Manantiems, kad vyresni mokytojai turėtų užleisti vietą jaunesniems, atsakė: yra du kūrybinio produktyvumo ciklai

Vis dar nenutyla diskusijos, ar vyresnius mokytojus reikia kuo greičiau išleisi į pensiją, mokant išeitines išmokas tam, kad mokykla greičiau atsinaujintų jaunais pedagogais. Tikimasi, kad vis daugiau jaunų žmonių rinksis mokytojo profesiją, tuo labiau, kad siūloma 300 eurų per mėnesį stipendija. Tačiau, Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos išplatintame komentare siūloma neskubėti, nes mokytojų mokyklose jau trūksta ir labai greitai jų trūks taip, kad daugelio disciplinų nebus kam dėstyti.

Kaip teigia ministerija, „po 3–5 metų, jei nebus imtasi papildomų priemonių, poreikis išaugs 5 kartus“. Teigiama, kad ši priemonė buvo aktuali anksčiau, o dabar reikia didesnį dėmesį skirti ne mokytojų pasitraukimui, o naujų pedagogų pritraukimui.

Pagrindinė įvardijama priežastis, kodėl vyresni mokytojai turėtų užleisti vietą jaunesniems, yra ta, kad vyresni mokytojai yra pavargę, praradę kūrybiškumą. Vis dėlto, vieningos psichologų nuomonės apie tai, kad kūrybiškumas slopsta sulaukus vyresnio amžiaus, nėra. Manymas, kad vyresni žmonės negali būti kūrybingi, kad sparčiai slopsta jų intelektiniai gebėjimai, neretai tėra mitas.

Nuo ko priklauso asmenybės kūrybiškumas?

Iš tiesų, tai labai daug kas priklauso ne tiek nuo amžiaus, kiek nuo asmenybės ir jos pasirinkto gyvenimo būdo (siekių, tikslų, aktyvumo, atvirumo naujovėms ir patyrimams, smalsumo, bendravimo). Kiekvienas tikriausiai esame sutikę visai jaunų, tačiau nuobodžių, pilkų, niekuo nesidominčių ir besiskundžiančių gyvenimu žmonių. Ir tikrai – ne vienas pažįstame tokį, kuris ir vyresniame amžiuje yra smalsus, daug kuo domisi, atranda vis naujus pomėgius ar sugrįžta prie dalykų, kuriems vis nebuvo laiko, randa įdomių pašnekovų, veiklų, yra plačių interesų. Jų įgyta gyvenimo ir profesinė patirtis, mokėjimas džiaugtis, tikrai lenkia ne vieną, jau gerokai prigesusį jaunuolį.

Tyrimai rodo, kad kūrybiškumas, jei buvo tinkamai įvykdytos ankstesnių gyvenimo etapų užduotys (mokymasis, profesijos pasirinkimas, socialinių santykių, artimų ryšių užmezgimas ir pan.), labiausiai atsiskleidžia vidutiniame suaugusiojo amžiuje (apie 30-60 metus). Dar kiti mokslininkai teigia, kad yra du kūrybinio produktyvumo ciklai – apie 30 ir apie 50 metus, o su amžiumi kūrybinės galios nebūtinai slopsta, tai didele dalimi priklauso nuo pasirinkto gyvenimo būdo.

Kūrybiškumas skleidžiasi ir tada, kai įgytos žinios ir patirtis perduodamos kitiems. Kai užsidaroma savyje, rūpinamasi tik savo fiziologiniais ir psichologiniais poreikiais, kūrybiškumas slopsta. Taigi, mokytojo profesija yra ta, kuri gali padėti išlikti jauniems ir kūrybingiems. Kaip teigiama Knygoje apie mokinių kūrybiškumą (Wyse, Dawson, 2013), Kūrybiškumas – ne magija, bet jis gali būti magiškas.

Taigi, klausimai, ar vyresni mokytojai gali dirbti efektyviai, kūrybingai, nebijoti naujovių, būti smalsūs, tobulėjantys, kaip niekad tampa aktualūs. Ką apie tai mano kūrybinga asmenybe besidomintys psichologai? Ar vyresni pedagogai turėtų būti iš anksto nurašyti ir nuo ko labiausiai priklauso žmogaus kūrybinės galios ir jų gyvybingumas? Ar tai lemia tik asmenybės biologinis amžius?

Mitai apie kūrybiškumą ir kūrybiškumo prigimtis

Reikia pripažinti, kad apie mokytojo profesiją ir pedagogo galimybes dirbti kūrybingai sklando nemažai mitų. Jei mūsų galvose yra išankstinių nuostatų, jei lengva ranka „nurašome“ mokytojų patirtį ir asmenybės ypatumus, kurie gali nulemti kūrybiškumą, tuomet tikėtis, kad įmanoma būti kūrybingu ir vyresniame amžiuje, vargu ar galima.

Norėdami pasitikrinti, kokie mitai slypi mūsų mąstyme, daug negalvodami, įvertinkite keletą teiginių, atsakydami taip arba ne.
* Vyresni mokytojai nepajėgūs dirbti kūrybingai, todėl turi užleisti vietą jaunesniems mokytojams.
* Mokytojo kūrybiškumas didele dalimi priklauso nuo prigimtinių dalykų (įgymių) ir nėra išugdomas.
* Jei mokytojas nekūrybiškas, vadinasi pedagoginės studijos buvo niekam tikusios, nes būtent nuo jų priklauso, koks bus mokytojas.
* Kūrybiškumas yra labiau įgyjama, o ne prigimtinė savybė, jis gali būti išugdomas, jei tik to siekiama.
* Nuo vaiko gebėjimų ir motyvacijos, tėvų palaikymo didele dalimi priklauso mokytojo galimybė ir užsidegimas dirbti kūrybiškai.
* Švietimo politika (leidžiami įstatymai, ugdymo programos, mokytojų atlyginimas ir pan.) didele dalimi nulemia mokymo/si kokybę ir motyvuoja mokytoją dirbti kūrybingai.

Tikriausiai nebuvo sunku pastebėti, kad pirmieji trys teiginiai yra mitai/klaidingi įsivaizdavimai, o likusieji trys – atspindi pagrindinius dalykus, nuo kurių priklauso kūrybiškumas – noras ir pastangos gyventi ir dirbti kūrybingai, mokinio įsitraukimas į mokymosi procesą ir tėvų palaikymas, švietimo politika – koks požiūris formuojamas į mokytojo profesiją, kokios sąlygos ir galimybės suteikiamos dirbti kūrybingai?

Taigi, kūrybiškumas priklauso nuo kelių veiksnių. Apie švietimo politiką, mokinio motyvaciją ar tėvų įsitraukimą – reikėtų atskiro straipsnio. Betgi mokytojo kūrybiškumas didžiąja dalimi priklauso nuo paties mokytojo.

Pagrindiniai kūrybiškumo komponentai

Bene svarbiausias dalykas, asmenybės požiūris į savo paties kūrybiškumą (ar esu, galiu, siekiu tokiu būti?) ir kaip atsakoma į klausimą, kūrybiškumas yra įgimta ar išugdoma savybė. Jei į kūrybiškumą žvelgiama kaip į įgimtą dalyką ir tikima, kad jis būdingas tik „išrinktiesiems“, tuomet labai sunku tikėtis, jog pats mokytojas tikės, kad gali būti kūrybingas, kad gebės pastebėti ir ugdyti mokinių kūrybiškumą pamokose.

Taigi, įsitikinimas apie kūrybiškumo prigimtį yra vienas svarbiausių puoselėjant tiek savo, tiek ugdytinių kūrybiškumą. Matyt ne veltui daugelis kūrybos psichologijos tyrinėtojų pripažįsta, kad kūrybiškumas yra labiau įgyjama, išugdoma, o ne prigimtinė savybė – jis gali būti išugdomas, todėl svarbu sudaryti sąlygas mokytojams tapti kūrybingais (tiek studijų metais, tiek ir dirbant šį darbą: mokymai, seminarai, darbo sąlygos, vadovų požiūris, bendra atmosfera mokykloje ir pan.). Deja, Lietuvoje mūsų su kolegomis atlikti tyrimai rodo, kad apie pusė mokytojų tiki, kad kūrybiškumas yra duotybė ir jo išugdyti negalima.

Kitas svarbus dalykas – asmenybės savybės. Vieningo atsakymo, kokios asmenybės savybės būdingos kūrybiškai asmenybei, nėra, tačiau daugelis autorių sutaria, kad pagrindinės jų – humoro jausmas, atkaklumas, smalsumas, platūs interesai, savo kūrybiškumo vertinimas ir pripažinimas, pasitikėjimas, nepriklausomumas, vidinė motyvacija (kuri svarbesnė nei išorinė). Visas šias savybes galima ugdyti, bet, visų pirma, jas reikia pastebėti, pripažinti, kaip svarbias kūrybiškai asmenybei.

Įdomu tai, kad kūrybingai asmenybei būdinga iš pirmo žvilgsnio lyg ir prieštaraujančios viena kitai savybės. Pavyzdžiui, aistra ir objektyvumas. Neretai galvojama, kad užtenka tik užsidegimo, kad galėtum sėkmingai dirbti. Tačiau kūrybingiems asmenims svarbi ne tik meilė savo veiklos sričiai, tačiau ir gebėjimas atsitraukti ir įvertinti savo veiklą remiantis objektyviais kriterijais. Taip pat neretai manoma, kad tik naujovių siekianti, maištaujanti asmenybė gali pakeisti aplinką ir sukurti naujus dalykus.

Vis dėlto, kūrybingiems žmonėms būdinga pusiausvyra tarp konservatyvumo (tradicijų laikymosi) ir maištavimo (naujovių siekimo). Tam, kad galėtų kurti, kūrybinga asmenybė turi būti įsisąmoninusi visuomenės normas ir tradicijas. Tik tuomet ji supras, ką reikia pakeisti, atnaujinti, patobulinti.

Dar viena savybė, kurią neretai priskiriame kūrybingiems žmonėms, yra atvirumas, dalijimasis, mokėjimas bendrauti, uždegti, kuri būdinga ekstravertams. Tačiau kūrybingoms asmenybėms būdingi tiek ekstravertų, tiek intravertų bruožai, kurie derinami pagal veiklos pobūdį. Kai kada svarbus yra atvirumas patirčiai, bendravimas su savo srities kolegomis, dalijimasis mintimis. O kartais tam tikrą laiką būtina atsiskirti nuo visuomenės, užsidaryti savo darbo aplinkoje ir patikrinti idėjos teisingumą, įgyvendinimo galimybes ir pan.

Kūrybos psichologijos atstovai itin daug dėmesio skyrė ne tik asmenybės, bet ir kognityviniams (mąstymo) kūrybiškumo aspektams, t. y. divergentiniam mąstymui. Jį sudaro keturi pagrindiniai komponentai: idėjų gausumas, mąstymo lankstumas (mokėjimas lanksčiai spręsti problemas, žvelgiant iš įvairių perspektyvų), originalumas bei detalumas (gebėjimas pastebėti ar išryškinti kuriamo objekto detales). Net nieko nežinodami apie divergentinį mąstymą, mokytojai nuolat su juo susiduria ir gali ugdyti pamokų metu. Pavyzdžiui, prašydami išspręsti sudėtingesnę problemą, prašoma surinkti kuo daugiau nestandartinių, originalių ir kuo įvairesnių idėjų apie galimus sprendimo būdus (tai atitiktų idėjų gausumo, originalumo ir lankstumo komponentus). Tada prašoma detalizuoti, išgryninti problemos esmę ir rasti konkrečius jos įgyvendinimo būdus (atitiktų detalumo komponentą).

Amžius nėra kliūtis kūrybiškumui skleistis

Taigi, su kūrybiškumu siejami labai konkretūs dalykai – savo kūrybingumo supratimas ir vertinimas, asmenybės savybės ir su mąstymu susiję, kognityviniai kūrybiškumo aspektai. Todėl kūrybiškumo raiškai joks amžius nėra kliūtis, jei tik turime žinių apie kūrybiškumo prigimtį, konkrečius kūrybiškumo komponentus, ugdymo metodus. Taip pat svarbus yra požiūris į savo kūrybiškumą, motyvacija išlikti kūrybingu, gyvenimo būdas, smalsumas ir noras tobulėti. Kūrybiškumas nėra panacėja, tačiau svarbi mokytojui savybė, padedanti atskleisti ir puoselėti tiek savo, tiek ir mokinių kūrybiškumą.