Arvydai, nesuklysiu pasakydamas, kad save realizuojate karjeroje ir tikrai esate sėkmingas. Sakykite, kada pajutote, kad darote tai, kas jums patinka ir sekasi?

Tai neatėjo iš karto. Kol surandi savo vietą gyvenime, reikia praeiti kartais ilgą, kartais trumpesnį kelią, bet vis vien retai nutinka ją iš karto rasti. Mano kelias buvo pakankamai ilgas, vingiuotas ir kalvotas, bet dabar jaučiuosi labai gerai. Tiesiog kai darbas pavirsta pomėgiu, gali džiaugtis atlikdamas jį kaip hobį, o iš tiesų darydamas verslą.

Gabriele, dirbate su moksleiviais – kiek jauni žmonės geba save pažinti?

Moksleiviai, kurie ateina į konsultacijas ir nori papildomų žinių, jau yra nuveikę šiokį tokį darbą, paanalizavę save. Bet yra ir tokių, kurie galbūt nežino savo galimybių ir net nežino, kad gali kreiptis į profesionalus, kad yra gausybė informacijos, kaip galima būtų tą potencialą rasti. Čia moksleivius reikėtų ir šiek tiek paskatinti, padrąsinti, kad galima tą potencialą atrasti ne vieniems, kad galima klausti ir rasti pagalbą.

Yra dalis moksleivių, kurie savo potencialą realizuoja jau mokykloje ir sugeba net monetizuoti savo pomėgius, kad ir kas tai bebūtų – video, muzikos kūrimas, sportinė veikla, pardavimai ar pan. Bet kai kuriems tikrai reikia pastūmėjimo. Kuo daugiau galimybių suteiksime, tuo mažiau tų aplinkkelių turėsime.

Arvydai, kaip pajutote, kur jūsų stipriosios pusės? Kada pamatėte, kad jums sekasi?

Man asmeniškai tai užėmė daug laiko. Kai pasiseka kažkas gyvenime, norisi tai pakartoti ir labai svarbu rasti tą vietą, kurioje sekasi. Nes dažnai žmonės – tėvai, draugai – ką nors parekomenduoja, tu pluši, stengiesi, bet sėkmė gali ir neateiti. Čia geriausiai tinka sportininkų pavyzdžiai – Lietuvoje visiems įprasta žaisti krepšinį, bet gal tu esi geresnis futbolininkas. Ar, tarkime, Rūta Meilutytė – ji iš pradžių žaidė krepšinį, tik po to nuėjo į baseiną, kur ir pasiekė stulbinančių rezultatų.

Manau, kai pasieki rezultatą, kuriuo gali džiaugtis, didžiuotis, tai ten ir yra ta vieta, kur reikia plėsti veiklą, didinti aktyvumą ir t.t. Ir sėkmė ne visada ateina taip greitai, pavyzdžiui, man pačiam teko daug metų dirbti, kol pajaučiau, kad čia yra tai, ko man reikia, ir tas atėjo būtent tada, kai pradėjome investuoti į nekilnojamą turtą. Kai tas projektas gavosi geras, kai jį pripažino kiti, iškart atėjo dviguba energija ir dvigubai daugiau noro viską daryti. Ir, aišku – kuo daugiau darai, kuo daugiau įdedi energijos, kai darai iš širdies, gauni ženkliai geresnį pasiekimą ir rezultatą.

Arvydai, o kokių svajonių turėjote baigdamas mokyklą?

Dangiškos buvo tos svajonės – norėjau keliauti, kažką pamatyti, sužinoti. Mokyklos ir studijų metais kelionės buvo mano pagrindinis hobis. Keliaudavau rudenį, žiemą, vasarą, Lietuvoje ir užsienyje. Bet žmogus ir gyvenimas keičiasi, ir jeigu pradžioje norisi pažinti pasaulį, tai vėliau atsiranda noras kažką pasiekti, tenkinti savo poreikius. O jų atsiranda visada – pradedant nuo to, kad norisi nusipirkti džinsus, vėliau – dviratį, dar vėliau – automobilį ir t.t. Tada supranti, kad norint tenkinti savo poreikius, reikia susirasti tokį darbą, už kurį gautum atlygį. Tas procesas yra pakankamai etapiškas ir jei mokyklos ar studijų metais žavi vieni dalykai, vėliau prasideda kiti. Reikia suvokti, kad keičiasi ir žmogus – kai jam 18, vienaip atrodo pasaulis, kai 28 – jau kitaip.

Gabrielė Kartanaitė
Foto: Asmeninio albumo nuotr.


Gabriele, kiek jauni žmonės svajoja apie savo karjerą? Ar svajones sieja su savirealizacija?

Moksleiviai svajoja ir daro tai drąsiai, mato medijose daugybę pavyzdžių, kaip kitų žmonių gyvenimai rutuliojasi.

Kai ateina moksleivis pas mane į konsultaciją, susėdę pabandome išanalizuoti, ar ta svajonė tikrai yra jo paties. Nes kartais jos būna šiek tiek suprogramuotos – tėvų, aplinkos ar šiuolaikinių medijų, nuomonės formuotojų. Tad pirmiausia bandome įvertinti, ar tikrai ta svajonė yra paties moksleivio noras, o tada jau žiūrime, ar tai galima įvilkti į studijų programą ar būsimą specialybę.

Manau, labai gražu, kad moksleiviai svajoja ir turi didelių siekių, tikslų, tik labai svarbu įsivertinti, ar svajonė susijusi su karjera.

Gabriele, ar daug yra norinčių būti youtuberiais ir influenceriais?

Tikrai taip, ir youtuberiai, ir influenceriai dabar yra labai mėgstamos specialybių projekcijos, bet norisi grąžinti moksleivius į realybę. Nes tokios, atrodytų, ir finansinę sėkmę garantuojančios ir tarsi mažai darbo reikalaujančios specialybės iš tikrųjų turi kitą medalio pusę. Moksleiviui suteikiant kuo daugiau informacijos, jis realiau pradeda vertinti situaciją. Tačiau, aišku, jei jis tikrai nori būti youtuberis ir jau kažką daro mokykloje, kelia video, montuoja – kodėl gi ne.

Arvydai, kada pajutote, kad turite savybes, kurios jus tarsi išskiria, kad kažkuriose vietose esate stipresnis? Ir ką galėtumėte pasakyti, kas yra verslininkas?

Labai sudėtingas klausimas. Esminis kriterijus, kurį turi suvokti: turi sukurti naudą ir vertę kitiems – visuomenei, kaimynams, draugams. Pats paprasčiausias dalykas – visada pagalvoti, kas kokių turi problemų. Jei gali jas išspręsti, jei turi idėjų, kaip tai daryti, jau turi verslininko gyslelę ir galbūt tau pasiseks.

Bet yra įr daugiau niuansų. Verslas neatsiejamas nuo rizikos, ir jei kas nors įsivaizduoja, kad galima daryti verslą niekuo nerizikuojant, galiu garantuoti, kad taip nėra. Jei nėra rizikos, nėra ir jokio pelno, o versle visais atvejais reikia uždirbti, nes kitaip negali jo plėsti. O kai uždirbi pirmus pinigus, trubūt ir atsiranda jausmas, kad gali kažką padaryti.

Esminis dalykas – galvoti, ko reikia kitiems. Minėjote youtuberį – jei yra toks poreikis, jei žmonėms to reikia, tai ir darai, už tai gauni atlygį. Negalima daryti to, ko, tarkime, tau pačiam norisi, bet kitiems nėra poreikio – ta kryptimi nereikėtų eiti. Man yra tekę bendrauti su jaunais verslininkais, kurie pristato gražią idėją, o kai paklausiu, kam ta paslauga ar tas produktas bus reikalingas, kiek yra žmonių, kuriems tai pasiūlysite, jie nežino. Jei suvokiame, kad dirbame labai plačiam visuomenės sluoksniui, tada gali lydėti didelė sėkmė.

Norint save sėkmingai realizuoti, reika pažinti. Gabriele, ar jaunimas save pažįsta?

Mokyklos vis daugiau suteikia įrankių, kaip jaunuoliui pažinti savo potencialą nevertinant pagal pažymį ar pagal tai, kas sekasi, kas nesiseka. Atsiranda mokyklose ir karjeros konsultantai, vyksta daugybė renginių, seminarų tiek mokykloje, tiek už jos ribų, ir susidomėjimas tuo vis auga.

Užtenka moksleiviui nueiti į tikrai vertingą paskaitą ar seminarą ir pakalbėti su specialistu, kuris jam parodo didesnį paveikslą, kur aiškėja, kad yra ne tik pažymiai, o kur kas daugiau. Tada jaunuolis iš lėto pradeda atrasti savo potencialą. Tai nevyksta greitai, bet judama gera linkme, kai negalvojama mokykla-studijos-darbas, o matoma platesnė perspektyva.

Arvydai, kiek reikia įdėti triūso, kad būtų galima realizuoti savo potencialą?

Čia yra du aspektai. Jei esi labai labai talentingas, tada darbo reikia įdėti gerokai mažiau. Jei nesi labai talentingas – aš save priskiriu prie jų – tada reikia daug darbo įdėti. Dabar tai labai nepopuliariai skamba, nes visi visko nori šiandien ir iš karto. Tačiau, jei kas nors nepasisekė, visada tai galima kompensuoti darbu.

Aišku, idealiausia, kai pasirenki vietą, kur gali pasiekti geriausius rezultatus. Tad labai svarbu suprasti, kur tu esi geriausias. Ar tu esi fizikas, ar tau patinka skaičiai, ar, atvirkščiai – gali būti labai geras marketingistas, nes turi labai daug idėjų, dieną ir naktį tavo galva pilna visokių minčių. Yra skirtingi žmonės, skirtingi tipai ir geriausia susirasi tą vietą, kur gali būti geriausias ir sėkmingiausias. Tada viską gali pasiekti ženkliai greičiau.

Pastebėjau, kad daugelis žmonių tiesiog bando ieškoti. Ir aš bandžiau. Nes pačiam sunku nuspėti, kur esi geriausias, ypač kai tau 18 – aš to tikrai nežinojau ir nebūčiau patikėjęs, kad kada nors būsiu verslininkas. Bet kai bandai, gali labai greitai suprasti, kad vienoj vietoj tau geriau sekasi, kitoje – šiek tiek blogiau, o geriausiai – čia. Ir jei surandi savo vietą, tada belieka tiktai sparčiai lipti laipteliais į viršų.

Ir pritariu, kad konsultacijos yra labai gerai. Nuostabu, jei žmonės gavo patarimą ir surado tą vietą gyvenime, kurios jiems ir reikia, kur jie gali būti geriausi. Bet jei nepasisekė vienoj vietoj, tiesiog bandyti kitą. Jei ir ten nepasisekė, bandyti trečią. Ir bandymų gali būti ne trys, ne penki, o dešimt.

Gabriele, kiek jauni žmonės nusiteikę įdėti triūso?

Arvydas labai tiksliai apibūdino, kad kai kuriems reikia labai ilgo darbo, daug bandymų, nes jauni žmonės norėtų visko kur kas greičiau, ir kantrybės kai kuriais aspektais tikrai pritrūksta. Man rodos, neišvengiamai turime greitąją kartą, kuri viską vartoja trumpais siužetais, to paties tikisi ir iš darbo. Manyčiau, kad turėtų būti ir mokyklos atsakomybė parodyti, kad darbas nėra gulėjimas ant sofos. Mokykla ir šeima turi įdiegti tokias savybes kaip savarankiškumas, atsakomybė už savo veiksmus, tada gal lengviau būtų į darbo rinką įsilieti ir nenorėti visko taip greitai.

Dar pridėčiau, kad moksleiviai neskubėtų nuleisti rankų. Šiuolaikinis pasaulis greitai sukasi ir nereikia manyti, kad jei negavo kažko čia ir dabar, tai tikriausiai – ne jiems. Labai norėtųsi, kad jie bandytų, nesustotų, turėtų kantrybės. Ar tai būtų mokykloje, ar studijų metu, ar vėliau darbe. Reikia tik suprasti: kad ir kokią veiklą išsirinktų, kad ir kaip būtų smagu ir malonu tai daryti, bet dirbti vis tiek reikės.

Rytis Jurkėnas


Arvydai, koks būtų jūsų palinkėjimas tiems, kurie renkasi karjerą ar galvoja apie pokytį joje. Koks būtų pagrindinis aspektas, į ką turėtų atkreipti dėmesį?

Galiu tik pasikartoti, kad, mano nuomone, geriausia pasirinkti tą sritį, kuri patinka. Nori labai kūrybingo darbo, o gal gerai apmokamo, o gal tokio, kuris teikia daug pasitenkinimo ir malonumo – galimybių šiandien yra labai daug. Pirmiausia reikėtų susidėlioti prioritetus, kas yra svarbiausia. Man kažkada buvo labai svarbu keliauti, vėliau man reikėjo pinigų, kad galėčiau tenkinti savo poreikius, tad rinkausi kitą kelią. Po to galima vėl surasti kažkokį. Tad norėtųsi palinkėti, kad kiekvienas žmogus kažkokiame gyvenimo etape turėtų savo svajonių ar tikslų, o priklausomai nuo to gali būti ir pasirinkimas.

Gabriele, koks būtų Jūsų palinkėjimas jauniems žmonėms – ką jie galėtų padaryti, kad jų kelias karjeros link būtų sklandus?

Pirmiausia siūlyčiau atlikti didelius ir gal kartais ilgai trunkančius namų darbus – pažinti save. Nusistatyti, kas iš tiesų tinka: esu žmogus, kuris gali dirbti komandoje, o gal galiu dirbti tik vienas; esu tas, kuris susidūręs su problema labai jautriai reaguoja ir bėga nuo jos, o gal esu tas, kuris į problemą eina iškelta galva ir nori ją spręsti, priima kaip iššūkį? Galiu dirbti tik idealioj tvarkoj ir man reikalinga rutina, o gal man reikia nuolatinių pokyčių? Taigi, reikėtų sustoti ir suprasti, ko iš tiesų reikia ir ką sako mano vidus. Ne tai, ką sako tėvai, aplinka, medijos, o pasinagrinėti, ko aš pats iš tikrųjų noriu ir tada rinktis tą sritį, kurioje būtų galima realizuoti visą savo turimą potencialą. Ir tada būtų galima iš tiesų noriai keltis kiekvieną rytą į darbą ir nelaukti penktadienio kaip kažkokio išganymo.

Kalbėjome, kas nulemia sėkmę karjeroje ir matome, kad pagrindinis akcentas – tai, kas mums patinka. Antras momentas – kas sekasi, kur yra tas potencialas, kad jį galėtume realizuoti. Ir svarbiausias dalykas – kad mes visi tai turime, nėra nė vieno, kuris neturėtų savo unikalaus potencialo. Tad svarbiausia yra svajoti, rasti, kur mes galime savo unikalų potencialą realizuoti, ir pradėti daryti. Tam jus visus ir kviečiu.

***

„1toks unikalus“ edukacinė laida paremta daugialypių prigimčių ir intelektų teorija (angl. Multiple Natures), kurią sukūrė Stevenas Rudolphas, JAV pedagogas, knygų autorius ir lektorius.
Stevenas Rudolphas, nagrinėjęs Howardo Gardnerio daugialypių intelektų teoriją, iškėlė klausimus, kodėl vienas žmogus, kurio lingvistinis intelektas aukštas, gerai rašo knygas, o kitas – kalba didelėms minioms. Kas juos skiria? Stevenas tai aiškinosi ir sukūrė dar vieną sistemą, papildančią daugialypius intelektus. Jis sukūrė daugialypių prigimčių ir intelektų sistemą. Ši sistema aiškina, kaip išreiškiamas tam tikras intelektas. Pavyzdžiui, vieni žmonės savo kūrybinį intelektą išreiškia mokydami kitus, kiti – piešdami, treti – scenoje.
Stevenas Rudolphas išskyrė būtent tuos laidininkus – prigimtis. Daugialypių prigimčių ir intelektų teorija leidžia paaiškinti, kodėl vieni žmonės domisi vienais dalykais, kiti – kitais. Kodėl turime skirtingus pomėgius, ir kodėl vieniems sekasi vienos veiklos, o kitiems – kitos.
Teorija siūlo žiniomis apie savo prigimtis ir intelektus naudotis, priimant įvairius asmeninio ir profesinio gyvenimo sprendimus.
Laidas „1toks unikalus“ su edukacinių bendrovių „Kalba“ ir „EgoPerfectus“ kūrėju, karjeros konsultantu Ryčiu Jurkėnu žiūrėkite per „Delfi TV“ kiekvieną šeštadienį 12 val.
Ieškote žinių, reikia pagalbos dėl karjeros – užduokite klausimą profesionaliam karjeros konsultantui Ryčiui Jurkėnui!