaiko priežiūros atostogų, kai jis uždirba tiek pat arba daugiau, nei paskirta išmoka. Tuo tarpu darbuotojams, kurie uždirba mažiau, siūloma tik padengti skirtumą tarp gaunamų pajamų ir išmokos. Siūlymuose nėra nenumatytas mechanizmas, kuris skatintų tokius darbuotojus grįžti į darbą. Nėra pateikiamos proporcingai mažesnės ar kitokios išmokos, lygiagrečiai nesiūloma infrastruktūros plėtra ir vaiko priežiūros paslaugų įvairovė.

Galima teigti, kad sistema yra draudiminė ir siekiama kompensuoti tik prarastas tėvų darbines pajamas. Tačiau tai nėra tiesa, nes sistema iš esmės turi ne tik socialinio draudimo, bet ir socialinės paramos elementų. Reikėtų įvertinti siūlomus pokyčius sistemiškai, nerūšiuojant darbuotojų pagal jų gaunamas pajamas ir suteikiant visiems vienodą galimybę dirbti ir prižiūrėti savo vaiką. Juk nuo to, kad tėvai negaus išmokų, nes jie turės darbinių pajamų, nukentės tik tėvai, bet ne socialinio draudimo sistema. Todėl pagrindinis mano siūlymas siekiant ne žodžiais, o darbais padėti tėvams – gaunantiems pajamas mokėti vaiko priežiūros išmoką, tačiau tartis dėl jos dydžių. Kitu atveju lieka neaišku, ar tikrai siūloma išmokų sistema yra patraukli tėvams, auginantiems vaikus ir tuo metu patiriantiems tikrai nemažai finansinių ir vaiko priežiūros iššūkių?

Trečia, pasiūlymuose niekaip nėra išanalizuotas darbdavio vaidmuo, nes iš esmės pareziumuojama, kad bet kokiu atveju darbdavys turės sutikti su darbuotojo prašymu dėl lanksčių darbo sąlygų. Tačiau darbdaviui pagal naujus siūlymus neapsimokėtų leisti darbuotojui dirbti prižiūrint vaiką – kadangi, išleidus darbuotoją į vaiko priežiūros atostogas, paprastai terminuotai yra įdarbinamas pakaitinis darbuotojas. Jeigu su darbuotoju, esančiu vaiko priežiūroje, būtų sudaroma darbo sutartis dėl lanksčių sąlygų, darbdaviui reikėtų išlaikyti jau du žmones, tad darbo vietos kaina ženkliai išaugtų. Nebejotinai tai sukurs nenorą leisti didesnius kaštus ir užvers galimybes vaiką prižiūrinčiam asmeniui lengviau grįžti bei integruotis į darbo rinką. Todėl vargu ar galima bus svarstyti, apie „neiškritimą“ iš darbo rinkos, nes norint susigrąžinti vaiko priežiūroje esantį darbuotoją, reikia kartu įvertinti ir pakaitinio darbuotojo teises ir garantijas, kurios iš esmės lieka visai neaptartos pasiūlymuose.

Foto: Shutterstock


Valdžios pasiūlymuose nėra visapusiškai subalansuotos visų įsitraukusių dalyvių teisės ir garantijos naudos, įskaitant ir naudą valstybei, paskaičiuojant lėšas išmokoms ir įplaukas, jei darbuotojai grįžta į darbą. Tik turint argumentais ir skaičiais pagrįstus pasiūlymus, galima atsakyti, ar siūloma reforma tikrai paskatins darbuotojus, susilaukusius vaikų, tartis dėl lankstaus darbo, o tuo tarpu darbdaviui su tokiu pasiūlymu sutikti. Šių aspektų neįvertinus, susiduriame su situacija, kai valdžios siūlomos reguliacijos galimai tik mažina šeimos ir profesinės veiklos derinimo galimybes.