Nuo darželio auklėtojos iki aksesuarų kūrėjos – juos išvydę žmonės stabdo gatvėje ir klausia, kur įsigyti

Kiek specialybių galima pakeisti per gyvenimą? Kai kam pakanka vienos, O Lina Laukė jų išbandė net keletą. Kiekviena jų buvo įdomi, žavėjo, o norėdama ją kuo geriau išmanyti ir perprasti Lina kaskart griebdavosi studijų. Galiausiai ėmė kurti išskirtinius aksesuarus ir turi tiek idėjų bei planų, kad nežino ir kaip viską spėti.

Nors nuo mažų dienų žinojote, kuo norite tapti ateityje, vienos specialybės jums buvo per maža.

Dar vaikystėje žinojau, kuo būsiu užaugusi. Turėjau didelę svajonę – tapti vaikų darželio auklėtoja, tad daug negalvojusi baigiau ikimokyklinio auklėjimo specialybę ir visa galva nėriau į vaikų erdvę. Užauginau ir išleidau vieną darželinukų kartą, pašėlę vaikai buvo mano džiaugsmas, bet laikui einant pajutau, kad man labai trūksta suaugusių žmonių. Ėmiau galvoti, kaip pakeisti savo darbo specifiką, kad vėl jausčiausi gerai.

O kadangi manyje visad kirbėjo vidinis noras piešti, tuo metu baigiau Jūratės Stauskaitės dailės studiją, surengiau savo pirmąją parodą. Grafika mane labai žavėjo ir dabar žavi, tai atsispindi ir mano darbuose, kūryboje.

Besimokydama dailės susidomėjau pardavimais, reklamos sritimi, ir netrukus įsidarbinau viename dienraštyje – patiko ši sritis, kur daug bendravimo, judesio. Norėdama turėti daugiau žinių, Vilniaus universitete pradėjau studijuoti vadybą. Sunku nebuvo, nes buvo įdomu – naujos žinios, patirtis vedė į priekį.

Dirbant dienraštyje teko prisidėti ne tik prie pardavimų, bet ir prie laikraščio kūrimo, mačiau, kaip kiekvieną dieną gimsta temos, straipsniai, naujas leidinys. Širdyje ėmė kirbėti noras kuo daugiau prisidėti prie kūrybinės dalies. Reklamos kūrimas man pasirodė vienas įdomesnių dalykų, tad perėjau dirbti į kūrybinę reklamos agentūrą. O čia ir vėl manęs laukė daug naujų dalykų, naujų pažinčių, patirčių, kūrybinio proceso.

Kaip nusprendėte kurti aksesuarus?

Turėjau kolegę, kuri iš įvairių detalių kūrė papuošalus. Buvo smalsu, stebėjau, žavėjausi jos darbais. Ją nuolat supo daug įvairių karoliukų, mažų detalių, spalvų. Pagalvodavau: o jei daryčiau aš, būtų visai kitaip. Kažkada ji manęs paklausė, kodėl mokėdama piešti aš nieko nedarau? Pagalvojau: kodėl gi ne!

O tas laikas kaip tik sutapo su 2008 metų krize, kai reklamos agentūros išgyveno sunkų laikotarpį. Vienos persikvalifikavo, kitos pristabdė veiklą, dalis jų bankrutavo. Su kolega įkūrėme savo agentūrą, dirbome lėtesniu tempu, turėjau daugiau laiko, tad šalia atsirado ir „Laukės fabrikėlis“, gyvuojantis iki dabar. Ėmiau kurti įvairius aksesuarus iš skirtingų medžiagų.

Kas skatina jus kurti, iš kur semiatės įkvėpimo?

Noras sukurti tai, ko nėra, ko trūksta man pačiai. Gėlytės, karoliukai, akmenukai gražu, bet man norėjosi kažko išskirtinio, įdomaus. Gaminti ne taip kaip dauguma, panaudoti įdomesnes, netradicines medžiagas.

Iš organinio stiklo kuriu kaklo papuošalus, auskarus, apyrankes, iš vinilinių plokštelių – rankines. Esu išleidusi ir dvi knygas. Man patinka tai, ką darau, ką piešiu, kuriu, kuo dalinuosi. Kūryba man – žaidimas detalėmis, medžiagomis, linija ar forma. Kiekvienąkart eskizus, piešinius, idėjas perkėlus ant organinio stiklo lieku maloniai nustebinta, kiek žavesio savyje turi ši medžiaga. Man patinka atrasti tai, kas sukelia netikėtumo jausmą.

O kuriami aksesuarai yra skirti žaviai, kūrybiškai, svajojančiai, kiek padykusiai ir gyvenimą mylinčiai miesto damai. Vieni papuošalai romantiški, kiti – griežtesnių formų. Dėmesys detalėms, atlikimo ir kūrybos procesams, skirtingų medžiagų organiškumas, jų sintezė sukuria šiuolaikiškumo, subtilumo, lengvumo ir žaismingumo pojūčius.

Įkvėpimo semiuosi iš gamtos, aplinkos, muzikos, žmonių, kelionių. Dykumos, uolos, kalnai ir akmenys man yra kažkas labai gražaus ir nepakartojamo.

Ar jūsų kuriami žaismingi aksesuarai sulaukia daug susidomėjimo?

Mane dažnai sustabdo gatvėje ir klausia, iš kur aš gavau vieną ar kitą aksesuarą. Visada gera prisistatyti, kad šių darbų autorė esu aš pati. Sulaukiu daug gražių komplimentų, atsiliepimų, susižavėjimo. Kartais išgirstu, kai žmonės eidami už nugaros kalba apie mano vinilinių plokštelių rankinę. Pavojingiausia su tokia rankine praeiti pro melomanus, nes jie sustabdo ir jų pirmas klausimas: tai ką čia supjaustei? Bet visada palydi su šypsena, nes rankinėms stengiuosi naudoti jau nebeklausomas, kiek pabraižytas vinilo plokšteles.

Būdama galerijose, dalyvaudama įvairiuose renginiuose matau susižavėjusias žmonių reakcijas. Labai gera ir jauku, kai matau laimingus žmonės, įsigijusius vieną ar kitą mano aksesuarą. Jie šypsosi, žavisi – šios akimirkos labai šiltos, jaukios ir žavios.

Kaip sugalvojote pavadinimą savo kūrybai?

Nebuvo labai sudėtinga, norėjosi lietuviško, artimo sau, lengvai identifikuojamo, kad mane iš karto susietų su kuriamu produktu. Klausia manęs, kodėl fabrikėlis? Nes gaminu ne po vieną, o po keletą tokių pačių aksesuarų. Tarkime, sukūriau segę „Laumės žirgelis“ – ji man tokia daili, tokia graži, tad padariau kelias. Nedarau per daug.

Kurdama papuošalus jaučiatės laiminga? Kokie jūsų ateities planai?

Taip, esu labai laiminga, nes realizuoju save, savo norus, jausmus, mintis, idėjas. Gera, kai niekas nevaržo, nekarpo sparnų, turiu visą laisvę savo kūrybai. Kuriu tai, ką jaučiu, ką noriu kurti.

Ir ateityje noriu kurti, piešti, fotografuoti, keliauti, stebėti akimirkas, jas fiksuoti! Minčių, planų, idėjų, norų yra daug, kartais pagalvoju, kaip viską suspėti, sudėlioti!