– Kaip rinkotės specialybę?

Julija: Mano baleto kelias prasidėjo dar ankstyvoje vaikystėje. Mama, pastebėjusi mano meilę muzikai ir bandymus išreikšti tą meilę per šokį, nuvedė į baleto mokyklėlę pas žymią Lietuvos prima baleriną Leokadiją Aškelovičiūtę. Du metus stebėjusi mano pastangas ir progresą mokytoja Leokadija rekomendavo stoti į Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą, o atėjo laikui ir pati mane nuvedė į stojamuosius egzaminus.

Tada man buvo 5 metai, tai kažin ar galima pasakyti, kad rinkausi – tai, ką tuomet veikiau, tiesiog buvo smagu ir organiška man pačiai.

Emilija: Negaliu pasakyti, kad pasirinkau šią specialybę pati – sakyčiau, kad tai susiklostė savaime. Mano kelias į baletą labai panašus į sesers, bet tuo pačiu ir kiek kitoks. Buvau gal trejų, kai paaiškėjo, kad turiu problemų su stuburu ir didelę tikimybę skoliozės išsivystymui, tad mama nusprendė, kad teisingam raumenų vystymuisi ir stiprinimui man būtina fizinė veikla. Todėl kartu su sese buvau nuvesta į Leokadijos Aškelovičiūtės baleto mokyklėlę.


– O svajojote šokti baletą?

J: Nežinau. Man rodos, vaikystėje svajoji apie daugybę dalykų ir jie vis keičiasi, tačiau akivaizdu, kad tokiam pasirinkimui įtaką padarė didelis noras šokti ir, ko gero, tuomet dar nesuvokta galimybė perteikti savo jausmus per judesį ir taip pasakoti savo besimezgančios asmenybės istoriją. Vaikiškas tikėjimas galimybe daryti kažką natūralaus sužavėjo, todėl ilgainiui pasiryžau siekti baleto šokėjos kvalifikacijos ir šokti profesionaliai.

Baletas ugdo dailią figūrą, gražią laikyseną ir aktyvioms mergaitėms, tokioms kaip buvome ir esame, buvo puiki alternatyva aibėms.

E: Ne. Pripažinsiu, kad vaikystėje neturėjau tokio didelio užsidegimo šokiui kaip mano sesuo. Noras šokti atsirado laikui einant, o būdama maža menu save svajojančią apie gydytojos, archeologės, teisininkės ar policininkės profesijas.

Vėliau, sekdama sesers pėdomis, įstojau mokytis į M. K. Čiurlionio menų mokyklą baleto skyrių. Kadangi mus skyrė mažas amžiaus skirtumas, jau nuo vaikystės užsiimdavome panašiomis veiklomis, turėjome panašius pomėgius. Matyt, tai ir paskatino keliauti tuo pačiu keliu.


– Ar sunku buvo mokytis? Gal dviese eiti tuo pačiu karjeros keliu yra lengviau?

J: Taip, sunku. Baletas yra nemažai pastangų, darbo ir laiko reikalaujantis menas. Balerinai privaloma puiki fizinė forma ne ką prastesnė negu sportininko-olimpiečio, taip pat gracija, išpuoselėta kūno kalba ir išraiška, gera vaidyba – viskas viename žmoguje. Būtent tai ir sukuria tą lengvumą, grožį ir žavesį, kuris matomas scenoje. Baletas yra nuolatinis darbas su savo kūnu, jungiantis daugelį svarbių aspektų, tokių kaip mityba, gyvenimo būdas, darbo ir poilsio santykis, į kurį privalai atsižvelgti.

Žinoma, visuomet yra lengviau, kai šalia turi artimą, besąlygiškai tave palaikantį žmogų, o ypač tokioje nemažai iššūkių pateikiančioje ir preciziškumo reikalaujančioje profesijoje. Kaip ir mokykloje, taip ir dabar, dirbant Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, sesuo visada atvirai pasakys, kaip siekti geresnių rezultatų. Geranoriškai kritišką žvilgsnį iš šono yra sunku pervertinti mūsų profesijoje. Turėdama truputį daugiau patirties daug galiu padėti ir jai.

Mes – šeima. Esame seserys ir tuo viskas pasakyta, esame nuoširdžiai suinteresuotos viena kitos sėkme ir laime. Nuolat bendraujame, palaikome vieną kitą, džiaugiamės viena už kitą, guodžiamės viena kitai. Taip jau gavosi, kad esame tikrai artimos ne tik asmeniniame gyvenime, bet ir profesinėje veikloje.

E: Dažnai mėgstu sakyti, jog Čiurlionio menų mokykla, kur profesionalus baleto kelias ir prasidėjo, yra kaip karo stovykla. Neturiu omenyje, kad tai bloga įstaiga – noriu pasakyti, kad ši mokykla moko išgyventi. Joje susiduri su vaikams neįprastomis sąlygomis: ilgomis darbo valandomis, begaliniu tikslo siekimu, „lipimu per save“, konkurencija. Manau, akivaizdu, kad ypač mažam vaikui tai labai sunku.
Vėliau pamažu išmoksti susitvarkyti su kylančiomis problemomis. Dabar su kiekviena diena vis labiau suprantu, kad ši patirtis buvo savotiškai naudinga ir kaip baleto artistei, ir kaip asmenybei. O sesers buvimas šalia palengvino visą, dar vis besitęsiantį, mokymosi procesą. Galėjau mokytis iš jos patirčių, sulaukdavau daug patarimų tiek profesinėmis, tiek asmeninėmis temomis, iš savo pusės stengdavausi tai suteikti ir jai. Visapusis palaikymas nesikeičia iki dabar, taip pat gerai sutariame ir teatro erdvėse.

– Ar nejaučiate konkurencijos viena kitai?

J: Nors mus su Emilija skiria labai mažas amžiaus skirtumas, esame labai skirtingos asmenybės – tiek išvaizda, tiek charakteriu. Todėl ir vaidmenys retai kada pasitaiko tie patys, o jei ir pasitaiko, pirmiausia esame nuoširdžiai suinteresuotos viena kitos sėkme ir geru pasirodymu. Vaidmenų tikrai užteks mums abiem.

E: Net ir atliekant tuos pačius vaidmenis mums svarbiausia yra viena kitos sėkmė. Nuo vaikystės mūsų šeimoje buvo diegiama, kad šeima yra vertybė. Julija yra mano šeimos dalis, tad konkurencija man yra nesuvokiama jos atžvilgiu.

– Kokie jūsų pomėgiai?
J: Pomėgių turiu nemažai, tačiau atskleisiu tris pagrindinius, nes jie man suteikia ypač daug malonumo. Tai: maisto gaminimas, dainavimas ir vairavimas. Augau šeimoje, kurioje gurmaniško maisto kultas yra beveik vidinė kultūra, o gebėjimas gerai gaminti – įgimtas. Vaikystėje pusfabrikatis iš parduotuvės buvo tabu arba paika pramoga. Tai suformavo ypatingą požiūrį į maistą ir išlavino skonio receptorius. Mano maisto ruošimo patirtis jau gana turtinga – nuo paprastų patiekalų, kuriuos ruošti išmokau dar vaikystėje, iki sudėtingų laiko, specialių žinių ir pastangų reikalaujančių patiekalų.

O muzika – kiek save prisimenu, visada dainavau, vienaip ar kitaip muzika mane lydi visą gyvenimą. Kur bebūčiau, ką bedaryčiau. Galbūt būčiau norėjusi dainuoti nuo mažų dienų, tačiau baletui užėmus visą mano laiką ir mintis, dainavimas taip ir liko kažkur tarp laisvalaikio užsiėmimų su draugais ir šeimos nariais, kurių paprašyta dainuodavau per iškilmes arba tiesiog savo malonumui.

O vairuoti automobilį man yra meditacija, psichoterapija ir atsiskyrimas viename.

E: Patinka tiek ramiai leisti laiką, tiek ir aktyviai. Gal prieš tris metus atostogaudama turėjau galimybę šokinėti į vandenį nuo aukštų uolų – atsiradus progai tikrai pakartočiau! Taip pat, kai galimybės leis, norėčiau išbandyti ir šuolį su virve ar parašiutu.

Šią žiemą prisiminiau dar vieną nuo vaikystės pamėgtą veiklą – važinėjimąsi ant užšalusio ežero keturračiu. Matyt, galiu save pavadinti ekstremalių veiklų mėgėja. Tačiau taip pat man labai svarbus ir ramus laikas gamtoje, įvairios kelionės atrandant naujas, dar nematytas vietoves. Renkuosi įvairius parkus, miškus, pajūrį. Tuomet tikrai jaučiuosi pailsėjusi ir atradusi save iš naujo.

– Julija, kaip suderinate pomėgį gaminti maistą ir šokti, juk šokėjos valgo labai saikingai, o gal tai tik mitas?

Na akivaizdu, kad šokėjos bet kokiu atveju visgi valgo. Saikingai? Taip, žinoma! Net ir ne šokėjams derėtų valgyti saikingai – taip pataria sveikatos specialistai. O suderinu gana sklandžiai. Kai valgai pagal grafiką ar turi tam tikrą „dietą“, renkiesi tai, kas yra labai skanu. Gaminu, nuolat ieškau naujų receptų, paįvairinu mitybą savo mėgstamais produktais, atrandu ir mėgaujuosi tuo maistu, kurio norisi būtent tą dieną.

– Kokie jūsų maitinimosi įpročiai?

J: Laikausi trijų taisyklių:
- Valgymo grafikas.
- Įsiklausyti į savo kūno poreikius ir norus (priklausomai nuo savijautos – fizinio krūvio, emocinės būsenos ir pan.).
- Kai galima pasakyti saldumynams „ne“, pasakyk!

E: Stengiuosi valgyti klausydama savo organizmo. Tai yra išgirsti ir suprasti, ko ir kiek mano organizmas nori. Juk mūsų kūnas geriausiai parodo, kokių maistinių medžiagų jam trūksta, o tai yra itin svarbu užsiimant sunkia sportine veikla. Na ir žinoma – valgymo grafikas. Kiekvieną dieną valgyti panašiomis valandomis, protingai suskirstant maistą pagal jo naudingumą.

– Ar jaučiatės laimingos?

J: Taip! Ir esu be galo dėkinga už savo šeimą, draugus ir visas suteikiamas galimybes ir iššūkius, skatinančius augti ir tobulėti ne tik darbe, bet ir gyvenime!

E: Nerandu priežasčių taip nesijausti! Augau, mano akimis, vadovaudamasi gražiomis ir teisingomis vertybėmis. Skirtingais gyvenimo etapais sutikau žmones, iš kurių išmokau daug naudingų pamokų, atradau naujų autoritetų. Nuolat jaučiu visapusį palaikymą iš savo šeimos, artimųjų ir draugų. Visi šie patyrimai ir toliau man leidžia nepaliaujamai augti, mokytis ir tobulėti, kaip asmenybei, už tai jaučiuosi labai dėkinga ir laiminga.

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (6)